Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Skliautai
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Po rinkimų – pato situacija

Petras KATINAS

Angela Merkel ir Gerhardas Šrioderis abu skelbia nugalėję Vokietijos Bundestago rinkimuose EPA-ELTA nuotrauka

Praėjusį sekmadienį 62 milijonai Vokietijos (daugiausia gyventojų turinti Europos valstybė) piliečiai rinko savo parlamentą. Šie rinkimai buvo priešlaikiniai ir juos išprovokavo valdančiosios socialdemokratų-žaliųjų, paprastai vadinamos „raudonai žaliosios“ koalicijos, vadovas kancleris Gerhardas Šrioderis. Tai kanclerio iniciatyva – jis suorganizavo Bundestage (parlamente) nepasitikėjimo savo vyriausybe klausimą, kad surengtų priešlaikinius rinkimus. G.Šrioderis tikėjosi, kad opozicijoje esantys krikščionys demokratai iki to laiko dar nespės kaip reikiant organizuoti rinkimų kampanijos. Kita vertus, skaudūs socialdemokratų pralaimėjimai Vokietijos žemių regioniniuose parlamentų rinkimuose rodė, kad delsti siekiant išlikti kancleriu trečiajai kadencijai nebėra kada. Tuo labiau kad pačioje Socialdemokratų partijoje prasidėjo didelis vidinis bruzdėjimas. Vienas Socialdemokratų partijos lyderių Oskaras Lafontenas, anksčiau pretendavęs net į Vokietijos kanclerio postą, sukūrė savo kairiųjų partiją iš „neatsisakiusiųjų principų“ socialdemokratų, o ypač iš buvusios Rytų Vokietijos komunistų. O.Lafontenas ir jo šalininkai paskelbė kanclerį G.Šrioderį išdavusį socialdemokratinius idealus, pamiršusį paprastų žmonių reikalus. Taip pat socialinių programų sumažinimą. Iš esmės tai buvo tik populistinis žingsnis, nes vargu ar O.Lafontenas ir jo šalininkai nesuvokė, jog dėl nepaprastai išaugusių tų socialinių lengvatų bei įvairių išmokų ėmė braškėti net turtingos Vokietijos biudžetas, o daugelis vokiečių pamiršo savo tradicinį darbštumą ir ėmė gyventi iš bedarbių pašalpų. Tuo iš dalies galima paaiškinti ir nemažėjantį nedarbą, kuris pasiekė daugiau kaip 11 proc. G.Šrioderiui prieš pat rinkimus gelbėjimosi ratą metė ir jo asmeninis bičiulis Rusijos prezidentas V.Putinas, kuris rinkimų išvakarėse atvykęs į Berlyną pasirašė sutartį dėl dujotiekio tiesimo į Vokietiją Baltijos jūros dugnu. Tas susitarimas V.Putino ir G.Šrioderio buvo įvertintas kaip istorinis. Šis daugiau kaip 1200 kilometrų ilgio dujotiekis pagal projektą turėtų jau 2010 metais pradėti tiekti apie 27,5 milijardo kubinių metrų dujų per metus, o nutiesus papildomų vamzdžių, jo galingumas išaugtų iki 55 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Dujotiekio statybos kaina, pirminiais skaičiavimais, sieks daugiau kaip keturis milijardus eurų per metus ir prasidės jau šiais metais. Spaudos konferencijoje Berlyne Rusijos prezidentas V.Putinas tikino, kad Lenkijos ir Baltijos šalių nepasitenkinimas dėl šio dujotiekio yra nepagrįstas, nes Kremliaus kontroliuojamas „Gazprom“ nesiekia daugiau nieko kita, jau nekalbant apie politinius tikslus, o tiktai ekonominės būtybės. Pasak V.Putino, dabar veikiantys dujotiekiai į Europos šalis negali patenkinti tų šalių poreikių dujoms. „Mes nesistengiame nieko išstumti iš verslo, o tiktai norime sumažinti mūsų tiekiamų dujų kainą“, – sakė Rusijos prezidentas. Tam karštai pritarė ir G.Šrioderis.

Jau kurį laiką sociologinės apklausos pranašavo pergalę Vokietijos krikščionims demokratams ir jų sąjungininkams bei partneriams laisviesiems demokratams.

