Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kinija – Šventojo Sosto politikos akiratyje

Mindaugas BUIKA

Vienos Kinijos bažnyčios fragmentas

Kinijos katalikai pamaldų metu

Pogrindinės ir oficialiosios katalikų bendruomenių sutaikymo pastangos

Popiežiaus Benedikto XVI sprendimas paskirti keturis Kinijos vyskupus į spalio mėnesį įvyksiančią Vyskupų Sinodo asamblėją, pogrindinės Kinijos Katalikų Bažnyčios jaunimo dalyvavimas Kelne vykusiose Pasaulio jaunimo dienose, grupės oficialiosios „patriotinės“ Bažnyčios kunigų pasveikinimas Vatikane, taip pat skyrimas naujų vyskupų Kinijai, kurie būtų ir vietos komunistinės valdžios, ir Romos pripažinti – visi šie pastarojo meto įvykiai rodo, kad Vatikanas siekia sutaikyti abi kinų katalikų bendruomenes bei atnaujinti Vatikano ir Kinijos diplomatinius santykius, gavus tikėjimo laisvės garantijas.

Šventojo Sosto veikimas šia kryptimi yra sąlygotas Kinijos ekonominio ir politinio svorio išaugimo, taip pat palankios situacijos krikščionybės stiprėjimui Tolimųjų Rytų gigantiškoje valstybėje. Vykstant gerai žinomam modernizacijos bei industrializacijos procesui, Kinijoje vis labiau ryškėja Vakarų visuomenei būdingi praktinio materializmo ir konsiumerizmo bruožai. Todėl Kinijoje rodomas vis didesnis susirūpinimas, kad bus prarastas unikalus kinų tautos kultūrinis paveldas. Bažnyčia šiuo atžvilgiu, kaip teigė popiežius Jonas Paulius II, gali suvaidinti reikšmingą vaidmenį padedant kinams išsaugoti ir toliau vystyti jų autentišką kultūrą ir unikalią civilizaciją, kartu stiprinant pozityvius santykius su visu pasauliu, kas neišvengiama šioje globalinėje epochoje.

Kinijoje, turinčioje apie 1,3 milijardo gyventojų, yra dvylika milijonų katalikų. Du trečdaliai jų (8 mln.) priklauso Šventajam Tėvui ištikimai pogrindinei Katalikų Bažnyčiai, kuri valdančiojo komunistinio režimo yra diskriminuojama ir persekiojama. Apie keturis milijonus katalikų priklauso vadinamajai „patriotinei“ Bažnyčiai, – Kinijos patriotinei katalikų asociacijai, – kuri buvo komunistų įkurta 1957 metais siekiant tikinčiuosius atriboti nuo „kenksmingos“ Vatikano įtakos ir palenkti valdžios kontrolei.

Kinijos katalikų sielovadai vadovauja 120 vyskupų: 46 iš jų priklauso pogrindinei Bažnyčiai ir yra visiškoje bendrystėje su Roma. Daugelis šių ganytojų yra gana senyvo amžiaus ir patyrę dideles komunistų represijas, kurios, kaip minėta, su didesniu ar mažesniu intensyvumu vyksta iki šiol. „Patriotinė“ Bažnyčia turi 74 vyskupus, kurie arba režimo buvo pripažinti po ganytojų „perauklėjimo“ specialiuose lageriuose, arba vėliau paskirti be kanoninio Romos patvirtinimo. Tačiau pastaruoju metu daugelis jų taip pat slaptai ar viešai yra susitaikę su Popiežiumi ir kai kurie jų yra gavę faktinį Šventojo Sosto pripažinimą.

Taigi, nepaisant visų valdančiojo režimo izoliacijos pastangų, vyksta natūralus abiejų Kinijos katalikų bendruomenių – pogrindinės ir oficialiosios – susitaikymo procesas ir ganytojų stiprėjanti bendrystė su Vatikanu jį tik skatina. Tvirtinama, kad nuo 2004 metų rudens faktiškai kone visi naujai konsekruoti „patriotinės“ Bažnyčios vyskupai yra gavę Romos konsensusą, kuris, tiesa, niekada nebūna išreikštas oficialia forma. Kaip minėta, yra akivaizdu, kad naujasis popiežius Benediktas XVI nori šį susitaikymą toliau plėtoti ir kartu atkurti didelę kankinystę patyrusios Kinijos katalikų bendruomenės teises.

Kinų vyskupai pakviesti į būsimąjį Sinodą

Kaip tik dėl šių aplinkybių reikėtų vertinti daug žadantį Šventojo Tėvo sprendimą į spalio 2 dieną prasidedančią Eucharistijos temai skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją pakviesti keturis Kinijos vyskupus: du iš oficialios, vyriausybės pripažintos „patriotinės“ Bažnyčios ir du iš pogrindinės Bažnyčios. Apie tai buvo pranešta rugsėjo 8 dieną paskelbus popiežiaus Benedikto XVI į Sinodą nominuotų 36 Bažnyčios hierarchų sąrašą. (Daugumą Vyskupų Sinodo asamblėjos narių deleguoja nacionalinės vyskupų konferencijos, tačiau dalį skiria pats Popiežius savo nuožiūra.)

