Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Skliautai
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Rudeninės astros Pauliui Širviui

Paulius Širvys

Paulius - artimas ir tolstantis

Pirmasis šio rudens Literatūrinis ketvirtadienis „Aušros“ bibliotekoje Žaliakalnyje, Kaune, buvo skirtas žinomo lietuvių lyriko Pauliaus Širvio 85-mečiui. P.Širvys – kaip ir niekada nuo mūsų nenutolstantys M.K.Čiurlionis, Vladas Šlaitas, Salomėja Nėris – tikras rudenio vaikas. Jis gimė 1920 m. rugsėjo 6-ąją Padustėlio kaime (Zarasų r.).

„Aušros“ bibliotekoje į poeto gimtadienio pavakarę susirinkę žaliakalniečiai pasitiko savo svečius: P.Širvio žmoną Birutę Širvienę, skaitovę Dainą Kazlauskienę, aktorę Kristiną Kazakevičiūtę, dainininką ir verslininką Kazimierą Jakutį, poetą Vladą Vaitkevičių. Beje, jie abu yra P.Širvio kraštiečiai, kilę iš Zarasų krašto. Vakaro metu B.Širvienė ir V.Vaitkevičius prisiminė visų mėgstamą poetą P.Širvį – vis dar nenutolstantį nuo mūsų. Labai reikalingą dabartiniam skaitytojui. D.Kazlauskienė skaitė poetų Onės Baliukonės ir Albino Bernoto atsiminimų apie P.Širvį ištraukas. K.Jakutis padainavo keletą dainų pagal P.Širvio eilėraščius. Jauna poetė Vaiva Kuodytė išreiškė jaunimo požiūrį į P.Širvio kūrybą, perskaitė jam skirtą eilėraštį.

P.Širvio atminimo vakare dalyvavo rašytojai Juozas Kundrotas, Liudas Gustainis, Edmundas Janušaitis, veikė dailininko Vladimiro Beresniovo darbų paroda.

„XXI amžiaus“ skaitytojui siūlome žiupsnelį atsiminimų apie Paulių Širvį.

Alfas PAKĖNAS

Paulius Širvys atrodė tarsi poezijos dievaitis, kol nepažinau iš arčiau, nuoširdžiai neišsikalbėjau. Mačiau jį liūdną ir vienišą, blaivų ir apsvaigusį nuo vyno, nuo gyvenimo kartumo ir ilgesio, bet galiu paliudyti, kad visada jis išlikdavo taurus, žmogiškas, teisingas – iš tikrųjų žmogus pagal Dievo paveikslą. Gal ne šventuolis, kartais paklydęs gyvenimo vingiuose, pilkoj buity, bet tikras poetas, neišdavęs savo esmės. Poetas iš Dievo malonės. Jo eilėraščių knygas skaitytojai ir šiandien vadina maldaknygėmis.

 Man vis tebesisapnuoja praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios Vilnius. Dar jaunas, poezijos debesų lieptais žengiantis Marcelijus Martinaitis. Neseniai į sostinę gyventi persikėlęs, antrąją savo eilėraščių knygą „Vėjas rugiuos“ išleidęs Jonas Strielkūnas, dabar jau tapęs pripažintu poezijos klasiku. Universitete mokosi nenorimas pripažinti ir net spausdinti, nesuprastas ir neišgirstas Antanas Kalanavičius. (Pripažinimo dangus virš jo nusileis tik po staigios mirties tėviškės vienkiemyje Dzūkijoje.) Stiprius, skaudžius eilėraščius rašo jeseniniškai šėldamas Algirdas Verba, tarsi raudodamas dėl pasaulio netobulumo ir negandų. Prie stalinės lempos šviesos naktimis savo „Priešaušrio vieškelius“ tiesia susimąstęs Bronius Radzevičius. Kalėjimo kameroje miršta jaunas, talentingas poetas Rimas Burokas, tikras rudens ir liūdesio dainius, lietuviškas Žakas Preveras…