Tačiau, likus kelioms dienoms iki rinkimų, ypač po televizijos debatų tarp G.Šrioderio ir Krikščionių demokratų lyderės A.Merkel, prityrusios diskusijų meistrės, jau dvi kadencijas buvusios valdžioje ir turinčios neabejotinų populistinių sugebėjimų, rinkėjų apsisprendimas tapo visiškai neaiškus. Paaiškėjo, jog neapsisprendusiųjų už ką balsuoti skaičius kaip niekada buvo didelis. Taigi iki paskutinės minutės nebuvo aišku, kokia buvo apie 600 parlamentarų turinčio Bundestago dauguma ir iš viso ar ta dauguma susiformuos. Nepaisant to, kad savo kandidatus į parlamentą iškėlė apie 25 partijos, niekas neabejojo, jog į Bundestagą pateks penkių partijų atstovai. Jau tik pradėjus skaičiuoti balsus paaiškėjo, kad pesimistai buvo teisūs. Nė vienas iš „didžiųjų banginių“ negavo apčiuopiamos daugumos. Krikščionys demokratai, kuriems beveik iki paskutinės dienos buvo pranašaujama, kad jie pralenks socialdemokratus 10 proc., pirminiais duomenimis, gavo tik 35,2 proc. balsų, o socialdemokratai atsiliko vos vienu procentu. Tradiciniai „raudonai žaliosios“ koalicijos partneriai gavo 8 proc., netikėtai daug balsų gavo irgi tradiciniai krikščionių demokratų šalininkai laisvieji demokratai – 10,2 proc.

Neseniai susikūrusi Kairiųjų sąjunga, vertinami kaip neokomunistai, surinko 8,4 proc. Krikščionių demokratų lyderė, kuriai jau kelis mėnesius buvo pranašaujama pirmosios moters – kanclerės kėdė Vokietijos istorijoje, A.Merkel jau pareiškė, kad ji pasirengusi nešti sunkų valdžios kryžių ir vadovauti vyriausybei. Bet tą patį pakartojo ir dabartinis kancleris G.Šrioderis, kuris užsiminė, jog, be žaliųjų, jis tikisi į koaliciją įkalbėti ir laisvuosius demokratus. Apie neokomunistus – Kairiųjų sąjungą – G.Šrioderis neužsiminė, bet tokios galimybės niekas neatmeta. Taip, šachmatų terminais kalbant, Vokietijoje po rinkimų susidarė pato situacija. Jau imta kalbėti apie didžiąją koaliciją tarp Krikščionių demokratų ir socialdemokratų. Tačiau tai būtų pats blogiausias variantas, nes tokia vyriausybė būtų aiškiai neveiksni tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.

Taigi politinė situacija ekonomiškai galingiausioje Europos Sąjungos valstybėje po priešlaikinių rinkimų tapo dar neaiškesnė. Jeigu A.Merkel ir pavyktų sulipdyti daugumą, tai ji būtų labai trapi. Nebent prie krikščionių demokratų ir laisvųjų demokratų prisijungtų žalieji. Tačiau to tikėtis vargu ar galima. Vienas pagrindinių žaliųjų programos punktų – branduolinių elektros jėgainių uždarymas. O krikščionys demokratai su tuo kategoriškai nesutinka.

Jeigu galutiniai rinkimų rezultatai nepasikeis, tai krikščionys demokratai Bundestage turės 225 mandatus, socialdemokratai – 223. Taigi persvara labai trapi, ir politinė Vokietijos ateitis gana miglota. Gali atsitikti net taip, jog neilgai trukus prireiks dar vienų priešlaikinių Bundestago rinkimų. Susidarius tokiai situacijai Europos Sąjungos vadovai labai sunerimę. Visiškai neaišku ne tik kokia bus stipriausios ekonomikos šalies Vokietijos vyriausybė, bet ir jos tolesni santykiai, pirmiausia su Prancūzija ir Didžiąja Britanija. Pagaliau kaip tai atsilieps euro kursui. Mat Vokietijos parlamento rinkimai sukėlė sumaištį ne tik Berlyne, bet ir Briuselyje.

© 2005 "XXI amžius"