Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Skliautai
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tarptautinis komunizmo teismas – kelias į teisingumo atkūrimą Europoje

Grupė konferencijos „Vilnius-2005“ dalyvių (iš kairės): Algirdas Petrusevičius, prof. Ona Voverienė, Auksė Skokauskienė, Živilė Baltušnikaitė ir Jadvyga Bieliauskienė Algimanto Žižiūno nuotrauka

Praėjus šešiasdešimt metų po Antrojo pasaulinio karo iki šiol pasaulis skaičiuoja savo aukas ir praradimus, patirtus dėl fašistinės ir nacistinės ideologijų ir jų sukelto pasaulinio karo. Niurnbergo teismas nubaudė karo nusikaltėlius ir atkūrė teisingumą. Nacių nusikaltėliai iki šiol vis dar ieškomi ir teisiami. Tačiau ne mažesnis nusikaltėlis – rusiškasis komunizmas ir komunistų partija, kaip represinė struktūra, išžudžiusi jų okupuotose šalyse per 110 milijonų žmonių.

Kodėl taip yra? Ir kodėl taip atsitinka?

Viena priežasčių – pasaulį ir žmonių sąmonę valdo mitai ir nusistovėjusios negriaunamos paradigmos. Vienas iš tokių mitų, pavergęs žmonių sąmones dar nuo Cezario laikų, – nugalėtojų niekas neteisia. Todėl pasaulis ir neteisia komunizmo. Todėl komunistų daromos piktadarybės plinta pasaulyje. Todėl komunizmo idėjos kaip beprotybės epidemija plinta pasaulyje ir kuo toliau, tuo daugiau randa gerbėjų islamo šalyse. Jos neša pasauliui nužmogėjimą, šimtus tūkstančių mirčių, neapykantą, smurtą, maištus, agresiją ir destrukciją. Komunizmo šmėkla jau klaidžioja ne tik po Europą, bet ir visuose kontinentuose.

Vilnietis Sigitas Rudzevičius, įvairių Europos ir JAV universitetų vizituojantis profesorius, Tarptautinės globalistikos komisijos narys, Romos klubo narys, kartu su Rusijos akademikais disidentais nuteistas aštuoneriems metams, išgyvenęs sovietinius gulagus ir puikiai išmanantis komunizmo ir antikomunizmo teoriją ir praktiką, į klausimą, kas organizavo teroristų ataką rugsėjo 11-ąją Amerikoje, atsakė, kad tą „baisiausią politinio teroro aktą... įvykdė teroristinis internacionalas“. Prof. S.Rudzevičiaus nuomone, pasaulyje yra tik vienas internacionalas – socialistinis. Antiglobalistinis internacionalas, įkurtas 2001-ųjų pradžioje Rio de Žaneire, tai tik patvirtino ir įrodė, kad nėra civilizacijų konflikto – islamo prieš krikščionis. Tai tik socializmo teroro aktas prieš kapitalizmą ir „globalistikos širdį, finansinį jos variklį Pasaulio prekybos centrą Niujorke ir visą šią organizaciją“. Kas galėtų komunizmo šmėklą sutramdyti? Tik Tiesa ir Teisingumas. Nes Tiesa yra galingesnė už melą, o Teisingumas – už piktadarybę ir neteisingumą. Pasaulis tą jau pradeda suprasti ir vaduotis iš mitų vergijos. Jau pradeda formuotis antikomunizmo teorija ir antikomunizmo ideologija. O. de Balzakas mėgdavo sakyti, kad idėjas galima nuginkluoti tik kitomis idėjomis. Antikomunizmo teorija pasaulyje sparčiai formuojasi. Jau ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ atsirado sąvoka antikomunizmas, taip pat ir kitų sąvokų, kuriomis bandoma atskleisti komunizmo esmę. Antikomunizmas atsirado Europoje XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais kartu su komunizmo idėjų plitimu. XX amžiuje antikomunizmas tapo viena iš nacionalinių išsivaduojamųjų judėjimų atramų buvusio socialistinio lagerio valstybėms, pagrindine vienijančia jėga kovojant su socialistine sistema. Tačiau tose valstybėse antikomunizmas neturėjo teorinių ir istorinių šaknų, o jo idėjos mūsų, gyvenančių už geležinės uždangos, iš Vakarų nepasiekdavo. Todėl ilgus dešimtmečius net trys kartos, nuo pat vaikų darželio, vėliau mokyklose ir universitetuose ugdytos teigiant, kad komunizmas yra gėris, beveik visose socialistinio lagerio šalyse į valdžią sugrąžino komunistus, kurie dabar bando įtvirtinti amžiams komunistinius režimus nepriklausomybę atgavusiose valstybėse. Vyksta arši ideologinė kova už jaunimo protus. Tik tiesa ir teisingumas gali juos įtikinti. Todėl dabar dvasinėje plotmėje reikėtų dirbti dviem pagrindinėmis kryptimis:

plėtoti antikomunizmo teoriją, atkurti jos istoriją, tobulinti jo tyrimų metodologiją;

praktinėje jo struktūrinėje dalyje – inicijuoti Tarptautinį komunizmo teismą Europoje ir pasmerkti komunizmą kaip nežmonišką ideologiją ir komunistų partiją – kaip nusikalstamą represinę struktūrą, atsakingą už 110 milijonų žmonių pasaulyje išžudymą. Tik taip bus atkurtas Teisingumas.