Nuolatos literatūrine šlove, poezijos auksu ir intelektualumu švytintis Vilnius… Jo gatvėmis vakarais siaučia ne banditai ir skustagalviai, kaip dabar, o taikūs, kupini meilės gyvenimui ir paskutiniam valkatai „literatūriniai berniukai“, pasiryžę kitam atiduoti paskutinį rublį, paskutinius marškinius ar eilėraščius. Jie sėdi bibliotekose, skaito Nyčę, veržiasi į Respublikinės bibliotekos lituanistinės skaityklos spec. fondus, kur po devyniais užraktais paslėptos lietuvių egzodo literatūros knygos – Radauskas, Brazdžionis, Aistis, Mackus, Nyka-Niliūnas, Bradūnas, Katiliškis ir Šlaitas… Tos knygos svaigino tarsi jaunystėje mėgtas „Izabelos“ vynas. Ypač H.Radausko poezija, jo „Fontanas“, „Strėlė danguje“, „Žiemos daina“.

 Tačiau tuo metu Vilniaus gatvėmis visados vienplaukis, pilku švarku su nuzulinta apykakle, tamsiais marškiniais, iš po kurių matėsi jūreiviškų marškinėlių dryžuotas trikampis, vaikščiojo kitas poezijos stebuklas – Paulius Širvys. Tie metai buvo jo tikrojo pripažinimo metai. Jo tylios ir natūralios poetinės šlovės vainiką iškėlė 1969 metais pasirodžiusi nedidelė eilėraščių knyga „Ir nusinešė saulę miškai“. Po trejų metų išėjusi rinktinė „Ilgesys – ta giesmė“ (1972) tik patvirtino tai, kas buvo skirta lemties. P.Širvio poezija kadaise, kai tuometinėje „Pergalėje“ buvo išspausdintas ciklas „Ilgesys – ta giesmė“, žavėjosi net Vincas Mykolaitis-Putinas. O paprasti skaitytojai daugybę jo eilėraščių mokėjo atmintinai. Ir tai yra pats tikriausias poeto pripažinimas.

 Būtent ten, Respublikinėje (dabar Martyno Mažvydo) bibliotekoje, pirmąkart pamačiau P.Širvį. Vyko aklo poeto Antano Jonyno, gero Pauliaus bičiulio, 50-mečio minėjimas. Vakaro vedėjas Algimantas Baltakis perskaitė šmaikštų Pauliaus palinkėjimą, skirtą jubiliatui.

Paskui mačiau, kaip poetas rūkė bibliotekos koridoriaus gale, neaukštoje antrojo aukšto nišoje. Ten niekas nerūkydavo, o Paulius stovėjo ir traukė dūmą. Neaukšto ūgio, plačių pečių, stipraus valstietiško stoto. Trumpai kirpti, atrodo, šiurkštūs ruginių šiaudų spalvos plaukai, liūdnokas, nežymios šypsenos nušviestas veidas. Ryškus, gilus randas kairiajame skruoste taurino tą veidą, teikė vyriško grožio ir drąsos įspūdį.

Vakaras baigėsi, visi grupelėmis traukė į jubiliato gimtadienio šventę kažkuriame restorane. Paulius išėjo vienas, ir linaplaukė galva dingo vakarinėje Vilniaus minioje.

 1972-ųjų rudenį P.Širvys atšventė savo 50-metį. Tada dar buvo manoma, kad poetas gimė 1922-aisiais. Tikroji gimimo data dar nebuvo žinoma. Iš tikrųjų poetas gimė 1920 m. rugsėjo 6-ąją – manoma, kad buvo pasijauninęs prieš stodamas į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą. Tą faktą vėliau, jau po poeto mirties, atrado archyvuose ir paskelbė berods Antanas Drilinga, tuo metu dirbęs „Literatūros ir meno“ redaktoriumi. Taigi tais metais, poeto tariamo 50-ojo gimtadienio proga, pasirodė jo eilėraščių rinktinė „Ilgesys – ta giesmė“. Nedidelė, kišeninio formato, tačiau storoka knygutė, primenanti maldaknygę, senovišką kantičką. Joje buvo 78 eilėraščiai. Rinktinė buvo žaibiškai išpirkta. Po kelerių metų išleista antrąkart ir vėl kaip mat dingo iš knygynų.

