Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lenkija: atsisveikinimas su komunistais

Petras KATINAS

Iš kairės: Lechas Kačynskis ir Donaldas Tuskas – realiausi pretendentai į Lenkijos prezidento postą EPA-ELTA nuotrauka

Taip jau sutapo, kad minint legendinio Lenkijos „Solidarumo“, turėjusio didelės įtakos komunistinio režimo žlugimui visoje Rytų ir Vidurio Europoje, įkūrimo jubiliejų tuo pačiu vyko Seimo ir prezidento rinkimų kampanijos. Ne tik visuomenės apklausų prognozės, bet ir daugumos lenkų nuotaikos aiškiai rodė, jog šį kartą neokomunistams bus suduotas skaudžiausias smūgis nuo pat komunistinio režimo žlugimo. Pirmą kartą nuo 1989 metų į Lenkijos Seimą dėl 460 mandatų grūmėsi ne tik 10 tūkst. kandidatų, net ne neokomunistai su dešiniaisiais, o dvi dešiniosios partijos, kilusios iš to paties „Solidarumo“. Tai dešinioji tradicines religines ir patriotines vertybes deklaruojanti „Teisė ir teisingumas“ bei liberalios centro pakraipos „Piliečių platforma“. Jau iš anksto niekas neabejojo, jog kaip tik iš šių partijų atstovų bus formuojama naujoji Lenkijos vyriausybė. Prieš rinkimus paskutinę kadenciją prezidentaujantis buvęs komunistas Aleksandras Kvasnievskis jau nekreipia dėmesio į Konstitucijos nuostatą, kad prezidentas negali agituoti už tą ar kitą partiją, ir, supratęs, jog netrukus teks atsisveikinti su Belvederio rūmais, paragino lenkus balsuoti už kairiuosius. Tačiau patys kairieji ir jų pasamdyti rinkimų technologai, nepaisant to, kad neokomunistai rinkimų kampanijai skyrė daugiau kaip 20 milijonų zlotų, pernelyg ir nesistengė. Moralinis kairiųjų nuosmukis buvo toks aiškus, jog nebuvo jokių vilčių pakelti autoritetą visuomenėje. Matyt, A.Kvasnievskis dar tikėjosi, jog pakankamai nemažas jo populiarumas visuomenėje gali išgelbėti neokomunistus nuo visiško pralaimėjimo. Tačiau lenkų dauguma jau apsisprendė gerokai prieš rinkimus, nes Kairiųjų demokratų sąjungos ir jų satelitinių partijų griūtis prasidėjo žymiai anksčiau. Tą griūtį sukėlė visų pirma kairiųjų ministrų ir kitų aukščiausių valdžios pareigūnų didžiulė korupcija, vos ne kasdien iškilusios aferos bei skandalai. Prezidentas ir buvę komunistai bandė gelbėti padėtį keisdami partijos vadovybę, ministrus, tačiau moralinė kairiųjų krizė tokia didžiulė, jog nepadėjo jokios kosmetinės operacijos. Pradėjo byrėti netgi iš buvusių nomenklatūrininkų sukurta Kairiųjų demokratų sąjunga. Nuo jos atsiskyrė keli žymūs politikai ir, pasivadinę „tikraisiais“ socialdemokratais, bandė atsiriboti nuo sustabarėjusios ir perdėm apsivogusios nomenklatūros. Gelbėdamiesi nuo katastrofos pokomunistai netgi paaukojo savo vadą, beje, didelį ir Lietuvos neokomunistų bičiulį Lešeką Milerį ir partijos pirmininku išrinko jauną „nesusitepusį“ aferomis Voicechą Olejničiaką. Paprasti kairiųjų pažiūrų lenkai, jau nekalbant apie kairiuosius intelektualus, pripažino, kad valdantieji, susiję su buvusia komunistų partija, privalo pasitraukti, nes visose šios partijos struktūrose diriguoja buvęs partinis aparatas, į aukščiausius valdžios postus skiriantis tik savo aplinkos žmones arba statytinius. Pasak vieno Varšuvos universiteto profesoriaus, atėjo metas Lenkijoje kurti civilizuotą normalią kairiąją partiją, kokios egzistuoja Vakarų Europos valstybėse.

