|
Padienininkai
Petras KATINAS
Vienas žinomiausių mūsų žurnalistų Valdas Vasiliauskas nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse 1990 metų vasario pabaigoje savaitraštyje Literatūra ir menas įspėjo, kad Lietuvai bus prastai, jeigu nepergalėsime senų sovietinių tradicijų, o sovietinius pogrindininkus, karo veteranus ir stribus pakeisime pertvarkos veteranais. Ir kaip tik šie veteranai, pirmiausia partiniai aparatčikai, partokratai ir jų padienininkai sėkmingiausiai susitvarkė su šia užduotimi. Pasekmes visi matome praėjus penkiolikai metų po nepriklausomybės atkūrimo. Matome kasdien ir nepaliaujame skėsčioti rankomis ne tik nuo buvusių partokratų, bet ypač nuo jų padienininkų veiksmų ir deklaracijų. Štai tik paskutinieji padienininkų geradarystės pavyzdžiai. Vyriausybė numatė paskirti 50 milijonų litų vargstantiesiems paremti, neišvengiamai pakilus ne tik benzino, bet ir kasdieninės duonos kainoms. Tai gražu ir kilnu, net socialdemokratija atsiduoda. Tačiau kokius kryžiaus kelius reikės pereiti varguoliui, panorėjusiam tokios valdžios mielaširdystės, baisu ir pagalvoti. Daugelis pasirengę šalti, valgyti sausą duoną su vandeniu, bet nevaikščioti prašant išmaldos ir būti stumdomiems nuo Ainošiaus pas Kaipošių. Bet svarbiausia, nesakoma, iš kur bus paimti tie žadėtieji 50 milijonų litų. Negi, pavyzdžiui, du B taip dabar šifruojamas Brazausko ir Bernatonio duetas atvers savo pinigines darbininkų ir valstiečių labui? Anaiptol. Šie pinigai bus paimti iš mūsų visų, daugelio panašių vargšų, bet dar šiaip taip suduriančių galą su galu. Antras geradarystės žingsnis nuo 2006 metų padidinti minimalius atlyginimus iki 600 litų. Tai aiškinama kaip siekis didėjančių kainų pavojui sušvelninti. O pateikiama tarsi Premjeras ir jo ministrai tuo numatomu atlyginimų padidinimu atitraukia paskutinį kąsnį nuo savo burnų. Bet ir vėl. Ar susimąstoma, kokioje padėtyje atsidurs pirmiausia mažų įmonėlių ar bendrovių savininkai, kurie ir taip vos išsilaiko? Pagaliau patys ten dirbantieji, kuriems ir pora šimtų litų yra dideli pinigai ir kurių tie darbdaviai jau nepajėgs mokėti, nes patys bankrutuos. Be to, šitaip naikinamas tas vos kvėpuojantis vidurinysis šalies gyventojų sluoksnis, kurio nariai stumiami į žemiausio socialinio sluoksnio dugną. Aišku, dėl to minimalaus atlyginimo didinimo mažiausiai skauda galvas didiesiems magnatams. Jie jau ras būdų, kaip to išvengti, nes socialdemokratinė valdžia su tais magnatais taip susipančioję tarpusavyje, jog tapo tarsi Siamo dvyniai. Nežinia, kodėl tuo būsimuoju atlyginimų minimumo didinimu taip džiaugiasi profsąjungų etatiniai veikėjai, už nieką neatsakingi ir nieko gera neveikiantys. Ypač tie, senosios sovietinės komunizmo mokyklos veikėjai, vis dar tebesėdintys savo kėdėse, nors apie šiuolaikines profsąjungas ir jų vaidmenį neturi jokio supratimo.
