| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Prezidentas Aleksandras Stulginskis mūsų gyvenimo pavyzdys Zigmas TAMAKAUSKAS, Kauno miesto Švietimo tarybos narys,
Prieš mano jaunatviškų dienų jau gana nutolusį horizontą atsiveria gražūs bendravimo prisiminimai su poeto Maironio seseria Marcele, su kanauninku ir poetu Kazimieru Žitkumi-Vincu Stoniu, pasirinkusiu šį literatūrinį pseudonimą pagal rašytojos Šatrijos Raganos apysakos Vincas Stonis veikėją, su antikinės literatūros tyrinėtoju ir vertėju, mokėjusiu daugelį pasaulio kalbų Jonu Dumčiumi, su buvusiu paskutiniu prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu... Šį prisiminimų vėrinį galima būtų dar daugiau pratęsti išvardijant gal kelias dešimtis žinomų pavardžių, turėjusių tiesioginės ar netiesioginės įtakos ir mano gyvenimo keliui, idealizmo troškuliui. Tačiau dabar kiek stabtelėkime prie vieno daug nusipelniusio žmogaus Lietuvai, prie vieno iš mūsų valstybingumo kūrėjų ir stiprintojų gyvenimo nuotrupų: lėtai per Kauno Katedros centrinę navą prie Didžiojo altoriaus artinasi mįslingo veido išraiškos gana žvalus senelis. Atėjęs į presbiteriją, kur tvarkingai išrikiuotos suolų eilės, stabteli, pamažu atsisėda, ranka paliečia kaktą, susimąsto, kilsteli galvą. Akių žvilgsnis nukrypsta į Nukryžiuotąjį. Gal Nukryžiuotasis primena jam ir sovietinio okupanto nukryžiuotą Lietuvą, jos žmonių auką, kančią, tremties gulagus, nepalūžusią dvasią, tikėjimą jos prisikėlimu. Juk ir Kristus per Kryžių prisikėlė. Taigi Kryžius garbingojo Prisikėlimo ženklas, susijęs su didžia viltimi. Tos vilties taip tada reikėjo... Mažai kas tuomet žinojo, kad šis savo įprastu takeliu prie Didžiojo altoriaus žengiantis susimąstęs žmogus buvęs iškilusis Lietuvos Respublikos Prezidentas, vėliau penkiolika metų buvęs sovietinių lagerių belaisvis Aleksandras Stulginskis. Šių metų vasario 26-oji žymi jo gimimo 120-ies metų sukaktį. Aleksandras Stulginskis gimė 1885 metais dvaro kumečių šeimoje Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiuje. Tėvai, vyresnių į JAV išvykusių vaikų padedami, vėliau nuomojo nedidelį ūkelį. Jis buvo dvyliktas vaikas šeimoje. Aleksandrui baigus Kaltinėnų pradžios mokyklą, mirė motina. Tėvas nenorėjęs toliau ūkininkauti savo užgyventą turtą išdalijo vaikams. Jauniausiajam sūnui Aleksandrui atiteko arklys. Jį pardavęs už 40 rublių tuos pinigus skyrė savo mokslui Liepojos gimnazijoje. Toliau mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Ją baigęs, paprašė seminarijos vadovybės, kad ši atidėtų kunigo šventimus ir leistų toliau studijuoti bei apsispręsti dėl pačios kunigystės pašaukimo. Tai buvo tikras sąžiningo žmogaus žingsnis. Gavęs prašomą sutikimą, savo teologines bei filosofines žinias gilino Austrijos tėvų jėzuitų universitete. Po metų nusprendė likti pasauliečiu ir įstojo į Halės žemės ūkio institutą, kurį baigė 1913-aisiais. Padedamas tuometės Rusijos dūmos atstovo Martyno Yčo, gavo darbą Lietuvoje dirbo Alytaus rajoniniu agronomu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A.Stulginskis apsigyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje: 1915 metais suorganizavo Pedagogikos kursus pradinių mokyklų mokytojams rengti, pirmininkavo atgaivintai švietimo draugijai Rytas, dalyvavo Lietuvių komitete nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. 