Į būsimąjį pasaulio ganytojų susitikimą paskirtas 78 metų Sijano arkivyskupas Antonijus Li Duanas, kuris yra „patriotinės“ Bažnyčios vyskupų tarybos vicepirmininkas. Šis ganytojas XX a. šeštajame dešimtmetyje ilgą laiką kalėjo komunistų lageriuose ir turi didelį autoritetą abiejose Kinijos katalikų bendruomenėse. Į Sinodą paskirtas 89 metų Šanchajaus vyskupas Aloyzas Dzin Lusianas taip pat yra komunistų vyriausybės pripažintas. Tačiau šis jėzuitas ganytojas, kuris praeityje daug iškentėjo režimo kalėjimuose, pats yra patvirtinęs, jog susitaikė su Popiežiumi.

Į būsimąją Sinodo asamblėją paskirti taip pat pogrindinės katalikų bendruomenės hierarchai – 85 metų Fensiango vyskupas Lukas Li Dziufenas ir 47 metų Kikiharo vyskupas Veijus Dzindži buvo ne kartą valdžios areštuoti ir dabartiniu laikotarpiu, dėl ko Vatikanas pareiškė oficialius protestus. Taip pirmą kartą nuo komunizmo įsiviešpatavimo Kinijoje 1949 metais Popiežius kviečia į Romą du pogrindyje tarnystę einančius ganytojus. Popiežius Jonas Paulius II į 1998 metais vykusią Azijos Bažnyčiai skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją buvo pakvietęs du Kinijos ganytojus – Vansiano vyskupą Matijasą Duan Jinminą ir jo augziliarą vyskupą Jozefą Chu Žichuaną, kurie abu priklausė oficialiai Bažnyčiai.

Paskyrimas į Sinodą keturių Kinijos vyskupų, kurie atstovauja abiem tikinčiųjų bendruomenėms, yra ženklas, jog Šventasis Sostas mato Kinijoje vieną Bažnyčią, kurios ganytojai taip pat priklauso ir pasaulinei vyskupų kolegijai. Kita vertus, katalikų žinių agentūra „Asia News“ savo komentare pastebi, kad šiuo vyskupų pakvietimu į būsimąją Vyskupų Sinodo asamblėją popiežius Benediktas XVI nori „draugiškai“ priminti Kinijos vyriausybei, jog laikas pradėti realias derybas su Vatikanu tiek dėl tenykštės Bažnyčios padėties, tiek ir dėl diplomatinių santykių atnaujinimo.

Savo pirmajame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotu diplomatiniu korpusu gegužės 12 dieną popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie šalis, „kurios neturi diplomatinių santykių“ su Vatikanu, ir išreiškė viltį, kad netrukus ir jos galės būti reprezentuojamos prie Šventojo Sosto. (Tarp tokių šalių, be Kinijos, taip pat yra komunistų valdoma Šiaurės Korėja, Vietnamas ir kai kurie musulmonų daugumos kraštai.) Yra žinių, kad taip pat ir daugelis „patriotinės“ Bažnyčios vyskupų ragina Kinijos vadovus normalizuoti santykius su Šventuoju Sostu bei įtvirtinti šalyje tikrąją religijos laisvę, kas svarbu valstybės tarptautiniam įvaizdžiui.

Netrukus galima bus realiai pamatyti, ar bus daromi žingsniai šia linkme iš to, ar bus leidžiama minėtiems keturiems vyskupams nuvykti į Romoje vyksiančią Sinodo asamblėją. Tiems dviem vyskupams, kurie buvo pakviesti į 1998 metais vykusį Azijai skirtą Sinodą, Kinijos vyriausybė tokio leidimo nesuteikė. Tuometinės Vyskupų Sinodo asamblėjos posėdžiuose Kinijos ganytojų kėdės buvo paliktos tuščios, tuo pabrėžiant, jog komunistų valdomoje šalyje religijos laisvės kol kas nėra. Iš Pekino pasiekiančiomis žiniomis Kinijos komunistinė vyriausybė nusistačiusi ir šį kartą neišduoti ganytojams leidimo vykti į Romą.

