|
Prokuratūra ir teismai genocido byloje:
be teisinio, pilietinio ir istorinio jausmo
Martina BIKULIČIENĖ,
nužudyto partizano Jono Aštrausko dukra
Už dalyvavimą dviejų partizanų brolių Antano ir Jono Aštrauskų
nužudyme Šakių rajono Žalgirio miške 1953 m. sausio 2 d. Kauno apygardos
teisme 2004 m. vasario 4 d. buvo nuteisti KGB agentė M.Žukaitienė
ir KGB papulkininkis V.Vasiliauskas atitinkamai penkeriems ir šešeriems
metams, bet iškart atleisti nuo bausmės.
Vienodas kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų teisinis
statusas teismo posėdyje
Kauno apygardos teisme (teisėjai Jurgis Kiškis, Regina Majauskienė ir Romualdas Lincevičius) baudžiamosios bylos nagrinėjimas tęsėsi keletą metų. Kaltinamieji teismo posėdžių metu sėdėjo kaip ir nukentėjusioji kartu su žiūrovais. Atrodė, kad jie ne kaltinamieji, jog vyksta kažkoks kasdieninio buitinio ginčo nagrinėjimas, implikuojamas pateisinamasis kaltinamųjų statusas.
Teisėjų abejingumas
Lietuvos apeliaciniame teisme (teisėjai Linas Šiukšta, Kęstutis Jucys, Tomas Šeškauskas) 2004 m. balandžio 21 d. posėdžio metu salėje kalbėjo taip, kad dėl akustinių savybių nebuvo galima viską aiškiai girdėti ir suprasti. Teisėjai atėjo kažkaip atmestinai, formaliai pasikalbėti su kažkokiais juos trukdančiais žmonėmis.
2005 m. vasario 22 d. Lietuvos Aukščiausiajame teisme (teisėjai Rimantas Baumilas, Aldona Rakauskienė ir Pranas Kuconis) paskelbta rezoliucinė nutarties dalis. Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Jonas Riepšas nereagavo, kad Teismas pažeidė BPK 308 str. numatytų 7 ar 14 dienų laiką nutarčiai paskelbti, o atliko tai per 27 dienas, tai yra bemaž per dvigubai ilgesnį laiką. Kokia teise?
Kas gali paneigti, kad ši byla buvo nagrinėta visiškai su ja teismui nesusipažinus, rezoliucinė dalis paskelbta bendra politine nuovoka ir kietaširdiška abejingumo nuostata, o ilgas nutarties rašymo laikas buvo reikalingas susipažinti su fabula ir pritempti nutartį prie paskelbtos rezoliucinės dalies nuostatos.
Bausmės dydis čekistinei asmenybei
Kolaboranto pavojingumo pagrįstumą istorijai ir ateičiai gali parodyti šiandieninė nusikaltėlio asmenybė, kuri atsivėrė savo arogantišku kolaborantiniu dėstymu, ištikimybe čekistinei priesaikai patvirtinimu. Ir tai visi teismai vertino teigiamai (teisiamieji charakterizuojami gerai, anksčiau nusikaltę nebuvo).
V.Vasiliauskas, jausdamas nebaudžiamumo dvasią, teismo posėdžiuose elgėsi kaip išdidus didvyris. Jis pareiškia: Dvidešimt penkis savo sąmoningo gyvenimo geriausius metus aš atidaviau darbui saugumo organuose. Ir taip čekistas kalba po to, kai 1998 m. liepos 16 d. Lietuvos įstatyme Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos jos pripažintos nusikalstamomis organizacijomis. V.Vasiliauskas vienoje savo kalboje žmonių baudėjus-naikintojus stribus dvylika kartų pavadino liaudies gynėjais, o partizanus (karius savanorius) trylika kartų vadino teroristais, taip pat savo leksikone, kaip įprasta čekistams, vartojo banditų, baltaraiščių ir žmogžudžių sąvokas. Kaip buvęs Šakių rajono stribų štabo viršininkas apie savo stribus, kovojusius su partizanais, jis pasisakė taip: Jie ryžtingai juos persekiodavo, drąsiai stodavo į kovą su teroristais ir juos nugalėdavo. 2004 metais V.Vasiliauskas Lietuvos teisme perrašinėja Lietuvos istoriją! Ir tai neįvertinama Lietuvos Respublikos vardu!
