Dar kartą apie keistąjį renginį
Pratęsiant G.Trimakaitės straipsnyje Keistasis
renginys, arba Susitaikymas sunaikinant (XXI amžius, Nr.
60) išsakytus aktualius pamąstymus
Į Lietuvos kultūros istoriją įrašyti dar du reikšmingi įvykiai neseniai vykusios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės ir Respublikos moksleivių dainų šventė. Pristatymo visuomenei maniera šie renginiai skiriasi kaip dangus ir žemė. Pasaulio lietuvių sportininkų per žaidynių atidarymo iškilmes netiesiogiai paklausta: ko jūs važiuojat į Lietuvą? Pas mus jau naikinama tautinė kultūra, tautinis menas, lietuvių kalba. Koncertai, sporto varžybos vyksta tik simensuose, forum kankolum salėse, o duoną ir druską perkame marketuose, gyvename hoteliais vadinamuose psiakrew plazma viešbučiuose. O tokio lygmens koncertą, kokį žaidynių organizatoriai surengė svečiams, jie galį pasižiūrėti ir savose šalyse.
Mūsų sporto funkcionieriams tikriausiai net nekilo mintis, kad tarp tautiečių, atvykusių iš kitų kraštų, yra ir tokių, kurie ne tik kad gerai nemoka savosios kalbos, bet gal nėra matę ir lietuvių tautinio šokio, negirdėję lietuvių liaudies dainos. Ir kai po sceną besiblaškantys jaunuoliai į stenėjimo prietaisą sugebėjo per dantis iškošti tik meilė, meilė, laimė, laimė, buvo akivaizdžiai pademonstruota, jog tautinė kultūra pas mus merdi. Muravjovo laikais ji buvo uždrausta dabar ją naikinti sukrutame savo noru, nebyliai partijai ir vyriausybei pritariant, o gal ir sąmoningai skatinant.
Visiška priešingybė vykusi Lietuvos moksleivių dainų šventė. Malonu žiūrėti į tautinius šokius šokantį ir tautinius žaidimus žaidžiantį jaunimą. Per visus Dainų šventės renginius spindėjo ne tik renginių dalyvių, mūsų vaikų ir vaikaičių, bet ir gausiai susirinkusių, lyg tyro oro lietuviškos dvasios įkvėpti panorusių tautinio meno gerbėjų akys. Dainuota lietuviui įgimtu būdu, nenaudojant stenėjimo (žmonėse dar ir Monikos Levinskos prietaisu vadinamo) įrenginio. Viskas nuoširdu, natūralu. Iš jaunų krūtinių veržte veržėsi darni laisvos Lietuvos jaunimo daina. Jaunimas, kuriam jau darželiuose, dar nesusiformavus savai meno pažinimo sampratai, per visokius tele bim bam ir į juos panašius koncertus į rankas brukamas stenėjimo įtaisas, atimama galimybė dainuoti įgimtu būdu, sugebėjo įrodyti, kad prigimties sunaikinti neįmanoma. Net visuomeninio televizijos bei radijo vadovai neišdrįso uždrausti rodyti savo laidose šventės tautinių šokių bei chorų pasirodymus. Tad jau bent per moksleivių ir tautines dainų šventes partija ir vyriausybė suteikia malonę pasigėrėti nuostabiu tautiniu reginiu 2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO paskelbtu Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros pavaldo šedevru. O gal sulauksime partijos ir vyriausybės malonės, kai dienos pradžioje radijo bangomis aidės ir Tautiška giesmė, skambės lietuvių kompozitorių chorinės dainos, dabar atliekamos mums nematant ir negirdint tik tarptautiniuose chorinio dainavimo konkursuose (ten ir tarptautinių pergalių laurai skinami) bei lietuvių liaudies dainos? Dabar gi, įsijungęs visuomeninį radiją ar televiziją, klausydamas meninių programų, nesuprasi, kuriai valstybei ši institucija priklauso (vienintelė tautinio meno laida Gero ūpo būtinai pagražinama elektrinių gitarų žvanginimu ir Stanislovo, tikriausiai iš japonų bušido pranešėjų-rėksnių pasisavinta, lietuvių kalbai visiškai nepriimtina pavingiavimo maniera).
