Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Oranžinė“ euforija baigėsi

Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka atleido premjerės Julijos Timošenko vyriausybę

Naująją vyriausybę sudaryti pavesta Jurijui Jechanurovui EPA-ELTA nuotraukos

Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka susidūrė su didelėmis problemomis. Vadinamosios „oranžinės revoliucijos“ bendražygiai vienas po kito ėmė rašyti atsistatydinimo pareiškimus. Tarp jų – Ukrainos valstybės sekretorius Aleksandras Zinčenka, Nacionalinės televizijos vadovas ir kt. Visi jie skelbia, jog pagrindinė atsistatydinimo priežastis – nesibaigianti, dargi padidėjusi korupcija tarp aukščiausių Ukrainos pareigūnų. O juk vienas pagrindinių „oranžinės“ revoliucijos šūkių buvo korupcijos pažabojimas. Aišku, tai buvo nerealus ir pakankamai utopinis siekimas vienoje iš pokomunistinių šalių, kurioje korupcija klestėjo ir komunistiniais laikais, o po režimo žlugimo dar labiau išaugo. Tad kaltinti tik buvusio prezidento Leonido Kučmos administraciją, kad ji buvo labai glaudžiai susijusi su verslo oligarchais ir mafija, ne visai tikslu. O prasidėję buvusio režimo kadrų „valymai“ negalėjo akimirksniu panaikinti šios išsikerojusios blogybės. Antra vertus, būtina atkreipti dėmesį, kad naujieji Ukrainos oligarchai, ypač iš Rytų Ukrainos, stipriai susiję su Maskva. Todėl naujajai Ukrainos vyriausybei, o ypač prezidentui V.Juščenkai, nuo pat pirmosios dienos teko susidurti su didžiuliu Maskvos spaudimu. Tiek politiniu, tiek ekonominiu. Ne menkesnė tarpusavio nesutarimų priežastis naujoje Ukrainos valdžioje yra premjerės Julijos Timošenko ambicijos. Iš pat pradžių, jau pirmosiomis dienomis po „oranžinės“ revoliucijos, tapo aišku, kad ambicingoji Julija nėra labai patenkinta ministro pirmininko kėde. Jos siekis – absoliuti valdžia, su niekuo ja nesidalijant. Todėl ji iš karto faktiškai ėmė rengtis naujiems parlamento rinkimams. Pernelyg skuboti buvo J.Timošenko veiksmai, visų pirma reikalavimai peržiūrėti visus privatizacijos, vykusios nuo Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo 1991 metais, rezultatus. Tokia jos pozicija sukėlė tikrą sumaištį, ypač tarp Ukrainos verslininkų. O tarp jų yra labai įtakingų ir nepaprastai praturtėjusių žmonių, kurių nemaža dalis rėmė V.Juščenką ir finansavo jo rinkimų kampaniją. Teiginys, kad Ukrainos verslo magnatai kone visi glaudžiai susiję su Maskva, yra neteisingas, bet jis sulaukė nemažos visuomenės dalies pritarimo.

Aišku, Rusijos prezidentas V.Putinas, prezidento rinkimuose atvirai rėmęs savo statytinį V.Janukovičių, pats net du kartus susitikęs su juo prieš rinkimus, V.Juščenkos atėjimą į valdžią įvertino vos ne kaip asmeninį įžeidimą. V.Putinas nepraleidžia nė vienos progos įžeidinėti ne tik naujųjų Ukrainos vadovų, bet ir pačios nepriklausomos Ukrainos. Kremliui pavaldūs laikraščiai ir žurnalai, rašydami apie Ukrainą, žodžius nepriklausoma Ukraina rašo kabutėse ukrainietiškai („nezaležnaja Ukraina“), tuo šaipydamiesi iš ukrainiečių kalbos. Bet ir to dar maža. Šiomis dienomis V.Putinas spaudos konferencijoje, skirtoje Vakarų mokslininkams ir žurnalistams, bandė „mokyti“ Vakarų valstybes, kad jos klydo remdamos savo nevyriausybines organizacijas, kurios pernai esą suvaidinusios svarbų vaidmenį per Ukrainos „oranžinę revoliuciją“. Taip pat kalbėjo, jog nereikia remti ir kitų galimų revoliucijų buvusiojoje Sovietų Sąjungoje, nes neva dėl tokios paramos gali atsirasti „bananinių respublikų“.

Tiesa, praėjusią savaitę Berlyne, matyt, būdamas geros nuotaikos po sutarties su Vokietijos kancleriu G.Šrioderiu pasirašymo dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu, V.Putinas netikėtai netgi pagyrė Ukrainos prezidentą V.Juščenką už jo ryžtingumą paleidžiant ministrų kabinetą. Žurnalistai tokį pagyrimą suprato kaip paslėptą pasitenkinimą, jog, nepraėjus nė metams, buvę bendražygiai V.Juščenka ir J.Timošenko mirtinai susipyko. Dabar, be abejo, Maskva dės visas pastangas, kad kovo mėnesį įvyksiančiuose Ukrainos parlamento rinkimuose laimėtų prorusiškos jėgos.

Kaip teigiama, J.Timošenko nė kiek nesutriko po atsistatydinimo ir atvirai kalba, kad per parlamento rinkimus ji dar parodysianti V.Juščenkai, ko ji verta. Ir taip gali atsitikti iš tiesų. J.Timošenko – tipiška populistė. Tačiau kur kas protingesnė už tradicinius populistus, besiveržiančius į valdžią kitose pokomunistinėse šalyse. Pavyzdžiui, jos net palyginti negalima su Lenkijos „savigynos“ lyderiu A.Leperiu ar Lietuvos – V.Uspaskichu bei R.Paksu. Dabar jos pagrindinis koziris – kaltinti V.Juščenką, kad šis trukdė jai susidoroti su oligarchais ir jų valdomais klanais.

Apskritai įvykiai Ukrainoje dar kartą parodė, kad revoliucinis entuziazmas visuomenėje ilgai netrunka. Taip yra ne tik Ukrainoje. Vis dėlto daugelio Vakarų politikų ar analitikų vertinimu, Ukrainos prezidentas V.Juščenka ir šį kartą pasirodė kaip valstybininkas, kuriam svarbiausi ne asmeninės valdžios, o valstybės interesai. Aišku, dabartiniai politiniai procesai Ukrainoje reikalauja didesnės analizės. Viena aišku, V.Juščenka, nepaisydamas įvairių oligarchų klanų, kurių Ukrainoje yra net keli, pasipriešinimo, tvirtai nusiteikęs vesti Ukrainą į Vakarus.

Laikinai eiti premjero pareigas ir sudaryti naują vyriausybę V.Juščenka pavedė savo gana artimam bičiuliui Dnepropetrovsko srities administracijos vadovui Jurijui Jechanurovui. Pažymima, jog tai yra liberaliosios rinkos šalininkas, o svarbiausia – nesusijęs nė su vienu oligarchų klanu. Beje, J.Jechanurovas yra buriatas.

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"