V.Vasiliauskas teigė, kad tame partizanų nužudymo epizode MGB komanda veikė neperžengdama būtinosios ginties ribų. Žinoma, veikė kaip teisėta Lietuvos valdžia. Lietuvos Respublikos vardu? Prokuroras tylėjo.
Kaip sakė N.Kovaliovas, buvęs FSB direktorius, čekistas negali būti buvusiuoju, kaip senbernaras veislė negali būti buvusioji.
Tokia asmenybė šiandien Lietuvoje skleidžia okupacijos teisėtumą, šaunumą dirbant ir ruošiant dirvą sąmyšiui Lietuvoje, juo labiau kad V.Vasiliauskas, matyt, gauna moralinius impulsus iš Rusijos ir čekistinę pensiją už 25 metų darbo stažą ir 24 apdovanojimus išsukinėjant rankas ir liejant Lietuvos patriotų kraują. Ir Lietuvos Respublikos vardu tvirtinama, kad jis charakterizuojamas teigiamai!
Kvalifikuotas nužudymas
Byloje yra archyvinis raportas, kurį savo ranka surašė ir pasirašė V.Vasiliauskas, kad jis asmeniškai sunaikino vieną banditą, kad gavo 500 rublių piniginę premiją, kuri būdavo skiriama tik už partizano galvą. Teismas nepripažino, kad jis nužudė partizaną. Teismas šiandien nematė lavonų, kulkos, ginklo ir dviejų liudytojų parodymų. Taip atlaidžiai teismas tiki čekistu, kad tas jo asmeninis įrašas buvo prirašinėjimas. Ką turi galvoti likę gyvieji partizanai, artimieji, tarp jų ir nužudyto Jono Aštrausko žmona partizanė Marcelė?
BK 76 straipsnio taikymo nepagrįstumas
Visi teismai nevertino 76 str. straipsnio l-os dalies nuostatos dėl atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, t.y. neįmanoma. Medicinos ekspertizė nustatė, kad bausmę atlikti būtų sunku, bet ne per sunku, kaip numato įstatymas.
Be to, medicininės ekspertizės komisijai pirmininkavo buvęs Kauno medicinos instituto partinės organizacijos sekretorius, dirbęs su žinomu partizanų išdaviku Markuliu, todėl čia yra vertybinių interesų prieštaravimo galimumas. Kodėl teismas neatsiklausė, ar sutinka su ekspertizės komisijos sudėtimi?
Taip pat akivaizdžiai teismo ydingai suformuluotas klausimas medicininei ekspertizei, nepatvirtinant BK 76 str. formuluotės dėl negalėjimo atlikti bausmės, nenurodant bausmės atlikimo pobūdžio, vykdymo tvarkos ir sąlygų, nesinaudojant patvirtintu ligų sąrašu kaip nereikalingu, ir absoliučiai atvirkščiai vertinama klaiki čekistinė V.Vasiliausko asmenybė kaip imperatyvinė sąlyga lengvatai taikyti.
Kaip vertintinas visas bylos nagrinėjimas
Procesas vyko banaliai. Lyg ir nubausti, bet nenuskriausti, ambivalentiškas sprendimas. Okupacijos dalyvių šiandieninės arogantiškos nuostatos neįvertintos. Čekisto sampratos ir elgsenos pamatuotas nevertinimas ir neįvertinimas tapo nauju nukentėjusiųjų pažeminimu.
Skiriant bausmę atsižvelgta tik į nuteistųjų interesus. Teismas bausmės skyrime nurodė teigiamas nusikaltėlių savybes: a) asmenybės charakterizuojamos gerai; b) anksčiau nusikaltę nebuvo; c) yra garbingo amžiaus; d) nusikaltimas padarytas daugiau nei prieš 50 metų; e) abudu turi šeimas; f) yra silpnos sveikatos. Ką reiškia šešeri metai, nesiekiantys bausmės vidurkio? Su kuo palyginti?
