| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Ramiai alsavo kelias po lietaus Liudas Gustainis
Tai eilutės iš poeto Vlado Vaitkevičiaus kūrybos lobyno. Nežinau, kokiam žanrui reikėtų priskirti šitą mano rašinį. Tai galėtų būti ir visiškai naujas žanras, tarkim, alsuojantis kelias. Ne rašinys, ne recenzija, bet alsuojantis kelias. V.Vaitkevičiaus dvasia kaip ramiai alsuojantis kelias. Tai kas pagaliau mano rašinys ar V.Vaitkevičiaus dvasia? O jeigu du viename? Nes būtent apie Vlado poezijos dvasią šiandien ir noriu pakalbėti tai ir bus panašu į pokalbį bei pažintį. Žmogaus sielos būklę galima nusakyti iš judesių ar žvilgsnio, lygiai taip pat įmanoma ir iš eisenos atpažinti vienokius ar kitokius sielos virpesius, ne mažiau įdomu tai daryti skaitant žmogaus užrašytus žodžius, sakinius, eilėraščius, ir ne tiek svarbu, į kurią lentynėlę, šalia kokių autorių mes padėsime knygą, kiek reikšminga yra atpažinti tai, kuo Vladas ypatingas, kokios jo prigimties, ar pasaulėjautos, spalvos. Šiuo principu ir pabandysiu sudėlioti iš Vlado eilėraščių paimtus žodžius: Iš kelių poezijos rinkinių* išrenku V.Vaitkevičiaus eilėraščius, išardau juos ir iš naujo sudedu, savaip, išeina lyg ir Vlado pasaulio dėlionė, kurią galima žaisti kiekvieną dieną kitaip, vis iš naujo. Rožė, kuri be žiedo, rožė bežiedė, iš tavo ūglių ištekėjęs liūdesys suvilgė pageltusios žolės lūpas ir tikėjosi iš rudeninių sutemų sukrauti patį gražiausią žiedą, kuris išsiskleistų iš tyliausių džiaugsmo argumentų, iš suvokimo, kad aš ir esu toji savaitę dūkstanti pūga, taip pat rūškanas dangus, ir pats gražiausias mano žiedas į kiemą įeinantis, vienatvę ištirpdantis kovas dailus jaunikaitis. Šitoks tuščiaviduris, erdve, žiedais ir nežemiškos meilės troškimu nėščias liūdesys labai lengvai galėtų virsti svaigia besąlygine meile, jeigu tik atsirastų ranka, kuri ant skustos, šešėliuotos liūdesio galvos užbertų saujelę baltojo smėlio, kuris pajėgtų ištirpdyti nemeilę sau, kuris leistų poetui atpažinti savyje neblėstančią baltąją liepsną. Kita vertus, ne taip ir svarbu, ar Vladas anksčiau tuo tikėjo ar ne, dargi atvirkščiai juo mažiau tikėjo ir niurzgė, blaškėsi, juo puošnesni kartais pasirodo tyliojo lauko sodai ir akis užliejantis rytas, juo ryškesnė virš Betliejaus deganti Didi Žvaigždė Dangaus. Jeigu aš apsimesčiau ne kritiku, o angelu, man tektų poeto paklausti, ar jis tiki, kad žmogus yra absoliučiai laisvas, juk, jeigu rimčiau pasikasysim pakaušį, suvoksim, kad kitaip ir būti negali, o tai reiškia, kad žmogus prieš gimdamas pats renkasi būsenas, kurias nori išgyventi, pats renkasi gėrimus, kuriuos trokšta išgerti iki galo, išragauti, patirti, nes, jeigu jis ne pats rinktųsi, jis nebūtų laisvas, jis nebūtų Dievo atvaizdas, ir visai nesvarbu, ar jis prisimena, kada ir kaip pasirinko. Vienu metu Vladas, iš ryto pakirdęs, suvokė, kad nebeprisimena, kaip sakomi meilės žodžiai, ir tuomet diena jam pasirodė lyg atvira žaizda ne būties šventė, bet daugiaburnė žaizda, kurią ir kalbinti baisu, kuri pati net ir nežino, ji gyva ar ne, ir tik aušra tegali atpažinti (arba ne) jo gyvybės ženklus, ir aušra kaip ledonešis išneša tamsą ir liūdesį. Taip ir gimsta Vlado būties vėrinys ilgiausi vakarai ir naktys džiaugtis pakaitomis šuoliuojančios tirpstančios sekundės ir sielos gūduma prie pat namų: Kaip išausim rytą, viltį paskandinę, sąžinei nutilus, sriaubdami degtinę? Galima būtų klausti, kodėl poetas pasirinko gyventi ten, kur ne