|
Mūsų didžioji pareiga
Jau penkiolika metų, kai Lietuva laisva nuo okupacijos, kai, nusimetusi dvasinės priespaudos pančius, ji pati gali tvarkytis pagal per daug amžių susiformavusius moralės dėsnius. Lietuvos istorija perpinta įvairiomis politinėmis anomalijomis: karais, okupacijomis, trėmimais, materialiniais, fiziniais bei dvasiniais naikinimais. Viena pavojingiausių ir daugiausia žalos padariusių anomalijų komunistinė okupacija, palaužusi mūsų tautos dvasinį stuburą, sužalojusi moralę, nemažą tautiečių dalį nustūmusi į prisitaikėlių padėtį. Aktyvųjį, patriotiškai nusiteikusį tautos kamieną palaužė jos atstovus deportavo į tolimas Šiaurės dykvietes, lagerius lėtam merdėjimui ir išnykimui, kitus naikino vietoje. Dalis patriotiškai nusiteikusių tautiečių suskubo pasitraukti į Vakarus.
Dabar jau esame laisvi, todėl turime puikias galimybes skleisti tautines, patriotines idėjas mokyklose, kultūriniuose renginiuose, bažnyčiose ir kitur. Deja, spaudoje (išskyrus XXI amžių ir kai kuriuos kitus tautinės bei religinės krypties periodinius leidinius), radijo ir televizijos laidose retokai ir aptakiai pabrėžiamas patriotizmas. Kai kuriose mokyklose apsiribojama sausų žinių perteikimu, o patriotinio ugdymo būtinybė dažniausiai nustumiama į šalį. Tad kur dingo mūsų tautinis orumas, meilė tėvynei? Nejaugi ir toliau murdysimės kosmopolitizmo dumblynėje, vaikydamiesi vien materialinių dalykų? Atsigręžkime į praeitį, į XIX ir XX amžius, kada drąsiai, su didžiuliu entuziazmu ir dvasios energija skleidė patriotines nuotaikas mūsų didieji šaukliai: dvasininkai M.Valančius, Maironis, A.Baranauskas, M.Krupavičius, visuomenės veikėjai J. Basanavičius, V. Kudirka ir daugelis kitų. Jie drąsiai kėlė Bažnyčios ir tėvynės autoritetą. Ar nevertėtų šiandien pasekti jų pavyzdžiu? Nelaukime, kada šias svarbias ir neatidėliotinas funkcijas atliks dabartinis Lietuvos Seimas ir Vyriausybė su gausybe sumankurtėjusių buvusių komunistų, užsikrėtusių gobšumo, savanaudiškumo, abejingumo ir kitomis nudvasėjimo bacilomis. Kol valdžiose ir visuomenėje keros abejingumas ir sau naudos ieškojimas, tol mus gaubs bedvasė nykuma.
Dažnokai bažnyčiose per pamokslus pasigendame gaivesnio ir drąsesnio žodžio, kuris keltų tautinę dvasią. Juk dvasinis tikinčiosios visuomenės auklėjimas, mano nuomone, turėtų apimti ir patriotinį auklėjimą. Būtų ne pro šalį kunigų seminarijose didesnį dėmesį skirti iškalbos menui, nes kai kurie jauni kunigai menkai pajėgūs skleisti tikinčiųjų visuomenei gaivesnes, darančias didesnę įtaką mintis apie meilę Dievui ir tėvynei. Manau, nebūtų joks nusižengimas, jei pamokslininkai šalia meilės Dievui, pasaulio Kūrėjui ir Palaikytojui, prigretintų ir tėvynės meilės sąvoką. Turime aktyvių dvasininkų, kurie randa progų skleisti visuomenėje tautines-patriotines idėjas. Bet tai dažniausiai vyresnio amžiaus, okupacijos metais nukentėję dvasininkai (arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinkas ir kiti vyresniosios kartos atstovai). Tikintieji pasiilgę ugningų, tautinę dvasią žadinančių minčių. O jų niekad nebuvo ir nebus per daug. Kuo ugningesni, turiningesni ir patriotizmu dvelkiantys pamokslai skambės bažnyčiose, tuo dažniau ir gausiau jose lankysis tikintieji. Patriotinio jausmo žadinimas tai ne politikavimas, o žmogaus sveikos mąstysenos ir kilnių jausmų ugdymas.
Gal kas ir prieštaraus šioms mano pastaboms, tačiau panašios mintys kilo ne šiaip sau, o remiantis ilgalaikiais stebėjimais. Kol pasaulietinės informacijos ir dvasinės erdvės plėtimo priemonės vis dar apsiriboja vien sensacingų žinių perteikimu, tol tegu garsiau ir iškalbingiau suskamba bažnyčių varpai bei ugningi pamokslai, nuolat žadinantys meilę Dievui ir tėvynei.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|