Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kelias į niekur

Vienas iš geležinkelio tiltų, esantis apie 50 km į pietvakarius nuo Jermakovo, nugriautas amžinojo įšalo

Pateikiame skaitytojams pasakojimą apie A.Vologatskio vadovaujamą ekspediciją į grandiozinę geležinkelio Salechardas-Igarka statybą, nutiestą į aklavietę. Laikraščių publikacijos, kino ir fotoparodų katalogai pasiekė Lietuvą tik po 15 metų. Atsiliepė į mūsų prašymą pasidalyti prisiminimais keli buvę šios statybos kaliniai.

Šiuo straipsniu norima atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kaip totalitarinis Sovietų Sąjungos vadas ir „tautų tėvas“ J.Stalinas, tenkindamas karinio elito strateginius planus, aukodamas milžiniškas lėšas, techninius-materialinius resursus, dešimčių tūkstančių vergų darbą, ryžosi nugalėti gamtą ir jai pralaimėjo.

Pagrindinė statybų jėga Sovietų Sąjungoje buvo gulago kaliniai. Atšiauriausiose gamtinėse sąlygose jų rankomis buvo statomi geležinkeliai, gamyklos, miestai, rausiami kanalai, kasamos šachtos. Jų darbas buvo ypač sunkus. Milijonai žmonių negrįžo iš šių komunistinių statybų. Neretai jų darbas būdavo visiškai beprasmis. Statybos tapdavo niekam nereikalingos. Tokio likimo susilaukė gulago statybos Baltosios-Baltijos jūrų kanalas, bet absurdo viršūnę pasiekė Salechardo-Igarkos geležinkelio trasa. Ji tęsėsi kelis šimtus kilometrų pagal speigratį tarp bekraščių pelkių Vakarų Sibiro platumoje. Geležinkelis taip ir liko neužbaigtas. Veltui išeikvotos milžiniškos lėšos trasai, nes šiuo geležinkeliu nebuvo ko vežti. Ketverius metus besitęsusią statybą uždarė 1953 metų pavasarį. Viskas, kas pastatyta, – geležinkelio bėgiai apie 700 km, garvežių depai, įvairios dirbtuvės, tiltai, stacionarios gyvenvietės, keliasdešimt kalinių lagerių tarp tundros pelkių, – liko pasmerkta išnykti. Su dideliu vargu atvežta iš Didžiosios žemės įvairi geležinkelio ir statybos technika, šimtai kilometrų spygliuotos vielos taip ir liko tundroje. Tūkstančiai kalinių liko amžinai gulėti bevardžiuose kapuose. Visa apleista statyba liko sovietų režimo liudytoja. XX amžiuje, apie septintąjį dešimtmetį, V.Vologatskio organizuotos ekspedicijos pagrindu tapo ši publikacija.

Miestas vaiduoklis

Apie geležinkelį Salechardas-Igarka ekspedicijos dalyviai sužinojo 1972 metais. Po instituto baigimo jauni žmonės vasarą norėjo išvykti į Jenisejaus sielių kontorą užsidirbti pinigų. Darbas žavėjo ne tik geresniu uždarbiu, bet ir galimybe pamatyti Jenisejaus upę nuo Angaros iki Igarkos, kuria buvo plukdoma mediena. Kai rengėmės kelionei, pažįstamas E.Trifonovas papasakojo, kad jaunuoliai savo kelyje sutiks kalinių statytą, bet seniai apleistą geležinkelį. Viename iš geležinkelio statybos centrų Jenisejaus žemupyje, Jermakovo gyvenvietėje, darbų vykdytoju dirbo E.Trifonovo tėvas. Jis vaikystėje su tėvu kelerius metus tenai gyveno. Tuo metu jau buvo pakankamai žinoma apie stalininius lagerius, todėl šis jo pasakojimas dar labiau sužadino smalsumą.

Plaukdami Jenisejaus upe su medienos karavanu visi norėjo kuo greičiau pasiekti Jermakovą. Pagaliau pamatytas vaizdas ilgam išliko atmintyje. Aukštame upės krante stovėjo didelis medinis miestas, būtent miestas, o ne gyvenvietė, todėl, kad daugelis namų buvo labai dideli. Tačiau matėsi, kad miestas miręs – visi namai buvo papilkėję, irstančiais stogais, be naujų priestatų ir nesimatė žmonių. Atplukdę sielius į Igarką, jauni žmonės pabandė sugrįžti į Jermakovą. Tai buvo gan sudėtinga: tuo metu mieste gyveno tiktai keli žmonės ir reguliaraus susisiekimo su Jermakovu nebuvo. Romantišką smalsumą pamatyti miestą vaiduoklį teko atidėti kitam kartui.