Kinijos katalikų jaunimas Kelno susitikime

Svarbiausias praėjusios vasaros Katalikų Bažnyčios gyvenimo įvykis – Vokietijos mieste Kelne vykusios Pasaulio jaunimo dienos – buvo išskirtinis ir Kinijos katalikų bendruomenei, nes jame pirmą kartą dalyvavo pogrindinės Bažnyčios jaunimo atstovai. Apie 100 vaikinų ir merginų sugebėjo pasiekti Kelną, įveikę komunistinės valdžios stiprią kontrolę ir gavę reikiamas vizas. Dalis jų buvo kinų katalikai studentai, jau studijuojantys Vakarų universitetuose. Tačiau kiti – tarp jų buvo jaunų kunigų, seserų vienuolių ir pasauliečių – atvyko tiesiogiai iš vadinamosios Kinijos Liaudies Respublikos, gavę užsienio pasus kaip „turistai“. Jie jungėsi prie „patriotinės“ Bažnyčios bei kitų kinų katalikų delegacijų iš Taivano, Honkongo ir Makau – iš viso į Kelną buvo susirinkę apie tūkstantį jaunųjų kinų maldininkų – ir dalyvavo katechezėje jiems specialiai paskirtoje Šv. Augustino verbitų bažnyčioje.

Situacija Kelne šiuo požiūriu radikaliai skyrėsi nuo tos, kuri buvo prieš dešimt metų Filipinų sostinėje Maniloje per ten vykusias Pasaulio jaunimo dienas. Tuomet Manilos kardinolo Chaimės Sino rūpesčiu į jaunimo susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II pirmą kartą atvyko grupė jaunų kunigų ir pasauliečių iš „patriotinės“ Bažnyčios. Delegacijai vadovavęs Kinijos patriotinės katalikų asociacijos sekretorius, per Šventojo Tėvo aukotas šv. Mišias pastebėjęs Taivano vėliavą, – komunistinė Kinija nepripažįsta Taivano valstybingumo, – pareikalavo, kad visi kinų tikintieji išeitų iš pamaldų. Teigiama, jog po kelių milijonų maldininkų minią išsisklaidę jaunieji katalikai iš Kinijos nepaklausė šio nurodymo. Kelne tokio nesusipratimo neįvyko ir visi atvykę kinų vaikinai ir merginos vieningai klausėsi Dievo Žodžio ir šlovino Viešpatį.

Kitas naujas ženklas Vatikano požiūryje į Kinijos bažnytinius reikalus, kuris neliko nepastebėtas tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje, buvo popiežiaus Benedikto XVI pareikštas asmeninis pasveikinimas grupei „patriotinės“ Bažnyčios kunigų, kurie dalyvavo rugpjūčio 3 dienos bendrojoje trečiadienio audiencijoje. Šie 22 kunigai – visi Kinijos vyriausybės pripažintų seminarijų rektoriai – buvo dalyvavę kelių savaičių kursuose Vokietijos ir Italijos katalikų vienuolynuose ir, prieš grįždami į tėvynę Kiniją, nusprendė aplankyti Vatikaną. Nors dalyvavimas Popiežiaus audiencijoje nebuvo iš anksto numatytas, tačiau jis negalėjo įvykti be Patriotinės asociacijos vadovų pritarimo. Ekspertai ta proga svarsto, jog po kelerių metų kai kurie iš tų audiencijoje buvusių dvasininkų bus paskirti oficialios Kinijos Bažnyčios vyskupais, gavę tylų Šventojo Sosto patvirtinimą.

Taip atsitiko su Šanchajaus naujuoju augziliaru Jozefu Sin Venži, kurio oficiali konsekracija birželio 28 dieną vyko vietinėje Šv. Ignoto katedroje. Tikimasi, jog 42 metų vyskupas J. Sin Venži pakeis jau 90-uosius einantį Šanchajaus diecezijos oficialiai pripažintą vadovą vyskupą Aloyzą Dzin Lusianą ir pogrindinį vyskupą Jozefą Fan Žong Liangą, kuris, kaip pranešama, sunkiai serga. Minėta naujo vyskupo konsekracija – prieš tai jis porą metų teologiją studijavo Jungtinėse Valstijose ir ėjo Šanchajaus generalinio vikaro pareigas – kaip tik rodo pastangas sutaikyti abi (ofiacialiąją ir pogrindinę) katalikų bendruomenes, kurių ryšys Šanchajuje ir taip yra gana tamprus.

Kaip tokiais atvejais įprasta, Vatikano informacijos tarnyba nekomentavo naujo Šanchajaus vyskupo augziliaro konsekracijos. Kinijos oficiali Religijos reikalų tarnyba pareiškė, kad Roma neturi nieko bendra su vyskupo J. Sin Venži paskyrimu. Pagal „patriotinėje“ Bažnyčioje galiojančias nuostatas, jis buvo išrinktas Šanchajaus diecezijos bendruomenės tarybos, kurią sudaro 130 narių, – kunigų, seserų vienuolių ir pasauliečių atstovai, – ir vėliau buvo patvirtintas oficialioje Kinijos katalikų vyskupų kolegijoje. Tačiau katalikų žiniasklaida citavo Honkongo katalikų vyskupą Jozefą Zan Zekiungą, sakiusį, jog Vatikanas taip pat pritarė naujojo Šanchajaus vyskupo nominacijai. Artima ateitis parodys, kokios bus jo pastoracinės veiklos ir ypač ryšių su Šventuoju Sostu galimybės.