Pagaliau Vyriausybė sumąstė nusipirkti ir perparduoti pelningiausios Lietuvos įmonės Mažeikių naftos akcijas, jas išperkant iš beveik sužlugdyto Jukos naftos koncerno. Premjero ir jo aplinkos teigimu, Vyriausybės įsigytas Mažeikių naftos akcijų paketas būtų parduodamas tiems, kurie sumokės daugiau. A.Brazauskas vėl pakartojo ne kartą girdėtą tezę, jog tokia akcija būtų pelninga, ir Lietuva pirmą kartą po 1999 metų gautų daug pinigų už šios įmonės akcijas, už kurias iki šiol negavo nė cento. Tačiau kam kvailinti visus Lietuvos žmones tokiais teiginiais? Premjeras ir jo partiečiai ne kartą prieš 1999 metus yra sakę, kad Mažeikių nafta tėra metalo laužo krūva. Juk tiktai Williams ir Jukos pastangomis įmonė tapo modernizuota ir ėmė mokėti daugiausia mokesčių į valstybės biudžetą. Ar taip bus, kai Mažeikių įmonė atiteks Lukoil, dar visai neaišku. O kad galėtų atitekti, nepaisant visų išvedžiojimų, jog, be Lukoil, įmone domisi ir Vakarų kompanijos, rodo tai, kad į Vilnių atvyksta pats Lukoil bosas V.Alekperovas. Šis Kremliaus žmogus be reikalo jokių draugiškų vizitų nedaro. Tuo labiau kad Premjeras ir ministrai prieš tokį svečią lenkiasi iki žemės. Ne tik dėl seno įpročio. O kad įmonė gali būti perparduota Lukoil, tas visai tikėtina. Ne veltui A.Brazauskas jau senokai mįslingai kalba: Derybos jau vyksta, bet apie jas kalbėti negaliu tai paslaptis.
Jau visiškai aišku, kad Premjeras nusprendė išpirkti Mažeikių naftos akcijas iš Jukos ir bemat parduoti (atiduoti) jas Lukoil. Bet tai gali būti ne taip jau paprasta. Mat darbiečių vadas turi tokį patį variantą, su tam tikrais niuansais padaryti Gazprom naudai. Todėl Mažeikių naftos akcijų išpirkimui turės pritarti Seimas. Tada darbiečių oligarchas gali ir sustreikuoti. Jau dabar jis prakalbo, jog davęs nurodymą savo ministrams nepritarti Mažeikių naftos akcijų pirkimui. Aišku, tokį pat nurodymą gavo ir darbiečių frakcija Seime. Taigi A.Brazauskui atsiras tam tikrų keblumų. Bet galima neabejoti, kad partneriai susitars. Tiesa, Premjerui teks dalytis komisiniais su V.Uspaskichu. Kita vertus, argi svarbu, kam atiteks Mažeikių nafta Lukoil ar Gazprom. Juk abu šiuos monstrus kontroliuoja Kremlius. Skirtumas tiktai tas, kas daugiau pažadės komisinių už tarpininkavimą. Tik dėl jų ir vyksta kova valdančiojoje koalicijoje. Retsykiais netgi užsimenant, jog norima gerovės visai Lietuvai. Negi išsimokslinę partinių mokyklų ir akademijų auklėtiniai jau tiek išsisėmė, kad nesugalvoja ko nors labiau įtikinamo?
Negalima pamiršti ir dar vieno dalyko. Artėjant savivaldybių rinkimams valdančiajai partijai ir jos satelitams reikalingi pinigai. Jeigu kombinacija pavyks, bus ištrimituota, kad gauti pinigai bus panaudoti kompensacijoms už žemę, prarastus indėlius ir pan. Tačiau tų pinigų didžioji dalis nusės, kur reikia, grupės draugų kišenėse. Ir partijos kasoje. Tą matome jau dabar, kaip vyksta ES fondų lėšų skyrimas ir dalybos.
Pagaliau ir darbiečio V.Prudnikovo vadovaujama Kultūros ministerija su savo komjaunuoliškais pseudointelektualais pademonstravo nepartinių bolševikų požiūrį į neseną tragišką Lietuvos istoriją šimtus tūkstančių aukų, sudėtų ant Tėvynės laisvės aukuro išniekintų miestų ir kaimų gatvėse partizanų kūnų atminimą. Taigi Kultūros ministerijos valdininkai dar kartą pademonstravo absoliučiai nekompetentingą valstybės kultūros, istorinio palikimo politiką. Kultūros klausimais valdžiai dabar nepatarinėja tokie komunistiniai dinozaurai kaip Dzikaras ar Grušas, bet nedaug kuo besiskiriantys jų ideologijos perėmėjai, tapę panašiais Lietuvos kultūros duobkasiais. Ir ne tik kultūros, bet ir atminties. Todėl nejučiomis kyla klausimas: negi okupacijos metų ideologija galutinai deformavo ne tik buvusių partokratų, bet ir jų palikuonių smegenis? Kalbu apie Kultūros ministerijos ir jos klerkų sprendimą neleisti demonstruoti Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų parengtą parodą Geteborgo knygų mugėje, vyksiančioje rugsėjo 29-spalio 2 dienomis. Parengta paroda turėjo vadintis Karas po karo ir jos stenduose buvo pristatytos partizaninio karo fotografijos, rezistencijos laikotarpio aprašymai. Taip pat Lietuvos moterų dalyvavimas partizaniniame kare, visų partizanų apygardų veikla, lietuvių tremtinių kančios sovietų koncentracijos stovyklose, nepakeliamas vergiškas darbas tremtyje. Tačiau Kultūros ministerijai tai nepatiko. Ir kaip patiks, jeigu, anot Gyventojų genocido ir rezistencijos centro vyriausiojo specialisto Ričardo Čekučio, mūsų dabartinės valdžios žmonės yra išėję iš komunistų partijos, todėl jie nesuinteresuoti, kad buvusieji kolegos būtų juodinami. Tačiau tai tik viena iš draudimo priežasčių ir kažin ar pagrindinė. Mūsų pseudokultūrininkai ir tie, kurie jiems komanduoja, nenori įžeisti buvusio siuzereno Kremliaus. Juk iš esmės Vakarai iki šiol labai mažai žino ir supranta, kodėl tie lietuviai su ginklu rankose kovojo prieš vieną vadinamosios antihitlerinės koalicijos narę Sovietų Sąjungą, tai yra Rusijos okupaciją. Daugelis Vakarų šalių, netgi kaimyninės Skandinavijos gyventojų ir net politikų, jau nekalbant apie dažnai tiktai į kairę žiūrinčius jų intelektualus, visiškai nesuvokia, kas vyko okupuotoje Lietuvoje ne tik pirmajame pokario dešimtmetyje, bet iki pat 1990 metų. Todėl dabartiniai valdantieji vykdo Maskvos šeimininkų valią ir palieka Maskvai traktuoti Lietuvos istoriją savaip, vadindami Lietuvos partizanus banditais, hitlerininkų pakalikais ir pan.
Kultūros ministerijos sekretorius ir Geteborgo knygų mugei sukurtos darbo grupės vadovas Rolandas Kvietkauskas dabar lemena kažką neaiškaus. Esą Geteborgo mugėje didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos literatūrai ir leidybai, šiandieninei moderniajai Lietuvai pristatyti. Beje, ta moderni literatūra, tokių kaip R.Kvietkausko ir panašių pastangomis, jau buvo pademonstruota ankstesnėje knygų mugėje pristatant modernaus ir pažangaus rašytojo M.Ivaškevičiaus epochos kūrinį Žali, šmeižiantį ir niekinantį pokario partizanus paskvilį, daugiau primenantį sovietmečiu KGB iniciatyva leistus dokumentų rinkinius Buržuazinių nacionalistų nusikaltimai. R.Kvietkauskas aiškino, kad pokario rezistencijos laikotarpį Geteborgo mugėje, trijuose seminaruose, pristatys žinomi Lietuvos istorikai. Pažvelkime, kokie gi tai žinomi istorikai. Ogi pirmiausia Santaros-Šviesos vienas ideologų, parašęs ir Lietuvoje puošniai išleidęs didžiulės apimties knygą apie čekistą šnipą ir parsidavėlį, šiaudadūšį Deksnį, Liūtas Mockūnas, ir gana savotiškai iš pažangių pozicijų pokario rezistencinę kovą komentuojantis ir vertinantis Laisvosios Europos radijo bendradarbis Kęstutis Girnius. Jeigu būtų gyvas, tai, be abejo, į Geteborgą būtų pakviestas ir didysis istorikas J.Žiugžda, kurio mokslais, deja, iki šiol vadovaujasi ne vienas jo mokinys. Tą vadovavimąsi parodė ir praėjusią savaitę vykęs Lietuvos istorikų suvažiavimas, kuriame svarbų vaidmenį vaidino būtent šio instituto auklėtiniai, tiesa, mažumėlę persidažę.
© 2005 "XXI amžius"
|