Ekspedicija į nebaigtą statybą

Į pirmąją ekspediciją A.Vologatskis išvyko su žmona Maša. Jie pasirinko ne patį geriausią kelią. Tris paras važiavo traukiniu iki Krasnojarsko. Iš čia tiktai didelių pastangų dėka pavyko gauti bilietus į šilumlaivį, plaukiantį Jenisejaus upe. Plaukė beveik tris paras. Sustojimo Jermakove nebuvo, bet jiems pavyko susitarti su laivo kapitonu, kad išlaipintų juos į krantą laiveliu. Liko visiškai neaišku, kaip be kieno nors pagalbos teks sugrįžti – Jenisejaus plotis šioje vietoje beveik septyni kilometrai, ir laivai plaukia toli nuo vakarinio kranto.

Tais metais šalyje dar nebuvo prasidėjusi „perestrojka“ ir jie nežinojo, kaip žmonės reaguos į jų keistą išvyką. Todėl su laivo bendrakeleiviais buvo pakankamai santūrūs ir vis dėlto atsargiai klausinėjo apie nebaigtą geležinkelio statybą. Su laivo kapitonu išsikalbėjo prieš pat išlipimą. Vėliau apgailestavo, kad neatskleidė jam išvykos tikslo, jis daug ką žinojo ir galėjo papasakoti daug įdomaus. Bet laivas jau artinosi prie Jermakovo kranto.

Po paskutinio jų apsilankymo praėjo penkiolika metų. Gyvenvietė pasikeitė neatpažįstamai, tiesa, nuo laivo denio ji buvo beveik nematoma. Pro gausiai žaliuojančius medžius, žemaūgius berželius prasišviesdavo sugriuvę namų stogai. Išlipę ant kranto, gyvenvietės pakraštyje pasistatė palapinę ir keletą dienų klaidžiojo po apylinkę. Laiko veikiami, taip pat geologinių ekspedicijų technikos padariniai, kurių čia buvo nemažai atvežta, pačią gyvenvietę ir šalia esančius lagerius labai sugriovė. Tankūs želdiniai trukdė ieškoti ir filmuoti dominančius objektus.

Per šešias paieškų dienas taip ir nepavyko surasti geležinkelio. Tiktai vėliau paaiškėjo, kad geležinkelis buvo nutiestas nuo gyvenvietės ne į vakarus, kaip tikėjosi, bet į pietus. Šioje ekspedicijoje dalyviai neturėjo jokių žemėlapių. Atostogos ėjo į pabaigą, o ekspedicijos rezultatai buvo kuklūs. Paskutinė viltis – geologų ekspedicija, apsistojusi Jermakove. Geologai galėjo daug ką papasakoti, bet nuo pat pradžių jie pasitiko nepažįstamus atvykėlius gan santūriai. Paaiškėjo ir nepatiklumo priežastis. Kaip ir kiti Jenisejaus žemupio gyventojai, taip ir geologai gaudydavo eršketus tinklais. Tai buvo draudžiama. Saugodamiesi žuvų priežiūros inspektorių, jie su nepasitikėjimu sutikdavo kiekvieną nepažįstamą žmogų. Vakare besišnekant apie apleistą gyvenvietę, vaišindamiesi atsivežta degtine ir jų šviežiai sūdyta osetrina, jie suprato, kad gali būti atviri dėl atvykimo tikslo. Ir geologai daug padėjo. Parodė, kur prasidėjo geležinkelio statyba, garvežių depas, kalinių lageris. Tai buvo arti, tiktai už penkių kilometrų nuo gyvenvietės, bet visiškai kitoje pusėje. Per likusias dvi dienas pamatytos ir nufilmuotos įdomiausios vietos. Nerimą kėlęs rūpestis, kaip išvažiuoti iš Jermakovo, irgi išsisprendė – vienas iš darbininkų su motorine valtimi atplukdė prie plaukiančio reisinio šilumlaivio. Reikia pripažinti, kad ši ir vėlesnės ekspedicijos praktiškai šiame krašte būtų neįmanomos arba labai apsunkintos, jeigu nebūtų padėję vietiniai žmonės.

Suteikė nuoširdžią pagalbą Jermakovo geologai, Jenisejaus upeiviai, Tarko-Salės dujininkai, Igarkos aviatoriai ir daugelis kitų. Su nepaprastu nuoširdumu prisimenamas žvejys Borisas Chočiujevas, beveik nuolat gyvenantis Jermakovo pakrantėje. Tuomet grįždami į Maskvą ekspedicijos dalyviai nesitikėjo čia dar sugrįžti.