Tai buvo P.Širvio poetinės šlovės – tylios, gražiai švytinčios žmonių sielose, neafišuojamos, negarsinamos ir labai natūralios – metai.

Vėlyvas tų metų ruduo. Gal lapkritis. Gatvėse teška šaltas lietus, varantis liūdesį, keistą ilgesį, o žmonės sulyti, susitraukę savy skuba į jaukius namus – kuo greičiau užsitrenkti duris už nugaros. Aktorių namuose, šalia Literatų kavinės, aktorius Arnas Rosenas skaito P.Širvio poeziją. Antroji programos dalis skirta Sergejui Jeseninui pagal Justino Marcinkevičiaus vertimus. Aktorių namų fojė – kažkoks rudeniškas, drėgnas šurmulys, kvepiantis vakaro vėju ir sulytais drabužiais. Visi renkasi į poezijos skaitymus. Iš už kažkurių durų staiga pasirodo P.Širvys. Girtas ir tylus. Girtumas jau ne toks, kai žmogus dar sugeba bendrauti, reaguoti į aplinką. Matyt, ilgai sėdėta prie vyno taurės – tam rudeniškam liūdesiui numalšinti. Gal ir vakar, ir šiandien. Atrodo, jau viskas beviltiška, kvepia skandalu, kai garsus, bet neblaivus žmogus pasirodo viešumoje tarp kultūringų žmonių. Bet čia tvyro visai kitokia atmosfera. Čia – Aktorių namai, dvelkia poezija, menu. Čia P.Širvys visiems savas ir artimas. Atgalia ranka kažkaip širviškai jis perbraukia veidą, nuo rūkymo „suberžėjusiais“ pirštais „sušukuoja“ neklusnius, nežylančius plaukus, akimirką tarsi susikaupia, nusipurto – kaip nusipurto žmogus, norėdamas nusikratyti snaudulio ar netikrumo. Gan greitai prie sėdinčio fotelyje poeto su jo knygomis sustoja eilutė. Poezijos vakaras dar neprasidėjo. P.Širvys ilgokai – ligi pirmųjų pasigirdusių A.Roseno žodžių „Aš – beržas, lietuviškas beržas…“ pasirašinėja autografus. Rašo nebeklausdamas vardo, nežiūrėdamas į akis. Plačiom, didelėm, tarsi pasirengusiom išlėkti tais rudenio paukščiais raidėm, o jo veidas, tas randuotas veidas toks liūdnas, toks kupinas ilgesio, kažkokios negandos, vienišumo. Taip ir magėjo paklausti: kodėl tu toks liūdnas, Pauliau?

 Gili, speiguota 1973-iųjų žiema. Sausis, o gal jau vasaris. Speigas – kaip ir vasaros karštis – visados stipriau jaučiamas mieste, tarp aukštų, didelių namų negu, pavyzdžiui, kaime. Degina lyg degtinė. P.Širvys tada gyveno Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvėje. Jau be šeimos, vienišas, tik tuo metu, nuo 1972-ųjų, laikinai kartu gyveno dukra Dangė. Jo buto antrame aukšte langai buvo į kiemą, priverstą sniego.