Įdomiausia, jog per šiuos rinkimus pokomunistai prarado savo tradicinius rėmėjus Lenkijos provincijoje – mažuose miesteliuose ir kaimuose. Tai jiems buvo nuolat teigiama, kad dešinieji nuskriaus ūkininkus ir kaimo „proletariatą“. Tuo naudodamasis iškilo ir politinis avantiūristas, populistas Andžejus Leperis, įkūręs savo partiją „Savigyna“, ne kartą kėlusią riaušes ir rengusią kelių blokadas. A.Leperis susilaukė net Maskvos pripažinimo, nes ėmė skelbti, jog tik glaudus bendradarbiavimas su Rusija yra Lenkijos gerovės pagrindas. Tačiau, Lenkijai tapus ES nare, daugelis lenkų ūkininkų konkrečiai pajuto ES fondų paramą ir nusigręžė ne tik nuo A.Leperio „Savigynos“, bet ir nuo pokomunistų.

Populiariausia Lenkijos provincijoje tapo „Piliečių platforma“, vadovaujama Jano Rokitos. „Piliečių platformos“ programoje pirmiausia akcentuojamas mokesčių mažinimas, bekompromisinė kova su įsigalėjusia korupcija, naujų darbo vietų kūrimas. „Teisė ir teisingumas“ irgi deklaruoja panašius tikslus, bet ypač pabrėžia tradicinių katalikiškų ir patriotinių vertybių išsaugojimą bei puoselėjimą. Todėl apklausų duomenys rodo, kad spalio 9 dieną įvyksiančius prezidento rinkimus laimės „Piliečių platformos“ lyderis ir kandidatas į prezidentus Donaldas Tuskas. Kai kurie Lenkijos politikos apžvalgininkai D.Tuską lygina su baigiančiu savo antrąją kadenciją prezidentu A.Kvašnievskiu. Abu beveik vienodo amžiaus, net rengiasi panašiais kostiumais. Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas – tuo metu, kai „Solidarumo“ atsiradimo laikais A.Kvašnievskis buvo komunistinės generolo Voicecho Jaruzelskio vyriausybės ministras jaunimo ir sporto reikalams ir faktiškai smaugė „Solidarumą“, D.Tuskas buvo aktyvus antikomunistas. Beje, Lenkijoje į prezidento postą savo kandidatūras iškėlė penkiolika kandidatų. Dabar liko keturiolika, nes praėjusį savaitgalį autokatastrofoje žuvo vienas iš neseniai įkurtos Lenkijos darbo partijos lyderiu pasiskelbusių populistų Danielis Podžickis.

Taigi spalio 25-osios Lenkijos rinkimus užtikrintai laimėjo dešinieji, kurių vadovai, kaip ir Lenkijos žiniasklaida, skelbia, kad tik per šiuos rinkimus lenkai visiems laikams atsikratė komunistinės praeities balasto. Tiesa, rinkėjų aktyvumas buvo gana mažas. Rinkimuose dalyvavo tik apie 40 proc. balso teisę turinčių piliečių. Tokio rinkėjų pasyvumo nebuvo nė vienuose Lenkijos Seimo rinkimuose. Antra vertus, Lenkijos rinkėjai dideliu aktyvumu niekada nepasižymėjo.

Pirminiais duomenimis, daugiausia balsų – 28,5 proc. gavo „Teisė ir teisingumas“. Nuo jos tiktai dviem procentais atsiliko „Piliečių platforma“. Ketverius metus Lenkiją valdžiusi Kairiųjų demokratų sąjunga surinko apie 11 proc. balsų. Nors naujoji Lenkijos vyriausybė bus suformuota tiktai po spalio 9-osios prezidento rinkimų, beveik neabejojama, jog naujuoju Lenkijos premjeru taps „Teisės ir teisingumo“ lyderis Jaroslavas Kačynskis, o vienas svarbiausių vyriausybės postų atiteks „Piliečių platformos“ vienam iš vadovų J.Rokitai, kuris tikriausiai bus vicepremjeras ir užsienio reikalų ministras. Beje, J.Rokita ne kartą skelbė esąs Lietuvos draugas. O būsimasis Lenkijos premjeras J.Kačynskis ir jo brolis dvynis Lechas Kačynskis, dabartinis Varšuvos meras, irgi kandidatuojantis į Lenkijos prezidentus, yra „Solidarumo“ veikėjai, abu dirbę prezidento L.Valensos administracijoje. Broliai Kačynskiai pasisako už Lenkijos energetinę nepriklausomybę.

Sužinojęs pirmuosius rinkimų rezultatus Lenkijos prezidentas A. Kvašnievskis, bandydamas nuslėpti nuoskaudą, pareiškė: „Linkiu laimėtojams visa ko geriausio“.

© 2005 "XXI amžius"