Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Skliautai
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Džiaukimės, ką šiandien turim

Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ

Kūrybiniame literatų seminare. Sėdi Anelė Šlapkauskienė Aldonos MILIEŠKIENĖS nuotrauka

Lietuvos invalidų draugija Šventosios mokymo ir reabilitacijos centre organizavo penkių dienų poilsinį, kūrybinį literatų seminarą. Man teko laimė kartu su Anele Šlapkauskiene jame dalyvauti. Seminaro tema jau buvo pasiūlyta praeitais metais jo dalyvių, tai – meilė. Šįmet dalyvavo per 30 žmonių. Penketas iš jų su didele negalia, sėdintys vežimėliuose. Pirmą dieną susipažinome, gavome užduotis: vertinti draugo kūrybą ir sukurti naujus kūrinius apie meilę arba laisva tema. Tam buvo paskirtas laikas – kiekvieną dieną po pietų. Dėstytoja Paulina Žemgulytė supažindino su naujausios lietuviškos literatūros tendencijomis. Ji papasakojo vaizdelį, kai šalia grojančių muzikantų ir autorės, pardavinėjančios savo knygas, sėdi elgetos. Nežinia, kas daugiau susirenka? Jau tampa „svarbu ne padėti kiaušinį, o garsiai kudakuoti“. Lietuviai seka užsienio rašytojais ir romanas jau tampa prestižo reikalu. O koks jis – visai nesvarbu. Poezija proziškėja. Profesionalių kritikų nėra. Dėstytoja pasidžiaugė gera nauja Juozo Apučio novelių knyga „Vieškelyje džipai“ ir išreiškė viltį, kad geriausias kūrinys – visada ateityje.

Meilės temą lietuvių literatūroje nagrinėjo dėstytoja Birutė Vėlyvytė. Ji trumpai apžvelgė lietuvių rašytojų kūrinius, išleistus XIX-XXI amžiais. Lygino juos su užsienio rašytojų kūryba. Dėstytoja kalbėjo: „Apie meilę rašyti sunku, trūksta įgūdžių, nes mokykloje apie tai nesimokome. Viską nagrinėjame, tik stengiamės apeiti meilės temą. Lietuviai tik XIX amžiuje pabudo raginami V.Kudirkos. Mes visais laikais likome be Džeinės Eir. Šiandien rūpi, kaip mylėtis duše, šiukšlyne..., o ne ką mylėti. Domina ne meilės psichologija, o fiziologija. Vėl kuriame naują Lietuvą su ponais ir dvarais ir tampa populiari V.Bieliausko aprašyta moteris Asta („Rožės žydi raudonai“). Yra du romanų tipai: romanas apie meilę ir meilės romanas. Romaną apie meilę sunku parašyti („Džeinė Eir“), o antrasis – tai pasakaitės, kurias gera skaityti prieš miegą, kad aplankytų rožiniai sapnai. Jų yra daug“. Pranešėja reziumavo, kad „geriausias meilės romanas – gyvas“. Iš šiuolaikinių gerų kūrinių paminėjo Petro Venclovo romaną „Su tavim ir be tavęs“ ir V.Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ analogą – Vydo Asto „Draudžiamą meilę“.

Žinoma, visi su nekantrumu laukėme laikraščio „Bičiulystė“ skyrelio „Prie kūrybos šaltinio“ redaktoriaus, vadinamo „Sietu“, Viliaus Laužiko neįgaliųjų kūrybos analizės. Jis ir pagyrė, ir pakritikavo: „ Bandyti rašyti reikia, ir kuo daugiau bandymų, tuo daugiau kūrybos, tik visada reikia save įvertinti: ar ne per toli, ar ne per aukštai kartais užšokau? Įklimpom į poezijos balą“. Ragino neatitolti nuo realybės. Tačiau išgirdome nemažai ir gražių, šiltų vertinimo žodžių.

Išklausėme ir kitų kvalifikuotų specialistų nuomonę, kad per daug eilėraščių rašoma tiesmukiškai, trūksta metaforų, kartais išsakomi moralai. Eilėraščiui kenkia net ir vienas nereikalingas žodis. Ragino rašyti ir siųsti daugiau savo kūrybos, nes jeigu gaunamas vienas eilėraštis ir jis sukritikuojamas, žmogus įsižeidžia. O kai jų gaunama visas šūsnis, tada gali vertinti objektyviai. Prašė rašyti ne tik eilėraščius (daugiausia neįgaliųjų juos kuria), bet ir miniatiūras, publicistiką, apsakymus, noveles.