Beldėmės ilgai, tačiau niekas neatidarė durų. Laiptinėje buvo šalta ir dvokė kačių šlapimu, virtuvės kvapais. Išėję į lauką dar vis su viltimi žiūrėjome į Pauliaus buto langus – ten auksavo šviesa. Langai be užuolaidų – geltonas kvadratas švietė tamsoje blausiai, bet viliojamai. Vėl beldėmės į duris. Blausiai apšviestoje laiptinėje pasirodė pikta, nieko gera nelinkinti kaimynė, ėmė mus, o kartu ir Paulių plūsti maišyta rusų-lietuvių kalba. Tą vakarą iš Pauliaus sužinojome, kad tai ta pati aršioji „pilietė Minina“, pasak Pauliaus, „šolochoviška boba“, rašiusi įvairiausius skundus į miesto vykdomąjį komitetą, į milicijos skyrių, kad „Paulius Širvys dažnai pažeidžia socialistinio bendro gyvenimo taisykles“. „Pas jį baisu žmogui užeiti, neseniai gaisrą sukėlė, vos mūsų nesudegino“, – pasipiktinusi tarškėjo pilietė Minina, tačiau Raimondas, rašytojo Algimanto Polio sūnus, niekada neieškantis žodžio kišenėje, labai gražiai ją nuramino, bent tam vakarui įtikino, kad didžiulė garbė gyventi tokio žmogaus kaimynystėje, kad jį myli ir žino visa Lietuva, kad P.Širvys – didelis, tikras poetas ir t.t. Nuožmioji Minina, mus apšaukusi bepročiais, užtrenkė savo buto duris. Vėl beldėmės, ir pagaliau mūsų išsvajotas Sezamas atsivėrė. Atsidarė Pauliaus buto durys. Jose stovėjo dailaus, kaip prieblandoje pasirodė, simpatiško veido moteris. Ji tepasakė vienintelį žodį: užeikit.

 Paulius sėdėjo ant lovos ir rūkė. Matyt, buvo ką tik pabudęs iš miego, nes kartais ranka vis pasitrindavo akis, delnu perbraukdamas kažkada buvusius šviesius, dabar jau išblukusius plaukus.

Atsainiai tylėjo, kaip tyli vaikas, anksti užmigęs ir pabudintas vakare – nesuprasdamas kas čia dabar: dar vakaras, ar jau rytas. Veidas kaip visados liūdnas, randas nuo sužeidimo fronte laikų ryškesnis ir pagilėjęs. Atrodė prislėgtas tartum negandos ar kokio netikrumo. Tačiau mielas ir paprastas. Sakytum, kaimo žmogus, iš vakaro pašėręs gyvulius ir pamatęs, kad vienas iš jų susirgęs ir nebeėda: dabar galvoja – šauktis daktaro ar palūkėti ligi ryto.

 Pasisakėme, kas esame, iš kur ir ko atėjome. Vakaras dar nebuvo vėlyvas, gal kokia aštunta valanda. Kalbėjo Raimondas, jis pristatė mane kaip atvažiavusį iš kaimo su eilėraščiais, kuriuos noriu paskaityti ir parodyti P.Širviui, savo mėgstamam poetui. Iš neturėjimo ką sakyti (tada dar nežinojau, kad su Pauliumi labai gera ir patylėti) ėmiau kalbėti, kad kaimo žmonės mėgsta jo eilėraščius, tiesiog myli jį:

– Kad žinotumėt, kaip apie jus galvoja ten…

Tačiau Paulius visai abejingai drėbtelėjo: „Man visai nesvarbu, kas ir kaip apie mane galvoja…“ Ir rūkė toliau, stipriai užtraukdamas dūmą, o cigaretės žarija žibėjo valiūkiškai ir linksmai tarsi iš vieno jo kareiviško eilėraščio.

Poetas atrodė uždaras, vaikiškai išdidus – kaip tame Radausko eilėraštyje – „neprijaukinamas lyg katės“.

Tačiau žodžiai pamažu atėjo, kurie, matyt, turėjo ateiti, atsirasti. Po nejaukios tylos užsimezgė šneka, mes su Raimondu, sustingę speige, atšilome, pasijutome jaukiau. Ir Paulius kažkaip atgijo, pasimuistė savyje ir tyliai, ramiu balsu paprašė sėdėjusios moters: „Irena, paieškok – kažkur dar yra vyno vaikinams. O aš gersiu alaus“. Ir, grįžtelėjęs į mus, taip pat tyliai, ramiai pasakė lyg ir supažindindamas: „Čia Irena, dirba medicinos sesele. Ji mane saugo nuo priepuolių“. Nieko daugiau neaiškino, tik vėliau sužinojome, kad Irena – ta pati medicinos sesuo, kurią Paulius buvo įsimylėjęs, kai gydėsi psichoneurologijos ligoninėje.

