|
Nustokite palaimingai miegoti
Ar išdrįs A. Brazauskas pripažinti, kad Mažeikių
nafta dirba gerai todėl, kad 1999 metais konservatoriai elgėsi
ryžtingai?
Andrius KUBILIUS,
opozicijos lyderis
Vyriausybė rengiasi uždirbti, nes 1999 metais Vyriausybė
pritraukė Vakarų kapitalą
Praėjusią savaitę buvome nustebinti pranešimų apie Vyriausybės pasirengimą išpirkti visas Mažeikių naftos akcijas ir po to jas parduoti kitam savininkui. Buvome nustebę, nes prieš porą metų, tik prasidėjus Jukos krizei, kai M.Chodorkovskis buvo suimtas, aš siūliau Vyriausybei rengtis Jukos valdomų akcijų išpirkimui. Tuo metu Premjeras drąsiai pareiškė, kad tai yra nesąmonė ir, švelniai pasityčiojęs iš naivios opozicijos, pareiškė, jog Vyriausybė to nesirengia daryti. Mes nesitikime, kad Premjeras sugebėtų pripažinti, kad tuo metu mes buvome teisūs, o jis neteisus, nes, kaip žinote, premjeras A.Brazauskas niekada neklysta.
Taigi patį Vyriausybės sprendimą derėtis dėl Jukos akcijų išpirkimo, siekiant jas iš karto parduoti kitam savininkui, vertinčiau pozityviai, nes įsigijusi akcijas Lietuva pati spręstų, kam jas parduoti. Tačiau yra keletas bet. Visų pirma Vyriausybės derybos vyksta visiškai slaptai, todėl galime įtarti, kad skaidrumo jose nebus. Nežinome, su kuo ji derasi ir ar yra pajėgi tokiose derybose atlaikyti spaudimą. Mes suprantame, kad pats derybų procesas negali būti viešas, tačiau su kuo ir dėl ko deramasi privalėtume žinoti, nes deramasi ne vien dėl ekonominių, bet ir dėl strateginių dalykų. Jeigu tai valstybės paslaptis, opozicija su tokia informacija privalo būti supažindinta laikantis paslapties išsaugojimo taisyklių. Situacija turi būti aptarta ir Valstybės gynimo taryboje. 1999 metais A.Brazauskas kartu su V.Andriukaičiu kaltino mus dėl derybų su Wiliams kompanija slaptumo, tačiau tada visiems buvo žinoma, su kuo Vyriausybė derasi ir dėl ko derasi. Šiandien praktiškai nežinome nieko.
Mes ne vieną kartą sakėme, kad Mažeikių naftos akcijos neturėtų atitekti Kremliui artimoms Gazprom ar Lukoil kompanijoms, kaip kad yra nurodyta ir šių metų Vyriausybės ataskaitoje. Šiandien, kai nežinome, su kuo Vyriausybė derasi, nors kartais ir praslysta informacija, kad deramasi su TNK-British Petroleum, mums belieka nuogąstauti, ar kartais Vyriausybė nesidera su Gazprom, kuris, siekdamas įsigyti Mažeikių naftos akcijas, gali daryti spaudimą ir dėl dujų kainų. Perdėtas slaptumas Vyriausybę gali padaryti labai lengvai pažeidžiamą.
Iš Premjero užuominų galime suprasti, kad jis naujajam savininkui nori parduoti ne tik Jukos dabar valdomas akcijas, bet ir didelę dalį dabar Vyriausybės valdomų akcijų, jai pasiliekant tik 10 proc. vietoj dabar turimų 40 proc. akcijų. Toks Vyriausybės siekis parduoti maksimalų kiekį akcijų yra sunkiai suprantamas ir gali būti paaiškintas tik Premjero noru prieš rinkimus turėti pakankamai daug laisvų pinigų, kuriais būtų galima pamaloninti rinkėjus. Kita vertus, A.Brazausko pasakymas, kad Vyriausybė rengiasi parduoti bent 20 proc. akcijų būsimajam savininkui, tam, kuris pirks Jukos kompanijos akcijas, ir parduoti tokia pat kaina, kokia rengiasi parduoti savo 53 proc. akcijų Jukos kompanija, švelniai tariant, yra ekonominis absurdas, nes visiškai akivaizdu, kad 53 proc. akcijų pakete akcijos kaina bus mažesnė negu akcijų pakete, kurį sudaro apie 75 proc. akcijų. Kyla paprastas klausimas: jeigu Vyriausybė rengiasi parduoti 20 proc. akcijų tokia pat kaina, kokia rengiasi parduoti Jukos savo akcijas, tai kur dingsta apie 30 proc. priedas, kai sudaroma galimybė įsigyti ne 50 proc., o 75 proc. akcijų? Taigi neaiški nei ekonominė, nei strateginė logika. Vyriausybės sprendimas parduoti savo valdomas 20 proc. akcijų (ar dar daugiau) turėtų būti labai gerai strategiškai apgalvotas, nes didelės dalies akcijų perleidimas kokiai nors Rusijos kompanijai, net ir ne Gazprom ar Lukoil, vis dėlto turėtų būti ypač atsargus, nes bet kokią Rusijos kompaniją gali ištikti Jukos likimas. Ir jeigu tokia kompanija valdys daugiau negu 75 proc. akcijų ir ją ištiks tokia pat krizė kaip ir Jukos, Lietuvai bus žymiai sunkiau nei šiandien spręsti Mažeikių naftos problemas. Kadangi Vyriausybė veikia slaptai, aš nematau jokių racionalių motyvų, kodėl dabar reikėtų parduoti Vyriausybės valdomas akcijas.