Dėl prokuroro R.Žukausko pozicijos čekisto asmenybės ir nusikaltimo
vertinimo
Prokuroras Regimantas Žukauskas turėjo ginti nukentėjusiųjų interesus. Jis posėdyje pareiškė, kad nepalaiko M.Bikuličienės kasacinio skundo, kuriame grindžiamas švelnus bausmės paskyrimo teisinis nepagrįstumas.
Apeliaciniame teisme prokuroras R.Žukauskas apie nuteistuosius yra pasakęs: ...jie nėra jau tokie pavojingi, kad juos reikėtų izoliuoti nuo visuomenės.
Aukščiausiajame teisme prokuroras R.Žukauskas visiškai nekomentavo nukentėjusiosios prašymo dėl BK 76 str. taikymo sąlygų, medicininės ekspertizės klausimo ydingo suformulavimo ir gauto neapibrėžto atsakymo, pateiktų argumentų. Prokuroras R.Žukauskas neturi ką pasakyti dėl KGB papulkininkio šiandieninės agresyvios čekistinės asmenybės nuostatų?
Čekistas V. Vasiliauskas nekeičia savo įsitikinimų
Aš esu visų instancijų teismuose pareiškusi, kad jeigu nuteistieji parodytų, kur yra nužudytųjų partizanų palaikai, aš atsisakyčiau nuo bet kokių, taip pat ir moralinės bei materialinės žalos, pretenzijų.
V.Vasiliauskas, surašęs nužudytųjų partizanų atpažinimo aktus, pagal pareigybinę KGB tvarką privalėjo ir jų kūnus užkasti, tačiau jis piktybiškai tyli ir tyčiojasi iš nukentėjusiųjų jausmų, nesakydamas, kur padėti kūnai.
Prokuroras R.Žukauskas negirdi čekisto kaltinimų Lietuvai. Įsivaizduokime čekisto V.Vasiliausko vidines nuostatas, jeigu jis taip atvirai kalba teisme. Ar tai ne pavojinga visuomenei, jei jis Tauragėje ir kitur niekina Lietuvoje pralietą kraują?
BK 41, 54 ir 61 straipsnių taikymas buvo atsietas nuo to, kad nusikaltimas buvo padarytas okupaciniu laikotarpiu, ir kalbėti apie tai, kaip teigiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kad pagal BK 41 str. 2-ą dalį ...bausmės paskirtis yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
Tai skamba negyvai, ypatingai formaliai, steriliai, nerealiai teisės normų taikymu okupaciniam periodui, nes nepriklausomybės sąlygomis tokie nusikaltimai apskritai negalimi. Kur čia teisinis, istorinis, patriotinis jausmas ir sveikas protas? Tai ne teisė, tai teismo darbo paukščiukas!
Kokia teisine sąmone vertinama galimybė vėl jam nusikalsti? Kada bus antra okupacija ir genocidas? Prokuroras R.Žukauskas visiškai teisinio, moralinio ir istorinio nihilizmo principu nuobodžiai atliko savo funkcijas.
Ką tai reiškia? Jeigu čekistas V.Vasiliauskas taip aistringai gina savo profesiją ir veiką kaip nusikalstamos organizacijos narys penkioliktaisiais nepriklausomybės metais, tai iš esmės tęsia savo veiklą ir laukia valandos X, kai grįš anie laikai ir darbai. Ar galima įsivaizduoti tokias kalbas gestapininkų ar esesininkų teismuose Vokietijoje ar Prancūzijoje? Prokuroras R.Žukauskas Lietuvoje tyli, negina Lietuvos valstybės.
Prokuroras nekalbėjo, ar pagrįstai iš V.Vasiliausko bylos buvo išskirta ir vilkinama byla Nr. 91-2-0019-01, kurioje V.Vasiliauskui ir M.Žukaitienei inkriminuojamas partizano J.Budniko suėmimas. Beje, gal už tai po Kauno apygardos teismo nuosprendžio posėdžių salėje V.Vasiliauskas spaudžia ranką prokurorui Linui Frančiakui. Beje, jis vilkino pirminį bylos tyrimą ir atidavimą teismui.