Diplomatinių santykių atkūrimo perspektyvos

Laisvas vyskupų skyrimas ir jų valdžios nekontroliuojami santykiai su Roma yra viena pagrindinių sąlygų Vatikano ir Kinijos diplomatiniams santykiams atnaujinti. Šie santykiai vienašališkai komunistinės valdžios buvo nutraukti 1951 metais, kai nuncijus buvo išvarytas iš Pekino ir nuo to laiko reziduoja Taivano sostinėje Taibėjuje. Kinija vėliau yra pabrėžtinai teigusi, ir tai kartojama nuolat, jog pagrindinė sąlyga diplomatiniams santykiams su Šventuoju Sostui atnaujinti yra Vatikano tokių ryšių su Taivanu sustabdymas. Pastaruoju metu Romoje teigiama, jog tai yra nepagrindinė problema ir kad nuncijus noriai būtų sugrąžintas iš Taibėjaus į Pekiną, tačiau viskas priklauso nuo religinės veiklos normalizavimo komunistų valdomoje šalyje.

Birželio mėnesį lankęsis įvairiose Azijos šalyse vėliau duotame interviu Vatikano radijui Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius (užsienio reikalų ministras) arkivyskupas Džiovanis Lajolas sakė, jog vyraujant „gerai valiai ir draugiškumo dvasiai“ Kinijos ir Vatikano diplomatiniai santykiai galės būti atstatyti. „Mano požiūriu, nėra neįveikiamų problemų. Bet mums reikia judėti į priekį išmintingai, tam užtikrinant būtinas sąlygas, kurios taptų priimtinos abiem pusėms“, – sakė arkivyskupas D.Lajolas.

Jis taip pat priminė, kad reikia daryti skirtumą tarp valstybės, kaip realybės pripažinimo, ir diplomatinių santykių su ja užmezgimo. „Akivaizdu, kad Šventasis Sostas pripažįsta Kinijos valstybę, nors su ja neturi diplomatinių santykių, – aiškino arkivyskupas. – Kaip galima būtų nepripažinti tokios valstybės kaip Kinija, turinčios 1,3 milijardo gyventojų, su jos didžiąja kultūra, meno ir minties pasiekimais“ Pranešama, jog, siekiant suartinti Vatikano ir Kinijos pozicijas, nemažas pastangas rodo taikdariškais darbais tarptautinėje plotmėje žinoma Šv. Egidijaus bendruomenė, palaikanti ryšius su įvairiomis pasaulietinėmis kinų katalikų organizacijomis. Kol kas nemažėja pranešimų apie pogrindyje veikiančių Kinijos katalikų vyskupų, kunigų ir aktyvių pasauliečių suiminėjimus, kurie patvirtina, jog tikros religijos laisvės komunistų valdomoje šalyje nėra.

Todėl yra sveikintina, kada susirūpinimą žmogaus teisių padėtimi Kinijoje pareiškia ir Vakarų politikai, kuriems, kaip kartais atrodo, labiausiai rūpi tik ekonominių santykių su Azijos gigantu problemos. Rugsėjo 9 dieną didele balsų dauguma Europos Parlamente priimtoje rezoliucijoje reikalaujama, kad Kinija gerbtų žmogaus teisių tarptautinius standartus, garantuotų saviraiškos laisvę politikoje ir religijoje. Dokumente, be kita ko, Pekino režimas raginamas panaikinti požiūrio skirtumus į valdžios patvirtintas bei nepatvirtintas (pogrindines) religines bendruomenes, kurioms taip pat turi būti užtikrintos normalios veiklos galimybės.

Europos Parlamentas reikalauja suteikti informaciją apie Kinijoje suimtus šešis pogrindžio katalikų vyskupus bei vieną protestantų pastorių, apie kurių likimą jau kuris laikas nėra jokių žinių. Komunistinis režimas kviečiamas tuoj pat išlaisvinti įkalintus katalikų bei kitų konfesijų dvasininkus bei nutraukti visus prievartos veiksmus religinių bendruomenių atžvilgiu. Ta proga kai kurie stebėtojai primena, jog ir Šventasis Sostas turėtų nenuolaidžiauti vedant dialogą su totalitariniu režimu Kinijoje, kad nepasikartotų Vatikano „Ostpolitik“ prieštaringumas, kuris susilaukė kovotojų už tikėjimo laisvę kritikos buvusiame Rytų Europos komunistiniame bloke.

© 2005 "XXI amžius"