Be abejo, šiandien parduodama Vyriausybės valdomas akcijas Vyriausybė gali gauti nemažų pajamų į valstybės iždą. Vyriausybė rengiasi uždirbti tik todėl, kad 1999 metais, nepaisant aršaus A.Brazausko valdomos LDDP ir V.Andriukaičio socialdemokratų pasipriešinimo, mes išdrįsome imtis Mažeikių naftos pertvarkos, pritraukdami vakarietišką kapitalą. Mes tikėjomės, kad tokio sandorio dėka Mažeikių nafta atsistos ant kojų ir tada valstybei priklausančios 40 proc. akcijų kainuos žymiai daugiau, nei 1999 metais kainavo visas 100 proc. Noriu priminti, kad 1999 metais Mažeikių naftos akcijos vertė buvo tik 40 centų. Šiandien ji, jeigu neklystu, yra daugiau nei 10 litų. Todėl šiandieninė situacija yra ir A.Brazausko, vis dar tebekartojančio propagandines klišes apie tariamai blogą Mažeikių naftos privatizavimą, sąžiningumo tęstas: ar išdrįs A.Brazauskas pripažinti, kad Mažeikių nafta šiandien dirba gerai tik todėl, kad 1999 metais Tėvynės sąjunga elgėsi ryžtingai. Nes vienintelis objektyvus rodiklis, vertinant privatizavimą, tai įmonės darbas po privatizavimo. Mažeikių nafta dirba gerai, ir tai yra privatizavimo pagal Tėvynės sąjungą pasekmė. Kauno Inkaras, kaip ir daugelis EBSW privatizuotų įmonių, subankrutavo, ir tai yra privatizavimo pagal LDDP pasekmė.
Ir paskutinis dalykas, kalbant apie Mažeikių naftą. Jeigu vis dėlto valdančioji dauguma nuspręs parduoti didžiąją dalį ir Vyriausybės valdomų akcijų, Vyriausybė, spręsdama apie gautų pajamų panaudojimą, negali galvoti vien tik apie artėjančius rinkimus. Indėlių grąžinimas, kompensacijų išmokėjimas ir kitų išmokų paleidimas į apyvartą yra svarbūs dalykai, tačiau ne mažiau svarbu ir tokie klausimai, kaip, pavyzdžiui, statysime ar ne naują Ignalinos AE reaktorių, kuriam reikės nemažų pinigų. Todėl svarstant pinigų, gautų už Mažeikių naftą akcijas, panaudojimą turime ant stalo dėti visus strateginius iššūkius ir kalbėtis atvirai ir sąžiningai. Premjero noras viską sudėti į savo paskutinius rinkimus gali labai skaudžiai atsiliepti Lietuvos ateičiai.
Reikia atvirai kalbėti apie artėjantį šilumos brangimą
Visi matome, kas darosi su naftos ir benzino kainomis. Vyriausybė, nors ir teisi, kad tai yra globalių procesų pasekmė ir nėra daug galimybių, kaip sumažinti degalų kainas Lietuvoje, vis dėlto, mano įsitikinimu, yra nusikalstamai abejinga, kai nenori matyti, kokius ilgalaikius iššūkius tai kelia visai mūsų energetikai ir ekonomikai.
Apie naftą jau daug kas pasakyta, todėl norėčiau daugiau dėmesio skirti dujoms, kurios gal yra net svarbesnės už benziną. Panašiai kalbėjo ir Reinoldijus Šarkinas Europos reikalų komiteto pokalbyje apie euro įvedimą. Premjeras bando teigti, kad dujų reikaluose mums svarbiausias klausimas yra naujasis Dujų įstatymas, nes jei jis nepatiks Gazprom, tai šis gali pakelti dujų kainas Lietuvai. Taigi, anot jo, visa problema yra Dujų įstatymas. Čia vėlgi matau, kad Premjeras nežiūri į ateitį. Kaip tenka girdėti, nepaisant to, koks bus Dujų įstatymas, Gazprom yra pasirengęs kelti dujų kainą Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms iki europinių standartų. Europoje dujų kaina yra siejama su naftos produktų (mazuto) kaina jei brangsta mazutas, brangsta ir dujos. Taigi per artimiausius metus dujų kaina Lietuvoje gali padidėti nuo 60 iki 100 proc. Šis didėjimas gali būti staigesnis, jeigu Gazprom netenkins dėl Dujų įstatymas, tačiau bet kuriuo atveju Lietuvai faktiškai tai neišvengiama. Premjeras turi tai atvirai pripažinti Lietuvos žmonėms. Jam tai nėra lengva, nes prieš kelerius metus A.Brazauskas labai džiaugėsi puikia sutartimi su Gazprom, kuri esą Lietuvai garantavo daug ir pigių dujų. Pigios dujos jau baigiasi ir Vyriausybė to neturi slėpti nuo gyventojų. Dar daugiau Vyriausybė turi nedelsiant kurti ir įgyvendinti efektyvią energetinių resursų ir šilumos taupymo programą, gyvenamųjų namų renovacijos programą, nes dujų pabrangimas 100 proc. reikš, kad šiluma pabrangs maždaug 50 proc. Daugumai gyventojų tai bus tikrai didesnis smūgis, negu benzino pabrangimas. Todėl Vyriausybė, skyrusi kelias dešimtis milijonų litų kompensuoti pabrangusius degalus, turi rasti bent kelis šimtus milijonų litų, kurie būtų skirti šilumos taupymo programai įgyvendinti. Kitaip visų mūsų laukia sunkūs išbandymai, apie kuriuos Vyriausybė kol kas nepradeda galvoti. Todėl aš, pasinaudodamas kiekviena proga, primygtinai raginu Vyriausybę atvirai kalbėtis su žmonėmis apie artėjantį šilumos brangimą, kad bent patys žmonės spėtų tam parengti, jeigu Vyriausybė jiems nežada padėti.
Ar Vyriausybė nepramiegos visos energetikos ateities
Sparčiai besikeičiant viso pasaulio energetinei situacijai, akivaizdu, kad laimės tos valstybės, kurios nedelsdamos skirs daug dėmesio savo šalies ilgalaikei energetinei strategijai pertvarkyti. Taip elgėsi kai kurios valstybės ir praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai naftos kainos padidėjo dėl nesutarimų tarp arabų ir Vakarų pasaulio, taip šiandien elgiasi JAV administracija, kuri priėmė sprendimą atnaujinti branduolinių jėgainių statybą.
Ji taip pat investuoja milžiniškus pinigus į vandenilinio kuro, pirmiausia skirto automobiliams, sukūrimą, tikėdami, kad jau šio amžiaus 20-aisiais metais šis kuras pradės žymiai mažinti naftos vartojimą, nes šiandien 70 proc. naftos produktų sunaudoja automobiliai.
Mes Lietuvoje apie savo ilgalaikę energetinę ateitį vis dar nepradedame galvoti rimtai. Jau nuo pavasario raginame Vyriausybę pradėti naujos Nacionalinės energetikos strategijos rengimą, bet A.Brazauskas į tai nieko rimta neatsako, kaip paprastai teikdamas, jog viskas yra gerai, o visi kiti nieko neišmano. Tuo tarpu Danijos ekspertai, kartu su Baltijos valstybių energetikais, šiais metais paskelbė skaičiavimus, pagal kuriuos Lietuvai jau nuo 2010 metų pradės trūkti elektros energijos. Iki šiol buvo teigiama, kad, net ir uždarius Ignalinos atominės elektrinės antrąjį bloką, Lietuvoje bus elektros energijos perteklius arba bent jau ilgą laiką tos energijos nepritrūks. Tačiau skaičiavimai sako visai ką kita. Neseniai paskelbtoje publikacijoje KTU Energetikos katedros vedėjas prof. J.Gylys skelbia, kad po 2010 metų elektros energijos pertekliaus neturės nei skandinavai, nei rusai. Mūsų planai vystyti nedidelių, dujomis maitinamų elektrinių tinklą taip pat pradeda kelti abejonių, nes šis planas buvo parengtas skaičiuojant, jog dujos ir toliau bus pigios. O jos greičiausiai nebebus pigios.
Todėl dar šios vasaros viduryje ir pasiūlėme rimtai svarstyti trečiojo bloko statybą Ignalinoje, pavadindami jį Baltijos AE statybos Ignalinoje reikalu, nes manome, kad tai yra racionaliausia išeitis Baltijos regionui. Bet kad šia kryptimi pradėtume judėti, Vyriausybė turi nedelsdama pradėti naujos energetikos strategijos rengimą.
Todėl dar kartą kreipiuosi į premjerą A.Brazauską nustokite palaimingai miegoti, padėjęs galvą ant BVP 6 proc. augimo. Jau pramiegojote Šrioderio-Putino susitarimą dėl dujų vamzdžio, baigiate pramiegoti dujų pabrangimą, pramiegosite ir visos energetikos strateginę ateitį.
Parengta pagal rugsėjo 19 dienos spaudos konferenciją
© 2005 "XXI amžius"
|