Mitingas represijų aukoms atminti

Atvežtą vaizdinę medžiagą iš Jermakovo jie iš pradžių rodydavo tiktai savo pažįstamiems, vėliau žiūrovų ir klausytojų ratas plėtėsi. Pirmas viešas pasisakymas apie geležinkelio statybą įvyko Molekulinės genetikos instituto jaunimo politiniame seminare. Šalyje sparčiai keitėsi politinė atmosfera ir gulago tema tapo visuomenės dėmesio centre. Pasirodė pranešimų apie pastangas įkurti „Memorialo“ bendriją – pirmąją nepriklausomą nuo valstybės organizaciją. „Memorialo“ bendrijos iniciatoriai organizavo parašų rinkimą po kreipimusi į vyriausybę dėl paminklo stalininių represijų aukoms pastatymo. Dar tiktai vieneri metai praėjo nuo nesankcionuoto valdžios viešo parašų rinkimo akcijos Maskvos gatvėse. Nors panašios akcijos organizatoriams baigdavosi milicijos skyriuose, bet sulaikytuosius greitai paleisdavo. Komunistinis režimas pasireiškė visiškai nebūdingu jam išglebimu. Visuomenė greitai sureagavo į tai išsilaisvindama iš dešimtmečiais diegtos baimės. 1988 m. gegužės 30 d. Maskvoje įvyko pirmas nepriklausomas, bet jau valdžios sankcionuotas mitingas, skirtas stalininių represijų aukoms atminti. Tai pačiai progai Maskvoje buvo surengta atminimo savaitė, pavadinta „Savaitės sąžinė“. Taip pat intensyviai buvo tvarkoma iš ekspedicijos Salechardas-Igarka geležinkelio trasos atvežta kino ir foto – dokumentinė medžiaga. Ir jau tuo metu buvo planuojama antroji ekspedicija į sunykusią statybą.

Aptikti išlikę gulago lageriai

Antrojoje kelionėje dalyvavo programuotojas Viktoras Bachninas, Jurijus Potockis. Kitas pažįstamas parūpino (tuo metu dar įslaptintų) žemėlapių. Tai žymiai palengvino ekspedicijos darbą. 1988 metais geležinkelio pylimu nuo Jermakovo iki Turuchano upės buvo nueita apie 50 km. Geležinkelis šioje atkarpoje buvo sunykęs visiškai, bet pėstiesiems eiti buvo patogu. Jeigu ne pylimas, tundroje nukeliauti 50 km būtų bergždžias sumanymas. Pylimas – tai siauras kieto grunto tarp bekraščių pelkių supiltas ruožas. Jis tarnavo ne tik kaip kelias, bet ir aikštelė nakvynei, kelionės orientyras, tačiau neapsaugojo nuo baisių neįsivaizduojamo kiekio mašalų. Pasirūpinti stiprūs priešnuodžiai mažai pagelbėjo. Dėl jų įkandimo rytą ištindavo veidai, žmonės vos galėdavo atmerkti akis. Kelyje buvo fiksuojama viskas, ką ekspedicijos dalyviai pamatydavo įdomaus: sugriuvusius tiltus, pastatų likučius, išmėtytą geležinkelio techniką. Visų pirma buvo ieškoma lagerių. Nors jie buvo pastatyti netoli nuo geležinkelio pylimo, bet pro tankius želdinius juos sunku buvo pamatyti.

Jau buvo nueita apie 40 km, o surasti tiktai penki lageriai. Jie buvo beveik visiškai sunykę. Numatytas apžiūrėti kelio ruožas ėjo į pabaigą, nuotaika visų buvo ne per geriausia. Dar ilgai buvo ieškota kito lagerio. Pagaliau pavyko. Lagpunktas, pastatytas prie Vymskajos upės, tapo didžiausiu radiniu. Jame neblogai išliko statiniai ir net užrašai ant jų. Kultūriniame-auklėjamajame barake buvo rastas gerai išlikęs plakatas. Bet svarbiausias radinys buvo aptiktas administracinio pastato krosnyje – tarp ištrauktų popierių rasta visa kartoteka su kalinių vardais, pavardėmis, baudžiamaisiais straipsniais, pažymėtas bausmės laikas, surašyta specialybė iki arešto, adresai, tautybė, išsilavinimas. Net 35 metus niekieno nepaliesta ši kartoteka išgulėjo krosnyje. Sunku pasakyti, kas sutrukdė ją sudeginti.