Puikią dovanėlę minėtų švenčių ir Mindaugo karūnavimo dienos proga tautiečiams padovanojo ir Vilniaus savivaldybė: sostinę papuošė nauja trispalve raudona, žalia ir geltona. Pasirodo, jos klerkams spjaut ir ant Mindaugo karūnos. Eik, žmogau, Gedimino gatve kuria nori kryptimi, vis vien vienoje gatvės pusėje regėsi naują savivaldybės kūrinį. Jiems nė motais net Lietuvos Respublikos Konstitucijos 15-asis straipsnis, jog: Valstybės vėliavos spalvos geltona, žalia, raudona. Matyt, visokie abonentai ir ambai turi savų, asmeninių rūpesčių, todėl į valstybinius jiems nusišnirpšt. Valstybinei heraldikos komisijai heraldikos reikalai taipgi svetimkūnis. Atrodo, viskas paprasta. Valstybės vėliavos kotą palenkus į viršų bent 10 laipsnių kampu arba ją pakabinus horizontaliai, iš visų pusių regėtum tikrąją mūsų Trispalvę. Apie Valstybinės vėliavos įstatymo pažeidimą tuomet tikrai netektų kalbėti.
Visa tai vyksta teisinėje valstybėje. Stebėtis tokiais darbeliais neverta. Kas gali paneigti, kad jau net gaujos Lietuvoje vadinamos partijomis? O rinkimus galima laimėti ant mėšlino asfalto rinkėjams pažėrus ledų, pavaišinus juos alumi, pamaloninus pasenusiu sriubos koncentrato pakeliu... Teisėsaugininkai, sulaikę pilietį, superkantį rinkėjų pažymėjimus, vis vien tvirtina, kad rinkimai buvo teisėti. Po rinkimų plastmasinis išgerto alaus butelis ir kitų dovanėlių pakuotė keliauja į sąvartyną, o savigarbą praradęs rinkėjas, išrinktųjų pamirštas, paliktas tūnoti patvoryje, laukia kitų rinkimų, kad vėl subtiliai būtų pažemintas. Nesistebima ir tada, kai valdžios viršūnės grobia net invalidams pagal Konstitucijos nuostatas priklausančią žemę. Žemę, kuri tų pačių komunistų-grobuonių prieš 60 metų buvo nacionalizuota ir jau seniai, vadovaujantis Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija, privalėjo būti grąžinta teisėtam savininkui. Žurnalistų nutverti už rankos, akis išvertę jie tvirtina, jog nieko neteisėto neįvyko. Teisinėje valstybėje galioja genialus Lenino šūkis: Plėšk, kas priplėšta! O plėšikavimo pabaigos nematyti. Prisiplėšei sau, plėšk vaikams ir vaikaičiams, kad jie, pakviesti į radijo ar televizijos laidas, didžiuotųsi savo tėvelių dora ir pratęstų jų nešvarius darbelius, žengtų dar okupacijos metais jų pramintais takais. O turėtų būti atvirkščiai nesmagu žvelgti savo tautiečiams į akis neatsisakius nesąžiningai įgytų turtų, jie turėtų gėdytis vaikščioti tautos kančia prisodrinta Lietuvos žeme, o naktimis jiems turėtų vaidentis stribų ant gatvių grindinių numesti išniekinti tautiečių kūnai, tarp jų šmėkščioti tautą išdavusių kolaborantų šešėliai. Kas gi toji Konstitucijos nuostata, jog nuosavybė yra neliečiama? Matyt, tekste įsivėlusi klaida. Tik komunistų ir jų parankinių nuosavybė yra neliečiama!, taip turėtų skambėti šis Konstitucijos straipsnis. Kai perskaičiau V.Vasiliausko Amžinasis nomenklatūros pavasaris, lyg ir patikėjau, kad vilkas nenubaustas, bet jau sotus, nors ir nepaspringęs tautos kančia. Kur tau! Komunistai, dabar grobdami visuomeninės paskirties turtą ir perduodami jį savo atžaloms, trypdami Konstituciją, nesidrovėdami skelbia amžinąjį nomenklatūros pavasarį. O kas gi gali paneigti, kad artimiausias kompartijos giminaitis dabar yra jos pagimdyta Darbo partija, vadintina gauja ir įkurta vadovaujantis tuo pačiu Lenino šūkiu-Grobk prisigrobtą!, mulkink apmulkintą? Gal todėl ji ir šlovinama jau kelis kartus kailį išvertusios partijos genseko lūpomis? Pagal jo mąstyseną privalu laukti, kol jo partijos-giminaitės bičiulis iškrės kokį nors politinį pokštą, tada ir pačiam ne nuodėmė panašiai pajuokauti. Visokie padaigos, būdami profesoriais, tiek protingi, kad patys nepajėgė suburti gaujos, bet Archangelsko suvirintojui paliepus, pinigų panorėjus, jo didenybei magistrui paklusę ir į ją atėję, prieš rinkimus buvę nekalti Dievo avinėliai, po jų akimirksniu tapo tuo, kuo buvo iš tikrųjų. Jie nesivaržydami, praradę gėdos ir savigarbos jausmą, naudojasi Lietuvos piliečių triūsu sukurtais vaisiais. Jiems nė motais ligoniai ir pusbadžiu gyvenantys Lietuvos piliečiai. Jie turi mokslinio komunizmo sukurtą gyvensenos pavyzdį: Plėšk, kas priplėšta!. Trypk, kas dar nesutrypta! Kad tik pačiam būtų gera gyventi. Važinėk greitkeliu Vilnius Kaunas, už keliones mokėk tautos prakaitu sulaistytais pinigais, kai tuo tarpu tai sukūrusiam piliečiui jų trūksta net troleibuso talonėliui nusipirkti. Stebėtina, kaip tokios žemos moralės medikui patikėta rūpintis tautos sveikata. Pinigų, kuriuos per metus išgarins šis genijus, tikriausiai užtektų pagydyti ne vieną, o daugiau sunkiai sergančių ir pinigų neturinčių ligonių. Įdomu, kokia bus balsavusių už tokį pilietį savijauta, kai kada nors jie sužinos ir apie kitus, panašius į gaujos vado (kas gali paneigti?) atliktus darbelius. Kas tokiems Trispalvė? Jie turi didesnių rūpesčių. Tai asmeniniai jų, jų šeimų, o gal ir meilužių reikalai.