„Bičiulystės“ redaktorė Aldona Milieškienė kvietė aktyviai dalyvauti diskusijoje skyrelyje „Apie tai, kas jaudina“, rašyti į laikraštį kitomis temomis, tada laikraštis taps dar įdomesnis.

Pirmąją seminaro dieną visi gavo po draugo kūrinėlį ir vėliau jį nagrinėjo, vertino. Kritikuoti kito kūrybą – lengviausia, tačiau dėl to niekas nesusipyko. Tarp mūsų buvo ir humoristų, ir labai kūrybingų, kurie ekspromtu atsakė į draugo kūrybą. Kai Marytė skaitė humoristinį eilėraštį apie vasaros meilę prie jūros: „Sutikau ten tave/ Tu buvai Apolonas./ Nusvilęs nuo saulės,/ Rudai raudonas“, kitas plunksnos brolis Kazimieras tuoj pat atsakė: „Aš norėčiau būti Apolonas,/ Bet nenudegiau rudai raudonas./ Dar vilioja ta meilė trumpa, karšta, šėtoniška,/ bet galiu pasiūlyt tik platonišką“.

Paskutinė seminaro diena buvo pati įdomiausia, nes skaitėme savo, Šventojoje sukurtus, literatūrinius kūrinėlius. Juos gerai įvertino, pagyrė už savitą braižą, jausmingą, gilią mintį ir palinkėjo kūrybinės sėkmės Paulina Žemgulytė.

Daug ovacijų ir plojimų susilaukė mūsų literatė A.Šlapkauskienė, kuri turi ne tik poetės, bet ir aktorės talentą. Visiems labai patiko jos deklamuojami humoristiniai kupletai apie valdžią, lyriniai eilėraščiai apie mamą, dukrą, meilę. Pats griežčiausias vertintojas V.Laužikas buvo sužavėtas jos kūryba, spaudė ranką, dėkojo ir prašė rašyti daugiau. O kai per atsisveikinimo vakarą Anelė uždainavo dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, žodžius pasigavo jūra ir nuplukdė į kitą krantą, nes garsas, sutartinai dainuojant visiems seminaro dalyviams, buvo labai stiprus.

Nors sakoma, kad negražu save girti, bet tai – kitų nuomonė apie mano kūrybą. Daugumai patiko dzūkų tarme parašytas apsakymas, į kurį tuoj pat gavau suvalkietės „raganaitės“ (ją taip vadino literatai) atsakymą – puikų ketureilį ir Šventojoje parašytą naują pasaką suaugusiems apie kmyno ir duonos meilės istoriją.

Anelė ir aš dėkojame rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkui Jonui Ambrasiūnui už rūpestį ir puikų kelionės organizavimą.

Turėčiau keletą pastabų organizatoriams. Į seminarą susirenka įvairaus amžiaus ir išsilavinimo literatai: septyniasdešimtmečiai ir aštuoniasdešimtmečiai, 40-50 metų ir visai jauni 20-30 metų – nuo baigusiųjų tik keturias klases iki aukštojo išsilavinimo. Taigi, kai gauni nagrinėti ir įvertinti draugo kūrybą, kurio nematęs ir nepažįsti, kartais gali neobjektyviai apibūdinti rašančiojo sugebėjimus, o tai žmogų žeidžia. Be to, kitas, kuris tave pažįsta, iš žmogiškojo silpnumo gali be reikalo sukritikuoti. Aš labiau norėčiau, kad mano kūrybą vertintų profesionalas, tai jo teisė kritikuoti arba rekomenduoti pakeisti žodžius. Mat kai draugas pakeičia žodžius ir skaito mano eilėraštį, tai jau yra ne mano, o jo kūrinys. Žinoma, tai mano nuomonė, bet aš gerbiu ir kito nuomonę. Turime ieškoti kompromisų. Tik tada tobulėsime.

Šventoji

© 2005 "XXI amžius"