Atsirado galimybė ištirti geležinkelį

1988 metų lapkritį dviejų ekspedicijų medžiaga buvo eksponuojama Maskvoje. Ji pritraukė didžiulį žiniasklaidos dėmesį. Nuo tada apleistos geležinkelio trasos tema tapo viena populiariausių. Dėmesys ilgai neatslūgo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir už jos ribų. Žmonės, rengdamiesi aplankyti garsųjį geležinkelį, prašydavo konsultacijos. Ekspedicijų nuotraukas spausdino periodiniai leidiniai, jų savo ekspozicijoms papildyti prašydavo muziejai. Nepažįstami žmonės prašėsi paimti juos į būsimas ekspedicijas.

Žmonių nuoširdi pagalba atvėrė galimybę ištirti visą rytinį geležinkelio ruožą. Inžinierius iš Tarko-Salės taigos gyvenvietės, kuri yra centrinėje geležinkelio dalyje, siūlė nuskraidinti ekspediciją sraigtasparniu.

Trečioji ekspedicija

Trečiąją ekspediciją, kuri vyko 1989 metų rugpjūtį, globojo tarptautinė bendrija „Memorialas“. Joje dalyvavo bendrijos darbuotojai, Istorijos muziejaus fotografas ir kiti. Praėjus dvejiems metams po pirmos ekspedicijos (1987 m.), situacija šalyje visiškai pasikeitė. Daug žmonių atvirai siūlė savo pagalbą. Kai nepavyko įsėsti į mažą lėktuvą, skrendantį į Tarko-Salę, Tiumenės oro uosto dispečeris išrūpino papildomą reisą, ir ekspedicijos dalyviai greitai pasiekė gyvenvietę. Pasitiko juos labai nuoširdžiai ir tuoj pat sraigtasparniu nuskraidino į vakarinį geležinkelio ruožą. Iš čia prasidėjo sunki kelionė į rytus Jenisejaus link. Reikėjo įveikti 170 km kelio atkarpą, ištirti visus lagerius, išsidėsčiusius pagal geležinkelį, ir patį geležinkelį. Surasta daug lagerių, bet jie visi buvo labai sunykę. Nerasta nieko panašaus į lagpunktą prie Vymskajos upės, aptiktą antrosios ekspedicijos metu. Įdomesnius radinius galima būtų susieti su pačiu geležinkeliu. Apsamanoję pabėgiai, sugriuvę ir iškraipyti amžinojo įšalo tiltai, gulinčios kelkraščiuose platformos, miško fone šmėžuojantys neveikiantys šviesoforai. Apaugę želdiniais garvežiai atrodo siurrealistiškai. Nors puikiai suvoki tragišką ir absurdišką geležinkelio statybos sumanymą, fantastiniai laukinės gamtos ir technologijos liekanų nesuderinamumo vaizdai užburia. Ypač sustiprėja keistas įspūdis, kai matai aplink visiškai negyvenamas vietas. Vis dėlto į aklavietę vedančiame kelyje buvo sutikti du meteorologijos tarnybos darbuotojai ir du vietiniai gyventojai. Nikolajus Kusamiukas ir jo žmona padėjo vienam susirgusiam ekspedicijos dalyviui. Tai atsitiko trasos ruože prie Turachano upelio, kur gyveno Nikolajus. Jis nuplukdė ligonį motorine valtimi iki meteorologijos stoties, o iš čia per radiją buvo iškviestas sanitarijos sraigtasparnis. Nikolajus parodė kalinių kapines, dar išlikusias nuo geležinkelio statybos laikų. Tarp skurdžios augmenijos iki šiol tebestovi keletas dešimčių pilkų stulpelių su prikaltomis lentelėmis. Kažkada ant jų buvo užrašai arba tiktai numeriai, bet dabar jie visiškai išbluko. Nors ir apytiksliai žinant, kur yra kapinės, jų surasti neįmanoma.

Tris savaites ekspedicijos dalyviai ėjo Jenisejaus link, tyrinėdami ir fotografuodami viską, kas buvo susiję su geležinkeliu. Po savaitės neblogo oro, prasidėjo nesibaigiantys lietūs. Neįmanoma buvo suspėti išdžiovinti drabužių ir daiktų, dėl drėgmės pradėjo gesti kino ir fotoaparatūra. Bet ekspedicijos dalyviai džiaugėsi, kad sumažėjo mašalų. Keliautojai patys patyrė, kad šios atšiaurios vietos netinka gyventi žmonėms.

Pagal tarptautinės bendrijos „Memorial“ spaudą ir
A.Vologatskio ekspedicijos medžiagą parengė
Jonas LUKŠĖ

© 2005 "XXI amžius"