tik vanduo, bet ir ašaros užterštos, kur balsas užkimsta regint pranašingas išnykimo žymes, kur vienatvę lyg tulžį geri, o mirtis vis gražesnė atrodo? Poetas pats ir atsako, klausdamas, į kur visi keliai pro brėkšmą nusidriekia? Gal ten, kur ežeringo krašto lengvo vėjo dvelksmas kviečia? O jeigu taip, tai kodėl, poete, panūdai išgerti sprangios vienatvės taurę ar vien todėl, kad iki skausmo suvoktum, jog sielvartas jau šventvagystė, nes paukščiai bunda ir pragysta? Atrodo, ir šiandien poetas dar nežino, kodėl taip pasirinko. Nebent pačioje savo gelmėje nešioja žinojimo grūdą, nes vos ne kiekviena jo eilutė (mintis) turi kitą, ją paneigiančią. Štai Vladas teigia: kaip anglį nugali ugnis, taip šaknys liūdesio sunyks, tačiau niekur nepasako, iš kur atsiranda liūdesio šaknys, koks tai augalas ar būtų buvę kitaip, jei nebūtų reikėję atsisveikinti su tėviške? O gal jis ilgisi visiškai kitos tėviškės savosios žvaigždės, iš kurios nusileido į Lietuvą? Nejučiomis V.Vaitkevičius lyg ir bando aptikti vietą, iš kur sukyla tosios liūdesio šaknys: bandau įeiti į save ir surūšiuot, kas kenčia manyje, o kas vaidina auką , tai yra savyje bando ieškoti būties palaimos, bet neilgam, panašu, jog dar netiki, kad tai įmanoma. Galbūt todėl V.Vaitkevičiaus liūdesys ar ilgesys, kaip minėjau, toks švarus ir erdvus, jo net guosti nereikia jis pats save guodžia, lyg kažką prisimindamas. Pažiūrėkim: smilga rasota lyg ašmenys peilio šalti lyg balsas iš vakar o dilgėlėti Lietuvos patvoriai liūdni dėl nemeilės lyg sulytas belapis medis gyvenimas jį jau atstūmė seniai einu taku, kurio netrukus jau mano kojos nelytės vadinasi, jau pavargai, poete, nenumaldomai artėja keista aklavietė vidurnaktis, betgi išsaugok, Dieve, giliausiam šuliny vandens stebuklingiausią lašą, kuriuo, atgavęs protą, nuovargio sausrą ir gaisrą užgesinčiau Kokia visa šviesa trapi, kai akys laukia vasario šerkšno spindesiu grožėtis ramiai alsavo kelias po lietaus ko tyliai mūsų klausi, Viešpatie? ar tebežydi sausroje mažytė naivi gėlė, kurią naktis telanko? ar leisi dar šiąnakt pabūti? kam gimei labai seniai vien tik trumpai valandėlei? O štai čia visa poeto prigimtis vieninteliam ketureily poetas girdi gaidžiams skardiesiems priklausantį rytą, mato save lietaus laše, kai lekia traukinys į tiltą išardytą ir jis važiuoja vienutėlį žodį pasakyti tau (prieš nulekiant nuo skardžio, gal į jūrą Dostojevskio gelmės vertas pasakymas) Ir jeigu šitą ketureilį suvokti kaip simbolį, kaip poeto gyvenimo credo tai gal tuomet ir viso gyvenimo užduotis suvokta, išpažinta meilės akimirka, kuri gali virsti amžinybe? Tiktai kodėl poetas, vos tai suvokęs, tuoj ir vėl užmiršta? Kodėl šito suvokimo neperkelia į savo eilėraščius? Pats taip ir sako nejau neįmanoma mano eilėraščiuos nusišypsoti? Juo labiau visiškai neaišku, kodėl save graužia Dieve, ne taip gyvenu ir ne taip? Savo kasdienybėj svečias tebuvau Taigi kas toji liūdesio irštva, kurią žemėm užpilam gal tai atsiskyrimas nuo pasaulio, netikėjimas tuo, kad esi tobulas toks, koks esi? Ar kartais šitas pasakymas: Savo kasdienybėj svečias tebuvau ir nėra toji liūdesio priežastis? Obels, kaip ir Dievo, kaip ir žmogaus tobulumas yra jų sugebėjimas keistis ir augti, ir brandinti vaisius, tūkstančius, milijonus metų brandinti, ar reikia jau šiandien būti Jeseninu arba Kačialovu, kad sugebėtum įkvėpti saulės gurkšnį? Jeigu būtų taip, kaip poetas teigia savo eilėraštyje, tai visi pasaulio žmonės turėtų nusižudyti, o