1918 metais pradėjo leisti laikraštį Ūkininkas, kurį ir pats redagavo. Su jo vardu yra susijęs 1918-1919 metais išleistas Ūkininko kalendorius. A.Stulginskis savo aktyvia veikla įsitraukė ir į lietuvių politinį gyvenimą. Jis vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir jos programos kūrėjų, 1917 metais išrinktas šios partijos pirmininku. A.Stulginskis su kitais tuomečiais žymiais lietuviais raštu kreipėsi į JAV prezidentą Vilsoną Rusijos pavergtų tautų laisvės reikalu. Taip pat jis aktyviai dalyvavo rengiant 1917 metais Lietuvių konferenciją Vilniuje. Konferencija A.Stulginskį išrinko į Lietuvos Tarybą, kuriai buvo iškeltas svarbiausias uždavinys atkurti Lietuvos valstybę. Jis drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė garsųjį 1918 metų Vasario 16-osios Aktą, rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu ir įgyvendinimu, lietuviškos policijos ir lietuviškos kariuomenės organizavimu. A.Stulginskis reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai, neabejingi Lietuvos nepriklausomybei žmonės. Šis reikalavimas turėjo pagrindo, nes jaunai Lietuvos kariuomenei netrukus reikėjo susiremti su rusų bolševikine raudonąja armija, bermontininkais ir lenkų agresoriais, norėjusiais sužlugdyti Lietuvos nepriklausomybę, Vasario 16-osios Akto idėjų įgyvendinimą. Kariuomenę mūšiui prieš geriau ginkluotą ir gausesnę priešo kariuomenę galėjo įkvėpti tik pasiaukoję, energingi, Lietuvai atsidavę vadai. 1920 metais Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo A.Stulginskio vadovaujamas Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Steigiamojo Seimo pirmininku išrenkamas A.Stulginskis. Jis tada savo tartame žodyje kalbėjo: Narsi mūsų kariuomenė jau suskubo pašalinti iš mūsų krašto kai kuriuos priešus ir tikimės, jog ji nepadės ginklo tol, kol visa Lietuva nebus atvaduota. Žemės reforma Lietuvoj neatidėliotinas klausimas. Greta didelių dvarų skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėje respublikoje neturės būt sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms... Steigiamajam Seimui priėmus Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, kuri numatė, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas jis 1920 m. birželio 19 d. tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos prezidentu. 1922 metų spalį įvyko Pirmojo Seimo rinkimai. Daugiausia balsų gavo Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Pagal jau patvirtintą Nuolatinę Lietuvos valstybės konstituciją 1922 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos prezidentu absoliučia Seimo narių balsų dauguma išrenkamas A.Stulginskis. Rinkimai į Antrąjį Seimą įvyko 1923 metų gegužę. Vėl daugiausia balsų surinko krikščionių demokratų blokas. Tų pačių metų birželio 19 dieną Seimas Lietuvos Respublikos prezidentu perrinko A.Stulginskį. A.Stulginskis visada pasižymėjo dideliu darbštumu ir pareigingumu. Jis ir valstybiniame gyvenime vadovavosi tomis pačiomis savybėmis laikydamasis krikščioniškosios demokratijos principų. Jau tada jis stengėsi atgimstančią Lietuvą įtraukti į Vakarų valstybių gretas. Jam prezidentaujant buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, suorganizuoti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai. Per jo valdymo šešerius metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta lietuviškas pinigas litas, buvo priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Asmeniniame gyvenime Prezidentas buvo nepaprastai kuklus, nemėgo pramogų, pobūvių, buvo mažakalbis, nuveikęs didelius darbus Lietuvos labui. Kazys Grinius, priimdamas iš A.Stulginskio prezidento pareigas, pasakė: Tamstai prezidentaujant, Lietuvos žemių rinkimas ženkliai pažengė pirmyn, Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse. A.Stulginskis reiškėsi ir Trečiojo Seimo darbe. Jis buvo išrinktas to Seimo pirmininku. Po 1927 m. balandžio 12 d. Seimo paleidimo A.Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, nusipirko Kretingos rajone, Jokūbave, apleistą dvarą ir išvyko ten ūkininkauti. Prelatas Mykolas Krupavičius apie A.Stulginskį, kaip ūkininką, rašė: Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką, bet nė karto neradau jo bepavėsiaujančio ar ištaigingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarininkai elgtis. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į jų rūmus lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku. Atėjo 1940 metai rusiškasis imperializmas ištiesęs savo grobuoniškus nagus okupavo Lietuvą. Pravirko mūsų Rūpintojėlis Lietuvos žmonių kančių ašaromis. 1941 m. birželio 8 d. rytmetį buvo suimtas ir A.Stulginskis su savo žmona Onute. Teko išgyventi visus sovietinių lagerių baisumus buvo nekaltas nuteistas 25 metams katorgos darbų. Teko iškęsti fizinį ir moralinį pažeminimą: čekistai jį specialiai laikė tarp vagių ir banditų. Per stebuklą liko gyvas. Po Stalino mirties 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas ir nutremtas į Komiją. Praėjus penkiolikai metų nuo suėmimo 1956 metų gruodį A.Stulginskiui ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. Įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Apie savo gyvenimą jis rašė: Kambariuką mes turime 2,5 x 2,5 m didumo. Talpinamės. Bendrai imant, jaučiuosi neblogai. Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamoj lovutėje. G. paskolino staliuką, kėdę tai visi mūsų baldai... Tačiau sovietinis teroras nesiliovė: po dvejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, juodinančius prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, motyvuojant pensijos paskyrimu... O ta pensija, kaip rašė A.Stulginskis, dviem trims dienoms pragyventi užtektų, tik akių mulkinimas. 1962 m. liepos 18 d. mirė A.Stulginskio žmona, kilniai talkinusi jo gyvenimo kelyje. Liko vienišas, bet nepalaužtas. Jis susirašinėjo su užsienyje gyvenančia savo dukra Aldona, medike. Ji savo siunčiamais siuntiniais neleido tėvui badauti. A.Stulginskis savo laiškuose skatino savo vaikaitę Ramunę siekti mokslo, būti tikra lietuvaite. Mūsų lietuvių maža, mes galime iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu, rašė jai senelis. Prezidentas A.Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo 22-ąją. Palaidotas šalia savo žmonos Kauno Panemunės kapinėse, palikęs mums didelio pasiaukojimo dirbti Lietuvai pavyzdį. Minint jo gimimo 120-ies metų sukaktį, nereikėtų apsiriboti tik viena diena. Norėtume, kad šio iškilaus žmogaus šviesus paveikslas būtų gyvas ir mūsų jaunimo, moksleivių širdyse. Dėl to turėtų sukrusti mūsų mokyklų vadovai, pedagogai, pilietinį ugdymą daugiau nukreipdami patriotizmo ugdymo kryptimi. Reikėtų mums visiems labiau pasigilinti į jo taurią asmenybę, į jo dvasios kilnumą, į tai, kas daro žmogų didį ir nemirtingą. A. Stulginskio tvirtas tikėjimas Dievu bei savo Tėvynės Lietuvos gyvybingumu padėjo jam ištverti visus gyvenimo sunkumus. Prisimintina jau mūsų minėto prelato kun. M.Krupavičiaus mintis: Kiekvienam lietuviui jo šviesi asmenybė turi būti sektinu pavyzdžiu ir rodikliu, kuriuo keliu eiti ir kuria programa vaduotis. Tik stulginskinis kelias ir jo darbų ir gyvenimo pavyzdys lietuvį padarys savo vardo vertu ir savo pasirinktų idealų pilnutiniu įgyvendintoju bei vertingu savo tautos ir Tėvynės nariu. Prezidento A.Stulginskio gyvenimo žingsnių, jo kilnių darbų pavyzdžiu turėtų sekti ir mūsų politikai.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |