|
Politinė ir pilietinė depresija
Petras KATINAS
Politinė ir pilietinė depresija tokiais žodžiais vienas žymiausių Lietuvos politikos analitikų prof. Raimundas Lopata įvertino dabartinę padėtį Lietuvoje. Iš tiesų valdančiųjų nomenklatūros ir interesų grupių per visus atkurtosios nepriklausomybės metus vykdoma visuotinė visuomenės mankurtizacija padarė savo. Netgi tie, kuriems Tėvynės ir valstybės likimas tebėra svarbiausi dalykai, ir jie vis dažniau nuleidžia rankas matydami, kas vyksta. Jie irgi leidosi įtikinami, jog reikia plaukti pasroviui, nes nieko čia nepadarysi ir nepakeisi. Nomenklatūrinių ir interesų grupių klanų įsigalėjimas atrodo nepajudinamas. O ką jau kalbėti apie pasyviąją visuomenės dalį, besivadovaujančią sena rusiškai sovietine nuostata: a nam vsio do lampočki. Lietuviškai tai galima išversti: o mums į viską nusispjaut. Tiesa, galima aiškinti: yra rinkimai, pakankamai demokratiški, beveik 40 partijų ir partijėlių, galima rinktis į sveikatą. Bet ir tų, pasirodo, nepakanka. Kuriasi vis naujos. Štai reklamuojasi dar viena Sportininkų partija. Pasirodo, jos nariais gali būti visi žmonės ne tik čempionai, rekordininkai ar Sporto departamento viršininkai, bet netgi visiški klipatos. Savaime aišku, tos Sportininkų partijos iniciatorius, nors ir skelbiasi esantis lietuvis, tik kažkodėl kalba rusiškai, kaip ir jo tėvynainis iš Archangelsko žada būsimąjį rojų, jeigu bus išrinktas į Seimą. Bet blogiausia tai, kad tie, kuriems į viską nusispjaut, aišku, išskyrus visokias pašalpas, sudaro didelę rinkėjų dalį. Nors, tiesą sakant, tie rinkimai ir išrinktieji nedaug ką ir lemia. Tą ypač regime pastaruoju metu, kai vykdomosios valdžios organų valdininkai ne renkami, o skiriami. Tiesa, kartais tai ar kitai šiltai kėdei užimti skelbiami neva konkursai, kurie jau seniai tapo pajuokos objektu. Kad valdininkas privalo būti besąlygiškai paklusnus ir lojalus aukščiau sėdinčiajam ir konkursus skelbiančiajam, randamas net teorinis pagrindas. Esą valdančioji struktūra (ar įstaiga) turi dirbti efektyviai, griežtai laikytis to aukščiausio pareigūno nurodymų. Taip nepriklausomoje Lietuvoje ir susiformavo, tiksliau, atgimė sena sovietinė orientacija į viršų, o į apačios nuomonę niekas nebekreipia dėmesio. Visai kitaip yra demokratinėse šalyse. Čia bet kokio vadovo, nuo ministro iki paprasto valdžios klerko, dėmesys skiriamas visiems žmonėms. Viena, reikia skaitytis su įsakymais iš viršaus, bet, kita vertus, reikia atsižvelgti ir į apačių nuomones bei interesus. Antraip apačios tikrai neišrinks. Tačiau kai kurie sociologai, jau daug metų diskutuojantys tuo klausimu rinkti ar skirti, prie vieningos nuomonės neprieina. Bet visi sutinka vienu klausimu svarbu, kas renka. Todėl aiškinimai, kad liaudies balsas vos ne Viešpaties balsas, gana diskutuotini.
Mūsų išmintingosios liaudies išrinktieji pademonstravo, kad jie valstybės ir žmonių gerovei nepagailėjo net saulėto šeštadienio ir praeitą savaitgalį susirinko į pirmą Seimo rudens sesijos posėdį. Labai nepatenkintais veidais valdančiosios daugumos atstovai išklausė Prezidento kalbą, kurioje valstybės vadovas išreiškė pageidavimą, kad bus pasimokyta iš praeitos sesijos vadinamojo darbo (taip tiksliai ir pavadindamas), ir Seimas pagaliau susimąstys apie prieš rinkimus žadėtas radikalias permainas, kurių nėra nė kvapo. Iš nesibaigiančių reformų Prezidentas išskyrė dvi sveikatos apsaugos ir aukštųjų mokyklų. Viskas, žinoma, teisingai. Tiktai kažkodėl Prezidentas nepaminėjo vieno svarbaus dalyko: kaip galėjo atsitikti, kad nedaug balsų ir vos per dvidešimt mandatų Seime turinti nomenklatūrinė partija ir jos lyderis pasiėmė faktiškai visą valdžią, o jos vadovas, anot TV3 savaitės politikos laidos vedėjos J.Butkevičienės, tapo tikru buldozeriu ir be kelių minučių vienvaldžiu Lietuvos diktatoriumi. Pasak laidos vedėjos, Premjeras visiškai nebesiskaito ne tik su koalicijos partneriais, bet ir su savo partiečiais. Viską sprendžia didysis ketvertas Brazauskas, Bernatonis, Juršėnas ir Kirkilas. O iki absoliučios vienvaldystės tetrūksta vieno: į savo rankas pasiimti policiją. Tam tikslui pasitelktas darbietis vidaus reikalų ministras G.Furmanavičius. Daugelio įsitikinimu, tai A.Brazauskas įsakė jam rasti būdų susidoroti su generaliniu policijos komisaru. Ir G.Furmanavičius mielai sutiko. Kitaip tariant, neturėjo kur dėtis. Juk abu su A.Brazausku surišti viena sukčių koncerno EBSW grandine. Kaip ir visa Premjero partija. Seime sukurta EBSW reikalų tyrimo komisija, vadovaujama partijos eilinio A.Rimo, tėra tiktai dar vienas valdančiosios nomenklatūros farsas.
Apskritai Premjeras negali pakęsti tų, kurių reitingai nuomonių apklausose aukštesni už jo. TV3 prognozėmis, dabar vienintelis Lietuvos valdovas rengia ataką prieš socialinių reikalų ir darbo ministrę V.Blinkevičiūtę. Ne todėl, kad blogai dirba. Paprasčiausiai ji pagal reitingus toli pralenkė patį vadą. Kaip ir generalinis policijos komisaras.
Dabar lieka dar vienas darbelis: paskirti generaliniu prokuroru paklusnią marionetę. Nors ir dabar generalinio prokuroro pareigas einantis V.Barkauskas, jo pavaduotojas G.Jasaitis klusniai vykdo partijos ir Vyriausybės nurodymus. Ryškiausias pavyzdys abiejų prokurorų komentarai, Vilniaus teismo teisėjai L.Ulbienei nusprendus perduoti Rusijai su naikinama Jukos kompanija susijusį rusų bankininką Igorį Babenką. Tam pakako tiktai draugiško Rusijos prokuratūros prašymo. Negi mūsų teisėsaugos vadai nežino, kad Jukos vadovų byla yra visiškai ne ekonominė, o politinė? Todėl nei JAV, nei Didžioji Britanija ir Izraelis net į kalbas nesileidžia, kai Maskva reikalauja išduoti jai ten gyvenančius asmenis, susijusius su Jukos naftos kompanija. Todėl pagrįstai kyla klausimas: kokiai valstybei tarnauja mūsų prokurorai ir teisėjai? Kaip dabar pasirodys Lietuva pasaulyje, aiškinti nereikia. Net politikos specialistai Lietuvoje susiėmę už galvų. Pasak vieno jų, prorusiškos jėgos mūsų šalyje įgavo beveik absoliučią valdžią. O tas jėgas labiausiai ir stiprina nežmoniškas valdžios žmonių godumas. Todėl kai kurie politologai svarsto, jog tas godulys ir turto dalijimasis, prabangių elito puotų aprašymai tam tikruose žurnaluose tam ir demonstruojami, kad sukeltų dalyje visuomenės eskaluojamą nuomonę, jog prie ruso buvo geriau.
Netgi Prezidentas dėl teismo sprendimo išduoti su Jukos susijusį bankininką Rusijai sakė pasigedęs I.Babenkos išdavimo procese dėmesio valstybės interesams. Prezidento žodžiais tariant, Lietuva neišnaudojo galimybių priminti Rusijai Medininkų ir Sausio 13-osios bylos, kurias Rusija absoliučiai ignoruoja. Pats I.Babenka teigė, kad jau labai keista, jog Lietuvoje niekas nesigilina, kas slypi už jo bylos. O prokurorų teiginiai, kad byla nėra politinė, rodo, jog Lietuvos teisėsaugos pareigūnai išsigando kaimyninės šalies. Beje, tą patį kalbėjo ir I.Babenkos advokatas, kuris pažymėjo, jog Lietuva jaučia didelį spaudimą.
Bet šiame mūsų prokurorų sprendime yra dar vienas dalykas, dėl ko rusų bankininką siekiama išduoti Rusijai. Tai gali būti savotiškas barterio sandoris. Mat dar prieš I.Babenkos teismą Rusijos generalinė prokuratūra maloningai leido dviem Vilniaus apygardos prokurorams Maskvoje atlikti tardymo veiksmus dėl to jau visiems įgrisusio darbiečių lyderio V.Uspaskicho tariamų studijų Plechanovo akademijoje diplomo. Aišku, ir šiuo atveju komandiruotieji į Maskvą prokurorai ištirs šį reikalą, kaip panorės Maskva. Juk neatsitiktinai per valdančiosios koalicijos seimūnų balių Premjero žmonos viešbutyje, suvalgę Premjero nušautos stirnos kepsnį, Vyriausybės galva su V.Uspaskichu užsidarė viešbučio apartamentuose ir ilgai aptarinėjo tet a tet kažkokius reikalus. Kokie tie reikalai nesakoma, nors nujausti galima. Juk Vyriausybės galva užsimanė turėti savo pavaduotoją, o faktiškai Seimo reikalus tvarkantis Č.Juršėnas jau sumanė keisti Konstitucijos straipsnius. Ir ne tik vicepremjero pareigybės klausimu. Iš ūkio ministro pareigų pasitraukęs susikompromitavęs V.Uspaskichas gal ir tiks į vicepremjerus.
Be Konstitucijos keitimo, be abejo, atsiras ir kitų svarbių reikalų. Štai liberalcentristė D.Teišerskytė jau pirmąją rudens sesijos dieną skundėsi žurnalistams, jog būtų neblogai, kad Seimo nariams, dirbantiems labai sunkų ir kenksmingą darbą, būtų
nemokamai skirta po stiklinaitę kefyro! Štai kokie proto bokštai, kokia erudicija! Ir štai kokie vargšai persidirbę, socialiai remtini seimūnai!
Pagaliau Premjeras, net kelias savaites skelbęs, jog degalų kainų šuoliavimas neturės įtakos mūsų vartotojų kainų krepšeliui, pakeitė savo nuomonę. Dabar jau sako, jog, pasitaręs su finansų ir socialinės apsaugos ministrais, nusprendė sukurti kažkokį 50 mln. litų atsargos fondą, kad iš jo kompensuotų nepasiturinčiuosius. Bet juk prieš kelias dienas šnekėjo, kad, brangstant degalams, maisto prekės pinga(!).
Kas bus prasidėjus naujajam šildymo sezonui, nesinori ir pagalvoti. Jau aišku, kad Rusijos Gazprom padidino dujų kainą. Ir į tą faktą visą tautą orientuoja valdantieji. Bet kainas didina ne tik Gazprom, o ypač Lietuvos dujos ir kiti tarpininkai. Juk ne paslaptis, kad dabar Gazprom dujas parduoda po 85 JAV dolerius už 1000 kub. m, t.y. tik apie 25 centai už kubinį metrą, o Lietuvos vartotojas moka, deja, beveik keturgubai brangiau. Be abejo, didinant Gazprom dujų kainą, tuo bemat pasinaudos ir šilumos bei elektros tiekėjai. Todėl nereikia pulti Prezidento, jog tas, įspėdamas apie artėjantį kainų šuolį pirmojo būtinumo prekėms, šuoliuojant degalų kainoms, dramatizuoja padėtį ir gąsdina visuomenę. Bet gąsdink negąsdinęs, o pasaulio ekspertai pranašauja, kad naftos kaina gali netrukus pasiekti net iki 100 dolerių už barelį.
Taigi apie kokią ramybę, apie kurią nuolat kalba Premjeras ir jo partijos prezidiumas, galima kalbėti. Pernelyg nepostringaudami pažvelkime į Statistikos departamento rugpjūčio lentelę apie vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčius. Per metus maisto kainos išaugo 1,9 proc., būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras 5,2 proc., sveikatos priežiūra 7,9 proc., o transportas net 9,2 proc. Esant tokiai nelinksmai perspektyvai susidaro puikiausia proga atsirasti naujiems gelbėtojams. Ir jų tolydžio daugės. Kursis ne tik sportininkų ar kitos panašios partijos. Štai jau išduoti blankai iniciatyvinei grupei rinkti parašus dėl referendumo prieš euro įvedimą. Kiti jau skelbia, jog degalų kainų augimą sukėlė Lietuvos narystė ES. Esą Briuselis uždraudė importuoti pigesnį benziną iš Rusijos, kaip neatitinkantį ES nustatytų standartų. Treti blaškosi reikalaudami išvesti Lietuvos karių būrį iš Irako. Kokių dar gelbėjimo iniciatyvų sulauksime? Be abejo, degalų kainos smogė beveik visam pasauliui. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, kuri pati turi nemažai naftos, išgaunamos iš verslovių Šiaurės jūroje, litras benzino jau kainuoja vieną svarą sterlingų (kiek daugiau nei penkis litus), Vokietijoje kaina irgi panaši, kaimyninėje Lenkijoje visų rūšių benzino litras jau peršoko vieno euro ribą. Taigi mesti kaltinimus Lietuvos valdžiai, kad ji nieko nedaro degalų kainų kilimui sumažinti, būtų neteisinga. Bet tas gyventojų nepasitenkinimas kainų kilimu būtų kur kas mažesnis, jeigu valdžioje esantieji bent kiek sumažintų savo vis augančius apetitus, nedemonstruotų bajoriškos prabangos. O valdžios globojami ir su ja glaudžiai susiję naujieji lietuviai bent jau pabandytų mažumėlę susiveržti diržus. Tačiau tai jau tik rožinės svajonės.
© 2005 "XXI amžius"
|