Gyvenimo būdu jau tapo be mažiausio sąžinės graužimo dergti valstybinę lietuvių kalbą. Suįžūlėta iki tokio lygmens, kad už kalbos dergimą mokami Lietuvos Respublikos piliečių pinigai. Maža to. Už valstybinės kalbos dergimą dar gaunamas ir tikriausiai didžiulis pelnas. Greta įstaigų, organizacijų ir visokiausių UABų nesuprantamų pavadinimų į nežabotą valstybinės kalbos dergimo kampaniją įsitraukė ir Tango TV. Šios televizijos laidose mirgėte mirga ciniško valstybinės lietuvių kalbos dergimo perliukai. Štai tik keletas jų: Ieskau moters kuri padarytu masaza..., Silta jura, siltas oras..., Norėciau susipazinti su vaikinukais..., Kazkada bendravau su tavimi zinutemis, Paremsiu simpatiska mergina ar moteris..., 35 m. siauliete ieško auksto draugo... (Tango TV. 2005-08-16). Nesidrovėdama Tango TV skelbia, jog tokios žinutės kaina Omnitel tinkle 1 Lt. Taigi, jeigu teisingai teigiama, kad dabar Lietuvoje yra apie milijonas mobiliųjų telefonų, tai paskaičiuokime, kiek pinigų uždirbama dergiant valstybinę lietuvių kalbą. Teisinėje valstybėje būtų nedelsiant uždrausta greta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje numatytos valstybinės lietuvių kalbos vartoti kitą, tautos garbę ir orumą žeminančią kalbą ir naudoti telefonus, turinčius tokius stebėtinai didelius techninius trūkumus, nepritaikytus bendrauti valstybine kalba. Už tyčinį valstybinės kalbos dergimą kaltininkai būtų nubausti įstatymų nustatyta tvarka. Nevaldomoje valstybėje tai tikriausiai neįvyks. Komunistai ne tik patys trypia, kas jau sutrypta, bet leidžia ir kitiems tai nevaržomai daryti.
Pritardamas gerbiamos Gražinos mintims drįstu teigti, kad ir mano paminėtosios labiau taikomos jaunimui. Komunistų pasiekimai akivaizdūs. Jau išauginta muzikos debilų karta (mūsų kareivėliai nesugeba padainuoti net vienbalsės žygio dainos), ginamos vaikų teisės sąmoningai pamirštant jų pareigas Tėvynei, sugniuždytas pagarbos artimajam jausmas. Patriotiškai nusiteikęs jaunimas beveik neturi galimybės kopti karjeros laiptais, kai tuo tarpu nomenklatūrininkų vienadienių drugelių (prisiminkime buvusio genseko mintis, per dantis iškoštas 1990-ųjų kovo 11-ąją iš Atkuriamojo Seimo tribūnos, jog Nepriklausomybė tai vienadienis drugelis, ir kai rytojaus dieną prieš išskrendant į Maskvą jis New York Times korespondentui pareiškė esą Lietuva nesidžiaugianti tokiu nelogišku sprendimu, o jis pats, Brazauskas, balsavęs už Nepriklausomybę prieš savo valią, moraliai priverstas. (V.Landsbergis. Lūžis prie Baltijos. Vilnius. Vaga. 1997.)), buvusių aukštųjų partinių mokyklų auklėtinių, KGB rezervininkų atžalos, savo tarnyste okupantui nusipelniusių tėvelių ir mamyčių drauge užaugintų ant kolaborantų okupantui išdavystės medžio šakos. Pasak Igorio Buničiaus, jie maudosi partijos aukse, lovį papildydami naujais, tautos triūsu uždirbto prakaito vaisiais.