 Irena iš tikrųjų atnešė vyno, o Pauliui padavė alaus, įpylė visiems į stiklines. Išgėręs Paulius vėl užsirūkė, pasidarė šnekesnis, bet buvo toks pat ramus. Tas nykus žiemos vakaras, nelabai jaukus kambarys, atrodo, nušvito, ėmė spindėti – taip būna džiaugsmo, ilgai laukto džiaugsmo arba dvasinio pakilimo akimirką. Netrukus Paulius paprašė paskaityti eilėraščių. Išklausęs juos, su gilia nostalgija pakartojo mano vardą (tik vėliau sužinojau, ką jaunystėje jam reiškė šitas vardas – vienas gražiausių lietuvių meilės lyrikoje Pauliaus Širvio eilėraštis „Topoliai“, skirtas jaunystės draugei Alfonsai Žegliūnaitei).

„Rinktinės jau nebeturiu, bet tau užrašysiu „Ir nusinešė saulę miškai“. Atrodo, dar kelios yra“, – pasakė Paulius ir, kai Irena atnešė gelsvą, ornamentais ataustą knygelę, poetas gražia, lakia savo rašysena parašė: „Alfonsui, poetui nuo Sartų. Linkiu daug tokių eilėraščių, kuriuos girdėjau ir kuriuos dar girdėsiu. Paulius Širvys“.

Sakau, Pauliau, aš ne nuo Sartų, o nuo Ukmergės. „A, tas pats – Lietuva viena“, – Paulius mostelėjo ranka.

Prasėdėjome kone ligi vidurnakčio. Klausinėjau apie Jeseniną, nes tada žavėjausi juo. „Kažkada jaunystėje buvo mano dievukas. Kai mokiausi Maskvoje, bendrabutyje susirinkdavom ir skaitydavom Jeseniną“, – prisimenu Pauliaus žodžius. Pasakojo, kaip nelengva versti Jesenino eilėraščius – o norėjosi tuo džiaugsmu pasidalyti su kitais, prakalbinti šį lyriką lietuviškai. „Jeseninas iš tų poetų, kurie rašė savo krauju“, – sakė Paulius.

Kalbėjomės apie Michailą Šolochovą, Konstantiną Paustovskį, Aleksandrą Griną, Džeką Londoną – Paulius labai mėgo ir vertino jo apsakymus, ypač autobiografinį romaną „Martinas Idenas“. Vėliau teko skaityti jo laiškus jaunystės meilei Alfonsai Žegliūnaitei: „Martinas Idenas – tai aš, Paulius“. Abu juos gyvenimas mėtė ir vėtė, abiem likimo buvo skirti pavojai ir drąsūs žygiai, vargai ir negandos – rupus kaip kasdienė duona gyvenimas. Anot Stasio Lipskio, viskas buvo labai tikra, gal todėl taip ryškiai švytėjo vizijų, virtusių eilėraščiais, kontūrai? Vynas pasibaigė, bet šnekų šaltinis dar tik pradėjo kunkuliuoti. Nesinorėjo palikti šitų namų. Jautėme, kad ir Paulius nenorėjo, jog išeitume. Jis sutiko, kad dar atneštume vyno. Išbėgome linksmi į vidurnakčio gatvę. „Palangos“ restorane vyno negavome – tik šaltmėtinio likerio. Jau žinojome, kaip pasibelsti į Pauliaus duris, kad būtume greitai įleisti.

 Dar daug apie ką kalbėjomės su Pauliumi tą naktį.

Prisiminė nelaisvės dienas Minsko koncentracijos stovykloje, paskui Vokietijoje. Tenykščio ūkininko dukterį Erną, kuri jam padėjo pabėgti iš nelaisvės, parūpino kompasą ir žemėlapį. „Gal ten gyvena mano sūnus“, – prisimenu tokius Pauliaus žodžius.

Išsiskyrėme gal po trečiųjų gaidžių. Paulius palydėjo iki durų, kareiviškai apkabino ir pabučiavo. „Tu priminei man jaunystę“, – tepasakė.

Pajutau, kad jo lūpos buvo saldžios. Tikriausiai nuo šaltmėtinio likerio medaus.

© 2005 "XXI amžius"