Pastangas ir antikomunizmo teorijoje, ir jo kelyje į Tarptautinį komunizmo teismą Europoje plačiai propaguoti mokyklose ir aukštojo mokslo sistemoje, skleisti jų naujoves ir patyrimą per visas įmanomas žiniasklaidos priemones.

Antikomunizmo teorijoje kol kas dar nedaug padaryta. Žymiai daugiau nuveikta Vakaruose, bet ta informacija dar sunkiai mus pasiekia. Kaip parodė antikomunisto publicisto Viliaus Bražėno tyrinėjimai, po Antrojo pasaulinio karo antikomunizmo idėjos pirmiausia pradėjo viešai plisti JAV. Pirmasis antikomunistas John Birch (1918-1945), misionierius, Kinijoje dirbęs nuo 1936 metų, kinų komunistų buvo žiauriai nužudytas tuoj pat po karo. Tačiau misionieriaus idėjos rado atgarsį jo tėvynėje. 1958 metais Indiapolyje buvo įkurta antikomunistinė „John Birch Society“. Jos įkūrėjas buvo John Welch. Tai organizacijai priklausė ir Vilius Bražėnas, antikomunistas, dabar grįžęs į Lietuvą mums padėti įveikti komunizmą. Antikomunistiniame judėjime JAV aktyviai dalyvavo Patrikas Buchanenas, Tomas Josefas Leinas, Baris Goldvoteris. O JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pirmasis iš pasaulio valdovų Sovietų Sąjungą įvardijo kaip blogio imperiją ir darė viską, kad tik ji greičiau žlugtų.

Rusijos rašytoja Zoja Krachmalnikova komunizmą vadina „sergančios rusų sielos padariniu“. Per 1917 metų revoliuciją ir po jos išžudyta milijonai Rusijos žmonių. Žudymas tapo poreikiu. Žudymo mašina, užvesta Lenino ir jo bendražygių, Stalino laikais įgijo makabrišką pobūdį. Kasmet nužudytųjų skaičius didėjo geometrine progresija.Revoliucionieriai žudikai gimdė tokius pat vaikus. Pastarieji estafetę perdavė savo vaikams. Sovietų Sąjunga tapo didžiule kalėjimo zona žmonėms ir tautoms. Jos vadovai vietoj demokratinio principo – žmogaus teisė gyventi – įtvirtino kitą principą – žmogaus teisę žudyti.

„Baisiausia, – teigia rašytoja, – kad nuo pirmųjų komunistų partijos dienų jos vadai genialiai suprato, kad svarbiausia – sukurti „mąstymo modelį“, pateisinantį visus komunistų nusikaltimus, sukurti naują „sąžinę“, į jos pamatą dedant smerdiakovišką logiką – viskas leidžiama, kas padeda partijai“ (Krachmalnikova Z. Mež nami krovavyj angel razdelenija...//Literaturnaja gazeta, 1996 m. sausio 24 d. P. 3-4).

Šitas mąstymo modelis sovietiniame gete tapo privalomas ne tik partijos nariams, bet ir visai visuomenei. Galinga komunistinės propagandos mašina, šimtus kartų pranokstanti gebelsiškąją, ir jai pavaldus švietimas, mokslas, visa kultūros sistema pasiekė savo tikslą – žmonėms tarsi antroji oda „priaugo“ naujas mąstymas ir naujoji „sąžinė“. Žinduolių klasifikacijoje atsirado naujas padaras – homo sovieticus. Komunizmas tapo religija, iš krikščioniškosios religijos išstūmusi jos turinį, Bažnyčią pavertusi tik kulto „apeigų atlikimo struktūra. Leninas ir Stalinas buvo paskelbti dievais, vieninteliais ir patikimiausiais, visiškai nekonkuruojančiais su tikruoju Dievu – jis liko tik Rusijos religijos marginalijose kaip nereikšmingas „apeigų atlikimo“ objektas. Disidentas V.Bukovskis, kaip ir rašytoja Z.Krachmalnikova, tvirtino, kad „komunizmas dabar jau netgi ne nusikaltimas, o dvasinė liga, panaši į maro epidemiją. Ir nėra jokių galimybių marą pertvarkyti arba reformuoti, nuo jo reikia pasveikti, pasitelkus visą valią, žinias ir norą išlikti žmogumi. Tas, kuris šios ligos nepripažįsta arba nenori su ja kovoti, anksčiau ar vėliau puola į apatiją dėl gyvenimo beprasmiškumo“ (ten pat). Tarsi pratęsdamas Z.Krachmalnikovos ir V.Bukovskio mintis, Rusijos mokslininkas M.Kapustinas savo straipsnyje „Mąstymas vienu pusrutuliu“ aprašė technologiją, kaip komunistų psichologai keitė žmonių mąstymą ir sąžinę, kurdami naują besielių žmonių veislę – homo sovieticus.

Lietuvoje pirmuoju mąstytoju antikomunistu buvo arkivyskupas, psichologijos daktaras, filosofijos profesorius, kelių Europos universitetų stažuotojas, mokėjęs devynias užsienio kalbas, Mečislovas Reinys, komunistų nukankintas Vladimiro kalėjime 1953 m. lapkričio 8 d. Arkivyskupo M.Reinio antikomunistines idėjas toliau plėtojo pokario ginkluotosios rezistencijos dalyviai. Visi jie žuvo. Jų antikomunistinės idėjos liko ir šiuo metu sudaro antikomunizmo teorijos Lietuvoje pamatą.

Sutrumpinta pagal konferencijoje „Vilnius-2005“ rugsėjo 4 dieną skaitytą pranešimą

© 2005 "XXI amžius"