Ir XXI amžiuje su XXI amžiumi
Apie tikrą, pilietišką dorą, tautišką, patriotišką visuomenę didžioji žiniasklaida (puse lūpų) prabilo tik prieš porą metų. Visose valstybinėse įstaigose išlikusi buvusi komunistinė partinė nomenklatūra senu papročiu varė propagandą prieš mokyklos, Bažnyčios, kariuomenės dalyvavimą politikoje. Ji ir dabar dažnai mulkina žmones tvirtindama, kad politinė veikla minėtose institucijose draudžiama, nors iš tikrųjų ten draudžiama partinė, o ne politinė veikla. Visuomenė, menanti laikus, kai už politiką sodino už grotų, pasiduoda tokiam mulkinimui, vengia politikos tarsi nešvaraus dalyko. Taigi nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, kai Lietuva tapo demokratine respublika, kai jos reikalų tvarkymas (politika) atiduotas į piliečių rankas, visuomenė buvo depolitizuojama, t.y. nupilietinama. Taip buvo (ir tebėra) daroma, kad vakarykščiai geradariai turėtų kaip sovietmečiu liaudį, kurią galima maitinti propagandiniais patiekalais, o, atėjus rinkimams, ją lengvai nuvestų prie balsadėžių, kad vėl balsuotų už juos. Ir tik vienintelis krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis tikro pilietiškumo ugdymo, telkimo veiklai Tėvynės labui misiją atlieka nuo pat nepriklausomybės atgavimo jau penkiolika metų, nuo 1990 m. rugsėjo 6 d.
Minint XXI amžiaus penkiolikmetį, rugsėjo 9 dienos šio laikraščio pirmame puslapyje apžvelgtas jo nueitas kelias. Apmaudu ir skaudu, kad tas kelias nepriklausomoje krikščioniškoje Lietuvoje toks nelengvas ir net blokuojamas. Jį, neteikdama jokios paramos, blokuoja valstybė, nes dėl jau paminėtų priežasčių nupilietintą visuomenę lengviau valdyti, išlikti valdžiose. Tačiau, pasirodo, blokuoja ir kai kurie katalikų bendruomenės sluoksniai, net jų elitas. Iš tikrųjų gal tokios nuostatos pasiekia parapijų klebonus, kunigus, nes retoje bažnyčioje per skelbimus ar iš nuodėmklausio išgirsime raginimą skaityti šį krikščionišką laikraštį.
Nueito kelio apžvalgoje konstatuojamas laikraščio vienišumas.
Perdėm liaupsinama demokratija, lietuviškai tariant savivalda, priklausomai nuo pilietinės visuomenės sąmoningumo, pasižymi ne tik tam tikrais privalumais, bet ir ydomis bei grimasomis. Demokratijos mechanizmas vertina daugumos valią; jei ta valia gera, demokratija geras valdymo būdas, tačiau jei bloga netikęs (dauguma, minia Kristų pasiuntė į Golgotą). Tačiau, įsigilinus į istoriją, visuomenių raidą, dauguma niekur niekad nevedė ir nenuvedė. Vedė geroji (geros valios) mažuma talentai, genijai, išminčiai, šventieji. Todėl laikraščio vienišumas demokratijai nesubrandintoje mūsų visuomenėje, žiniasklaidos margumyne nėra jo trūkumas ar yda, o veikiau privalumas, brandinantis pageidautiną vaisių.
Kadangi tikintysis netikinčiojo nesmerkia, o laiko nepatyrusiu Dievo malonės broliu, laikraštis išlaiko būtent tokią poziciją ir todėl jis tinka ne tik tikinčiųjų bendruomenei. Jis tolerantiškas, atviras kitiems periodiniams leidiniams, įdomesnius rašinius iš jų perspausdina, cituoja (Valstiečių laikraštis, Veidas, Ekstra, Draugas (Čikaga), Lietuvos aidas, Tremtinys, Lietuvos rytas ir kt.). Deja, XXI amžius broliško atsako iš didžiosios žiniasklaidos pasigenda. Antai neteko girdėti, kad per spaudos apžvalgą populiariausias Lietuvoje Nacionalinis radijas būtų perskaitęs kokį rašinį iš XXI amžiaus, nors tokių, žymiai vertesnių už kokią tikrą ar išgalvotą sensaciją, laikraštis tikrai nestokoja.
Minint laikraščio penkiolikmetį, dera sveikinti jo leidėjus, platintojus ir skaitytojus, dėkoti už pasiaukojamą triūsą Lietuvos labui. Dera sveikinti ilgametį redaktorių Edvardą Šiugždą, atiduodantį savo galias kilniam reikalui. Linkėdami laikraščiui ilgiausių metų, linkėkime tiek valdžioms, tiek žiniasklaidai, tiek dvasininkams palankumo šiam leidiniui.
Įžengus į trečiąjį tūkstantmetį XXI amžių, pradėjus šešioliktuosius nepriklausomybės metus, kiekvienas, siekiantis tapti tikru Lietuvos piliečiu, turėtų imti ir skaityti XXI amžių, kuris skaitytojo per penkiolika savo gyvavimo metų nenuvylė.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|