Tad kur stribas? Štai jis! Tegyvuoja stribas! Matyt, garsiosios žemgrobių bylos likimo susilaukė ir į šiukšlyną išmesta bei LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus darbuotojų Lietuvos ypatingajame archyve surinkta bei 2004 metais Anykščių rajono prokuratūrai perduota tautos išgamų byla, kad jų išdavystė būtų teisiškai įvertinta. Drįstu teigti, kad teisinės valstybės griūtis prasidėjo 1995 metais, kai Lietuvos prokuratūra nepastebėjo ir teisiškai neįvertino dokumentais įrodytų aukštų valdininkų nusikaltimų Lietuvos Respublikai drąsaus žurnalisto Valdo Vasiliausko bestseleryje Amžinasis nomenklatūros pavasaris. Kada visa tai pastebės Briuselis, nesugebąs ar nenorintis pastebėti aukštesniosios fašizmo stadijos komunizmo šmėklos, vis dar klaidžiojančios po Europą, kurios teisiškai nepasmerkus neįmanomas teisinės valstybės gyvavimas. Ir tikriausiai nepastebės, kol informaciją gaus iš okupantui tarnavusių kolaborantų lūpų. Paprastas pilietis niekados nesupras skirtumo, ar nuo fašistinės, ar nuo komunistinės giljotinos ritosi mūsų tautos dukrų ir sūnų galvos. Fašistai iš komunistų vadeivų išmoko statyti koncentracijos stovyklas, komunistai pagimdė ir savo cinizmu pralenkė fašizmą, gulagu pavertę šeštadalį pasaulio. To nepastebėti reiškia tapti komunistų vykdytų nusikaltimų dalininku ir skatinti juos tai daryti ateityje. Štai kodėl Lietuvoje klesti žemgrobiai, nebaudžiami buvę okupantų tarnai, piliečiams uždrausta naudotis Tautos kančios archyvais, pripažintos buvusių kagėbistų ir jų artimųjų teisės vėl tardyti ir teisti Tėvynės gynėjus (Laugalienės pavyzdys), jei prireiks komunistų (atsiprašau, social...) naudai aiškinti Konstituciją (Tamara), be buvusio budelio (nebūtinai tiesiogine prasme) sutikimo įstatymiškai įteisinti okupacijos metais patirtą kančią.
Ar tiesa, kad Lietuvoje jau perkama ir parduodama sąžinė? Kada bus panaikintos bolševikų trojkos ir kada bus spaudoje paskelbtos teisėjų autobiografijos? Ypač tų, kurie okupantmečiu už meilę Tėvynei savo tautiečius siuntė į gulagą. Laikas paaiškinti tautai, kuo demokratijos sąlygomis veikiantys teismai skiriasi nuo okupacijos laikų teismų. Jeigu jų sprendimai buvo teisėti vadovaujantis tada galiojančiais įstatymais, tai tie įstatymai tebūnie taikomi ir jiems, kolaboravusiems su okupantu. Tikriausiai jie neįsižeistų, jeigu jiems būtų taikomi jų pačių pripažinti įstatymai. Ypač RSSFR BK 58 straipsnis. Ar demokratija yra vien tik nevaržomas komunistų siautėjimas, ar ji turi dar ir kitų jai būdingų ir privalomų požymių? Įdomios būtų ir politinių užkaborių smulkmenos. Tarkim, ar kniaziuchos regalijas adresatui privalu siųsti dėžėje nuo lygintuvo? Ar galima jas perduoti ir dėžėje nuo muilo? Kokios tai įtakos turėtų titulo savininkui ir kokią priklausomybę jis įgyja nuo institucijos, suteikusios tokią garbę?
Ačiū Dievui, kad Jis neaptemdė proto mūsų Laisvės gynėjams ir jie atsisakė drauge su tautos išgamomis stribais švęsti pergalės prieš fašizmą 60-metį, užmarštin nudanginus jo aukštesniosios stadijos komunizmo nusikalstamą praeitį. Lietuvai ši data reiškia naujos okupacijos pradžią, kovos su okupantu tęsinį. Ši mūsų už Lietuvos laisvę kovų dalyvių nuostata įrodė, jog veltui dėtos komunistų pastangos nužudyti mūsų tautinės savigarbos jausmą. Būtų šaunu, kad tautiečiai neprarastų savojo aš ir šias nuostatas išsakytų per rinkimus.
Algimantas KOJELIS
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|