Prokuroro R.Žukausko vidinis abejingumas
Aš ginčijau medicininės ekspertizės pagrįstumą dėl ją atlikusiųjų politinių nuostatų (komisijos pirmininkas buvęs instituto partinės organizacijos sekretorius), dėl teismo ydingo klausimo ekspertizei suformulavimo ir kitų teisės normų apėjimo.
Prokuroras R.Žukauskas neišsakė nuomonės, kad nuteistųjų sveikatos argumentas teismų buvo naudotas du kartus: dėl silpnos sveikatos skirti mažą bausmę ir dėl silpnos sveikatos atleisti nuo bausmės.
Kadangi prokuroras R.Žukauskas visiškai nebendravo ir negynė nukentėjusios skundo teiginių, o jis jų visiškai nekomentavo, tai galima daryti išvadą, kad jis atėjo į teismo posėdį visiškai neskaitęs nukentėjusiosios skundo.
Per teismo posėdžio pertrauką jis vienam dalyviui dėl prieškario Lietuvos pasakė: Galvojate, kad prie Smetonos gyvenimas buvo geras? Okupacinių čekistų nusikaltimų nagrinėjimo fone tai skamba makabriškai, kaip pasipriešinimo beprasmiškumas, kaip okupacijos ir okupacijos struktūrų veikų pateisinimas.
Kaip jis, kaip teisininkas, galėjo kalbėti, menkindamas nusikaltimą, kad jis buvo padarytas seniai, lyg jau dabar nieko ir nereiškia. Genocido nusikaltimas reiškia, kad jis padarytas šiandien. Dvasinis ir teisinis nihilizmas!
Kai vienas posėdžio dalyvis priėjo prie R.Žukausko, sėdėjusio prie stalo, ir paklausė: Kas turi ginti žuvusiuosius ir partizaninio pasipriešinimo idėją, jeigu ne jūs?, prokuroras nieko neatsakė, tik susiėmė už galvos.
Ar prokuroras R.Žukauskas atstovavo Lietuvos
valstybės interesams?
Posėdyje jis visiškai nekreipė dėmesio į nukentėjusiosios teisinius argumentus, nematė jokio reikalo bendrauti, išklausyti ir suprasti nukentėjusios pusės pageidavimų. Visiškai nereagavo ir neįvertino čekisto V.Vasiliausko viso partizaninio pasipriešinimo judėjimo niekinimo, atviro didžiavimosi savo čekistine praeitimi. Bausmės dydis ir atleidimas nuo bausmės absoliučiai visais atvejais įstatymo siejamas su asmenybės apibūdinimu. Nė vieno žodžio! Ir tai vadinama Lietuvos valstybės interesu?
Negynė pasipriešinimo dalyvių idėjos nepriklausomybės ir kovos su kolaborantais. Šiuo pareigybinio darbo metu jis pasirodė atmestinai nuobodžiai, formaliai ir atmestinai Lietuvos valstybės interesams atstovaujantis žmogus, kuriam iš esmės buvo pavesta kalbėti visų per 20 tūkstančių nužudytų Lietuvos partizanų vardu. Galima manyti, kad tai reiškėsi dėl jo vidinių teisinių ir pilietinių nuostatų. Savo tokiu dalyvavimu teismuose prisidėjo prie amorfinės, bailios, ambivalentiškos, subjektyvios teismo nutarties.
Teismai ir prokuratūra nusisuko nuo teisės, teisingumo, istorijos, okupacijos, pilietinės visuomenės išdidumo ir garbingumo. Teisinis, istorinis, moralinis teisingumas nebuvo atkurtas.
Prancūzų rašytojas Morisas Barė yra pasakęs: Tėvynė tai žemė ir mirusieji. Mirusieji, kaip ir žuvusieji, turi savo teises, kurios apibūdina gyvuosius.
Pagal pasisakymą spaudos konferencijoje LR Seime
rugpjūčio 31 dieną
© 2005 "XXI amžius"
|