vienintelis Jeseninas vaikštinėtų po pasaulio dykras, tačiau kažkodėl viskas yra atvirkščiai. Sakai, ledo luite gyveni? Juk bet kada gali savo kvapu ledą ištirpdyti, jeigu tik prisiminsi, kad nesi atskiras, atsiskyręs, išstumtas, užmirštas juk visi tavo broliai, visi kada nors bus jeseninais. Štai dar keletas priešingų teiginių, kurie vienas kitą naikina, bet drauge ir papildo. Nuojauta artėjančios ligos o taip, žinoma, kitaip ir būti negali, juk būtent nusiminimas visų ligų tėvelis ir močiutė Smelkianti kiaurai nežinomybė nežinomybė lygi baimei, o baimė kyla iš nepasitikėjimo vadinasi, galima spėti, kad autorius netiki Dievu, savimi netiki, niekuo netiki, tik atskirumu ir naktimi taip galima teigti, tačiau tai ne kaltinimas, ne poeto pasmerkimas, nes šitokio likimo, tokios pasaulėžiūros pasirinkimas, pasiryžimas panirti į juodąsias atskirumo gelmes tai beprotiškos drąsos kelias, ir tikriausiai būtent todėl pačiose nevilties bedugnių gelmėse pražysta patys švelniausi žiedai Tokie tad tavo tikėjimo tyrai kas ten girdėti? Gaudžia debesų aukštųjų ilgesys? O jeigu jis čia pat, šalia, tavyje? Štai tu ir vėl rašai: ką veiksim žemėj vieni du, jei meilėn kelio nerandu? Dabartis šiauri ją tarsi dulkes šluostausi nuo veido O jeigu pasielgtum atvirkščiai įkvėptum šiauriąsias dulkes ir padėkotum erdvėms, kad gavai tai, ko prašei ir ko laukei? Padėkotum už tai, kad savo gyvenimu išgryninai ilgesį, nors ir neatpažinai? Ak, senstantis vargšas išminčiau Žmogaus protui sunku suvokti, kas tai yra begalybė, o ko jis nesuvokia, tą ir atmeta, apsimeta vargšu, savęs pagaili, tad gal galima begalybę pakeisti skaičiais? Ar nebūtų lengviau galvoti, kad gyvenu jau 60 milijonų metų, o priekyje dar 100 milijonų vasarų? Ar ne smagiau stebėti save šitokioje, skaičiais apibrėžtoje laiko atkarpoje, jeigu begalybės sąvoka varo į neviltį? Kartais poetas pats drąsina save: Ir nebandyki linkt, rūdijanti vinie, kol kūrybingas aš, stiprus ir gyvas Tiktai neaišku, kodėl save vinimi rūdijančia vadina, dėl juoko? Juk laimės rūmai dar nepastatyti O jeigu nieko ir nereikia statyti? Jeigu tikrieji laimės rūmai tai žmogaus kūnas ir tai, kuo jis kvėpuoja kiekvienas meile persunktas oro gurkšnis, ar reikia tad ieškoti to, ko ir negali būti ar tam tikra tvarka sudėliotos plytos (išsvajotieji rūmai) gali atstoti meilės jausmą? Kas gali būti skaisčiau už nokstančią dvasią? bet man labai seniai įgriso vaizduoti linksmą ir laimingą, kai brangsta melas, meilė pinga ir paties poeto atsakymas: o šiandieną maldauju, dar leiski į tavąsias gelmes nusileisti, kad girdėčiau kaip atsidususi miršta mirtis Kartais poeto užsispyrimas kartoti ir giedoti nusiminimo gaidą tiesiog stulbina: nors gavau daug daugiau nei tikėjaus erdvę užkaltą Net pasmerktasis myriop vieną dieną suvokia, kad jo dvasia bet kokiu atveju laisva, tad kas gali užkalti poeto erdvę? Tiktai ego, kuris visuomet siekia išlikti atsiskyręs nuo viso pasaulio, tačiau tokia mintis ir paguodžia jeigu pats užsikalei, raktą tikriausiai pasilikai, vadinasi, gali ir atsirakinti, kad išgirstum, kaip atsidususi miršta mirtis. Ak, senstantis vargšas išminčiau ramiai alsavo kelias po lietaus Ji visuomet ramiai alsavo, alsuoja ir alsuos dvasia tavoji * Vladas Vaitkevičius, Viltis visada vieniša, eilėraščiai, Kaunas, R.Belovo leidykla, 1996. Vladas Vaitkevičius, Kasdien trumpėjantys eilėraščiai, Naujasis amžius, Kaunas, 2000.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |