Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prel. M.Krupavičiaus gimimo 120-osioms
ir mirties 35-osioms metinėms

Istorikai jį gretina su Vytautu Didžiuoju

Justinas ADOMAITIS

Prel. M.Krupavičiaus dukterėčia kraštotyrininkė, nusipelniusi mokytoja Genovaitė Jarumbavičiūtė

Mykolo Krupavičiaus relikvija iš Regensburgo Autoriaus nuotraukos

Mykolo Krupavičiaus, kurio 120-ąsias gimimo metines minime, mūsų politikai, dvasininkai, agrarininkai dar nepajėgūs suvokti. Kunigus, valdininkus jis kvietė tarnauti žmonėms, pirmiems rodyti pavyzdį. Neturėdamas deramo išsilavinimo, jis parengė ir įgyvendino žemės reformą, tapusią nepriklausomos valstybės pamatu, pavyzdžiu kitoms Vidurio ir Rytų Europos šalims. Istorikas Edvardas Gudavičius rašė: „Kalbėdamas apie tautos įvaizdį, norėčiau pabrėžti vieną labai svarbų istorinį momentą. Tai žemės ūkio reforma, kurią 1922 m. parengė M.Krupavičius. Jis mūsų istorijoje tokio masto asmenybė, kurią reikėtų gretinti su Vytautu Didžiuoju. Žemės reforma – didžiulis lūžis, po kurio atsirado vidutinis ūkininkas (iki tol buvo tik skurdus ūkininkas). Lietuva tapo ūkininkų tauta. (Tik todėl, manau, ir buvo įmanoma devynerius metus trukusi rezistencija)“. Per didelis jis buvo visą XX amžių, toks atėjo ir į naujuosius laikus. Patriotizmu, pasiaukojimu žmonių (ir valstybės) labui, kova už tiesą bei amžinąsias vertybes prel. M.Krupavičius dar ilgai bus gyvas priekaištas XXI amžiaus lietuviams.

Prel. M.Krupavičiaus biografas Petras Maldeikis rašo: „Nepalankūs jam teko gyventi laikai. Nepalankias turėjo ir asmenines sąlygas. Visur jam teko prasimušti, pralaužti nepalankias gyvenimo sąlygas ir išeiti nepalaužtam. Nors gyvenimas daug kartų laužė jo užsimojimus, pertraukė jo atliekamus darbus, keitė jo profesijas ir jo atliekamas tautoje funkcijas, jis niekur nesustojo, vis iš naujo įsijungdamas į kitą atsakingą darbą. Buvo mokytojas, lietuvių šalpos organizatorius, gimnazijos kapelionas, Krikščionių demokratų partijos pirmininkas, jos ideologas ir vadas, tautos nepriklausomybės šauklys, Seimo daugumos vadas, žemės reformos autorius ir vykdytojas, ministeris, kovotojas dėl demokratijos, vikaras, kunigų seminarijos profesorius, klebonas, politinis kalinys, VLIK’o pirmininkas, Lietuvių bendruomenės kūrėjas, kovotojas dėl lietuvybės išeivijoje. Dar galėtume jam pridėti intelektualo, kalbėtojo, rašytojo, visuomenės veikėjo ir kitokių titulų. Todėl lengva sutikti su kai kieno jo apibūdinimu, kad jis buvo tikrai spalvinga asmenybė“.

Apie prelatą, žemės reformos autorių, valstybės tarnautoją ir žmonių tarną, amžininkų vadintą „socialiniu reformatoriumi“, „kumečių ministeriu“, „nepataisomu lietuviu“, kalbamės su M.Krupavičiaus dukterėčia, žinoma Sūduvos kraštotyrininke, nusipelniusia Lietuvos mokytoja Genovaite Jarumbavičiūte. Šviesūs jos prisiminimai apie dėdę – žemės ūkio ministerį, Kalvarijos kleboną, kovotoją su sovietiniu ir hitleriniu okupantu, priverstinį emigrantą. Moteris iki šiol saugo brangias relikvijas – nuotraukas, ministerio rašalinę, Petro Rimšos išdrožtą „Vargo mokyklos“ suvenyrinę kopiją, Regensburgo kalėjime prel. M.Krupavičiaus turėtą kryželį, iš ten jai rašytus laiškus.

G. Jarumbavičiūtė yra surinkusi daug dokumentinių rašytinių liudijimų apie savo plačią giminę. Tačiau ypatingos meilės nusipelno dėdė prel. M.Krupavičius. Nepalankiais sovietinės okupacijos metais atsiminimai rinkti po kruopelytę, slapčia, svetimais vardais ir adresais susirašinėta su JAV gyvenusiu dėde.

Nuo mokyklos laikų M.Krupavičius tapo kovotoju už tiesą, teisingumą ir lietuvybę. Dar didesnę aukos naštą jis pajuto mokytojaudamas carinės priespaudos prislėgtoje Lietuvoje. Dėl to kunigystės kelią jis pasirinko sąmoningai, nes siekė tarnauti savo krašto žmonėms. Nepriklausomybės kovos 1918-1919 metais iš jo pareikalavo tapti „žmonių žveju“. Kun. M.Krupavičiaus kelionė per Lietuvą truko pusę metų – aiškinant kaimiečiams, miestelių gyventojams laisvės prasmę, žemės reformos (valstybingumo pamato) būtinumą. Kunigo sutana kelionėje pabrizgo, suplyšo. Vyriška ranka taisant kelionės pabaigoje ji vos dengė kun. M.Krupavičiaus kelius. Dėl to nepriklausomybės priešininkai agitatorių vadino „bolševiku su vogta kunigo sutana“.

Pasakoja G. Jarumbavičiūtė: „Kunigas M.Krupavičius buvo mano mamytės Veronikos Krupavičiūtės-Jarumbavičienės brolis. Jis gimė 1885 metais Balbieriškyje, Pranciškaus ir Rozalijos Krupavičių šeimoje. Iš mamytės pasakojimų žinau, kad dar gyvenant Igliškėliuose paauglys jos brolis Mykolas platino uždraustą lietuvišką spaudą, domėjosi Lietuvos praeitimi, nepraleisdavo progų reikšti pasipriešinimą carinei valdžiai. Tėvui P.Krupavičiui su vyriausia dukterim Melanija išvykus į Ameriką užsidirbti pinigų, kad grįžęs galėtų Lietuvoje nusipirkti ūkį, Mykolas kiek pajėgdamas padėdavo motinai. Nelengva jai buvo vienai auginti tris vaikus. Dar būdamas paauglys, Mykolas jau rinkosi profesiją. Norėjo būti kalviu, po to – orkestre pūsti dūdą. Mamutė siuntė jį į Igliškėlių valsčiaus raštinę praktikuotis – norėjo ponu padaryti. Eidavo susiraukęs, nes kalvė jį labiau traukė. Raštinėje išmoko rašyti kvietimus, liudijimus. Už kiekvieną raštą gaudavo po tris kapeikas. Anais laikais tai buvo didelis pinigas: Marijampolėje galėjai didelį pyragą nusipirkti. Iš kalvio, nors ir daug padėdavo, jokio atlyginimo nesulaukdavo.

Apie 1900-uosius vienas įvykis viską nukreipė kita linkme. Kartą į Krupavičienės užeigos namus Igliškėliuose užėjo jaunas ponas. Užkalbino seseris ir Mykolą. Po to be jokių ceremonijų motinos paklausė, kodėl ji neleidžianti sūnaus toliau mokytis. Motina jam paaiškino, kad norėtų leisti, bet neįstengia, nėra pinigų. To pono būta Antano Žmuidzinavičiaus, vėliau žinomo lietuvių menininko, baigusio Veiverių mokytojų seminariją, tuomet studijavusio Varšuvos meno mokykloje. A. Žmuidzinavičius nurodė mokyklą, prieinamą neturtingiems žmonėms, – Veiverių mokytojų seminariją. Tai buvo vienintelė aukštesnioji mokykla, kurioje dėstyta lietuvių kalba. Mokiniai labai mylėjo mokytoją Tomą Žilinską – tikrą susipratusį lietuvį. Įdomūs ir jaudinantys buvo jo pasakojimai apie lietuvių atgimimą ir veiklą vaduojantis iš carizmo. Mokytojas mėgo paprastus, darbščius, tvarkingus mokinius. T. Žilinskas buvo pažįstamas su M.Krupavičiaus tėvu, kai šis dirbo aludariu Antanavo dvare. Įdomus dalykas: mokiniai skaitė tik bedievišką literatūrą, neturėjo kapeliono, bet daugelis baigusiųjų mokytojų stodavo į kunigų seminariją.

Baigiant Veiverių mokytojų seminariją, 1905 metais Mykolas susirgo plaučių džiova. Atsiminimuose M.Krupavičius rašė: „Nuo ligos ir nusilpimo vos pakeldamas kojas, pasiryžau važiuoti į Kauną, pas gydytoją. Tyrė ilgai, laiko nesigailėjo. Žinoma, be jokių analizų ir moderniškų gudrybių. Išvada tokia: džiova. Važiuok į Šveicariją. Paaiškinau, kad dėl pinigų stokos ir į Kauną atvažiuoti nebuvo lengva. Tada išgirdau kitą sprendimą: „Važiuok namo ir mirk“. Su tokiu paviržiu aš, jaunas diplomuotas mokytojas, grįžau į Igliškėlius pas mamą. Mano motina turėjo tik mylinčią motinišką širdį ir prie jos nieko kito, kas reikalinga ligoniui gydyti, tad pasitenkino kaimo bobelėmis. Sukvietė bene tris. Visos trys vieningai, nestatydamos jokių diagnozių, įsakė tokius vaistus vartoti: iš ryto, „ant tuščios dūšios“ po tris gabaliukus rūkytų lašinių ar taukinės, sumaišytos su stikline pieno, po to vaikščioti miške iki pirmo nuovargio pajautimo. Parėjus namo atsigulti. Suvalgyti pusryčius ir vėl eiti į mišką. Gydymo pagrindas – riebalai, geras ir įvairus maistas, poilsis ir grynas miško oras. Po dviejų tokios kuracijos mėnesių pasijutau visai kitoks žmogus. Kieno nuopelnas – mano daktarų ar jaunystės, dabar nežinau...“

Mamutės rūpestingos priežiūros dėka M.Krupavičius pasveiko ir galėjo mokytojauti. Iš pradžių – Mozūrų krašte, Lomžos gubernijoje, o nuo 1907 metų – jau ir Lietuvoje, Papilės pradžios mokykloje. Lenkijoje, Mozūrų krašto užkampyje, mokytojaudamas M.Krupavičius stengėsi palengvinti ūkininkų buitį. Vietiniai sakydavo: „Nors mes ir bulves valgom, užtat batuoti vaikštom, o lietuvis, nors ir lašinius valgo, bet klumpėtas vaikšto“. Kartą M.Krupavičius lauktuvių parvežė suvalkietiškas klumpes, tai visas kaimas klumpių liga susirgo. Be minėtų klumpių, jis išmokė mozūrus lietuviškai sūrius spausti (seniūno žmonai atvežė trikampį sūrmaišį), įkalbėjo įrengti mėsos rūkyklą.

Igliškėliuose visi labai laukdavo Mykolo sugrįžtant atostogų. Seserims bei kaimo jaunimui jis įdomiai pasakodavo apie Lietuvą ir jos ateitį. Klausydamasis liaudies dainų, susigraudindavo. Papilėje, susidraugavęs su lietuvių kunigais, įsitikino, kad lietuvis mokytojas siekia to paties, kaip ir lietuvis kunigas – žadinti žmonių tautinę sąmonę. Sekmadieniais važinėdamas po kaimus, vakarėliuose kalbėdamas su kaimo jaunimu M.Krupavičius pirmą kartą Papilėje išėjo į lietuvišką visuomeninę veiklą. Budri okupanto akis visa tai sekė ir išsiaiškino kaip siekį nuversti caro valdžią. Rusai ir lenkai pastebėjo, kad, jam atvažiavus į Papilę mokytojauti, lietuviškas judėjimas pagyvėjo. M.Krupavičius buvo policijos įspėtas liautis, jam sudaryta politinė byla. Dėl tos priežasties leista suprasti, kad mokytojo darbo Lietuvoje jis negaus. Nuėjęs prie S. Daukanto kapo, M.Krupavičius prisiekė atsidėti tautos švietimui ir auklėjimui, kas įmanoma tik tapus kunigu ir dėl to atsiradus galimybei pasilikti Lietuvoje.

Kai Mykolas rengėsi stoti į Seinų kunigų seminariją, motina jam sakė: „Gerai apsvarstyk, ką darai. Velyk būti geru mokytoju negu blogu kunigu. Esi suaugęs, tau patarimo neduodu. Kiekviena motina laiminga turėdama sūnų kunigą“. 1914 m. birželio 13 d., jau studijuodamas Peterburgo dvasinėje akademijoje, M.Krupavičius buvo įšventintas į kunigus. Primicijos vyko be didelių iškilmių Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Prieš 1917 metų Velykas baigęs Peterburgo dvasinę akademiją kun. M.Krupavičius paskiriamas Voronežo Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionu. Mieste, turinčiame 300 tūkst. gyventojų, buvo keliolika tūkstančių lietuvių karo pabėgėlių. Veikė trys lietuvių gimnazijos, „Saulės“ mokytojų seminarija, Mokytojų institutas, Pedagoginiai kursai, pradžios mokyklos, ėjo lietuviški laikraščiai. Po bolševikų Spalio perversmo vienybės pasigesta ir lietuvių bendruomenėje. Vyko mitingai, kūrėsi partijos. Išryškėjo kun. M.Krupavičiaus, kaip įtaigaus ir ugningo oratoriaus, talentas. Revoliucines žmonių nuotaikas jis kreipė ne griovimo, bet kūrybos, tautiškumo, dvasingumo puoselėjimo linkme. Vėliau „Atsiminimuose“ prel. M.Krupavičius rašė: „Aš, lenkdamas galvą prieš tą kilnų jaunimą, trokšte trokštu, kad visas mūsų šios tremties jaunimas, o ypač ateitininkai, išeitų iš tų sunkių ir didelių gyvenimo patyrimų tokie pat laimėtojai ir grįžtų į savo laisvą tėvynę su tokiomis pat lauktuvėmis, su kokiomis grįžo jų pirmtakai iš Rusijos. Tam reikalinga plieninė katalikų vienybė, nes skaldymasis neša mirtį. Turi būti susižavėjimas vien tik savo lietuvišku gyvenimu; iš svetimųjų galima paimti tik tas, ko trūksta lietuviškam gyvenimui, bet reikia žiūrėti, kad tie skoliniai neiškreiptų mūsų lietuviško charakterio. Reikia, kad Lietuva, Lietuvos reikalai, lietuvių tauta ir jos kalba visur ir visada būtų pirmoje eilėje ir kad mūsų „aš“ sektų paskui juos. „Man“ yra tai, kas atlieka nuo Lietuvos. Tik tas kelias veda į laimėjimą ir tas kelias mums padės išlaikyti neiškreiptą, nesukarikatūrintą lietuvišką sąžinę ir širdį“.

Krikščioniškosios demokratijos Lietuvoje istoriją kun. M.Krupavičius kildina nuo tų laikų, kai tautos šviesuoliai pradėjo kovoti dėl lietuvybės, religijos išlaikymo ir gynė paprastų žmonių reikalus. Prie tokių priskirtini istorikas Simonas Daukantas, kunigai Antanas Strazdas, Antanas Vienažindys, vyskupai Antanas Baranauskas ir Motiejus Valančius.

Jų socialinės neteisybės kėlimo ir protesto prieš vargšo žmogaus engimą motyvai buvo tokių žmonių meilė. Ryškiausias iš ano laikotarpio buvo vyskupas M.Valančius, pats kilęs iš kaimo ir visais savo veiklos būdais siekęs šviesti žmones, juos dorinti ir kelti jų medžiaginę gerovę. Jis buvo tikras krikščionis demokratas, nes savo veiklą grindė krikščionybe, tautybe ir demokratybe.

Į Lietuvą kun. M.Krupavičius grįžo kaip žinomas visuomenės veikėjas, Krikščionių demokratų partijos pirmininkas. Tačiau Seinų vyskupui Karosui jis įteikė prašymą skirti vikaru į Griškabūdį. Tuo pat metu vyskupą lankė iš Vilniaus atvykęs Lietuvos valstybės tarybos narys kan. Justinas Staugaitis. Jis prašė vyskupą skirti M.Krupavičių darbui Valstybės taryboje. Vėliau M.Krupavičius sakys: „Vyskupo liepiamas tapau politiku“. Savo ugningomis, argumentuotomis kalbomis kun. M.Krupavičius kvietė Lietuvos žmones kurti savo valstybę, imti nuosavybėn žemę, kurią jie patys dirbo. Kai kurie Valstybės tarybos nariai (Saliamonas Banaitis, Antanas Smetona) už tai kun. M.Krupavičių apšaukė bolševiku. Lietuvių krikščionių demokratų partiją kun. M.Krupavičius laikė radikalia savo reformomis. Tą jos radikalumą lygino su operaciniu peiliu, kuris panaudojamas ten, kur pats gyvenimas reikalauja operacijos. Tokia vienkartinė operacija yra buvusi žemės reforma.

Prof. Juozas Eretas žavėjosi kun. M.Krupavičiaus iškalbingumu, kuris padėjo jam išeiti į politinius vadus bei įvykdyti savo planus: „Jau vienas M.Krupavičiaus, kaip kalbėtojo, pasirodymas darė įspūdį: aukšta figūra, asketiški bruožai, tamsios garbanos ir visai nekunigiška barzdukė, žėrinčios akys, kurios galėjo ir meile žibėti, ir perkūnais svaidyti, skambus balsas. Darni visuma mokėjo ne tik užburti mases, bet ir patraukti inteligentus. Jis nenorėjo būti gražbylys, kuris sparnuotais žodžiais, paikinančiu balsu ir dailiais gestais duoda gražų spektaklį. Jis norėjo būti jėgainė, sugebanti kiekvieną iki pirštų galų pripildyti energijos. Dėl to jo kalba buvo ne fejerverkas, kuris žavi tik akimirksniui, o galingas įpareigojimas. Tai kalbėtojas Kryžiaus žygiams skelbti“.

Kun. M.Krupavičiaus orientacijos pavyzdžiu jo biografai nurodo vieną kalbą, pasakytą 1919 metais Kaune, Rotušės aikštėje. Prieš Steigiamojo Seimo rinkimus valstiečiai liaudininkai sušaukė didelį mitingą. Pagrindiniu kalbėtoju buvo kairiųjų pažiūrų marijampolietis gydytojas Kazys Grinius. Po jo kalbos kun. M.Krupavičius pasiprašė mitingo rengėjus leisti ir jam pakalbėti. Šie pasitarę sutiko. K.Grinius jį pristatė miniai, patardamas juo netikėti, ir rodydamas pirštu į sutaną sakė, kad „visi kunigai savo „padalkose“ turi po du velnius, o šis – net dvylika“. Minios reakcija kun.M.Krupavičiui buvo nepalanki: ji plojo K.Griniui ir juokėsi. Kun. M.Krupavičius pradėjo kalbą atsikirsdamas K.Griniui: „Šitas ponas meluoja: nei jis skaičiavo velnius kunigų „padalkose“, nei jis pats tiki į velnią“. Taip išlyginęs jam nepalankią minios nuotaiką, jis pasakė savo kalbą. Baigdamas pasiūlė miniai išspręsti vieną uždavinį, teisingiau, padaryti plebiscitą: „Mes visi turime po didesnį ar mažesnį velniuką. Kiek aš jų turiu, neskaičiavau. Už mane suskaičiavo K.Grinius. Marijampolėje ir apylinkėse siaučia šiltinės epidemija. Kunigai nespėja mirusiųjų laidoti. Gydytojų trūksta. Gydytojas K.Grinius yra daug reikalingesnis ten. Čia jį galėjo pavaduoti kiti. Dabar pasakykit, katras mes turim daugiau velnių“? Minia juokdamasi rėkė: „Grinius, Grinius“. Taip „plebiscitas“ išėjo kun. M.Krupavičiaus naudai.

Kitas G. Jarumbavičiūtės prisiminimų pluoštelis – jau iš asmeninės patirties: „1940 metų vasarą prasidėjus sovietų okupacijai kai kurie žymesnieji Lietuvos veikėjai traukėsi į Vakarus. Kun. M.Krupavičius liko, nors žinojo, kas jo laukia. Gatvėje Kaune sutiktas Liudas Gira jį užkalbino: „Labas, Mykolai. Dar tu laisvas?“ M.Krupavičius su jam būdingu atvirumu ir kietumu prikišo L. Girai Lietuvos išdavystę ir palinkėjo greičiau grįžti į lietuvišką kelią. Sąžinė neleido kun. M.Krupavičiui tylėti, kai buvo suiminėjami, sodinami už grotų Lietuvos veikėjai, jo bendražygiai. Lietuvos vyskupų pavedimu jis parašė memorandumą siekdamas apginti tautą ir Bažnyčią nuo komunistinio teroro (memorandumą skaitytojams jau pristatėme „XXI amžiaus“ Nr. 65,67 ) Represinės struktūros (NKVD) susidomėjo kunigu. M.Krupavičius su dukterėčia iš Marijampolės važiuoja į Birštoną. Pro apytuščio autobuso langą slinko Igliškėliai, Naujoji Ūta, už miškų pasislėpęs Balbieriškis – tėviškė. Tik dabar pastebiu, kad dėdė apsirengęs civilio drabužiais. Žinojau, jog ir carinėje Rusijoje, ir kurdamas nepriklausomą Lietuvą, jis visuomet dėvėjo sutaną. Birštone dienos bėgo ramiai. Matydavau dėdę tylų, bet susirūpinusį, vis savo kambaryje užsidariusį, kažką dirbantį. Kasdien jis surasdavo laiko ir man, baigiamosios klasės gimnazistei. Sesutė Aldona buvo įdavusi rusų kalbos vadovėlį, nes užėjus sovietams buvo pravartu išmokti svetimos kalbos. Kasdien turėdavau išmokti 30 žodžių, dėdė patikrindavo mano žinias. Koks buvo nusivylimas, kai kartą negalėjau dėdei pasakyti, ką reiškia žodis „možet byt“.

Likimo ironija – išvengęs sovietinio kalėjimo ir tremties, kun. M.Krupavičius tapo hitlerinio okupanto auka: už memorandumą dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų persekiojimo jis 1942 m. gruodžio 5 d. Kalvarijoje suimamas ir išvežamas į Eitkūnų kalėjimą, vėliau (1943 m. rugpjūčio 30 d.) perkeliamas į Regensburgo basųjų karmelitų vienuolyną ir ten internuojamas. Turiu išsaugojusi vieną laišką (atsakymą į manąjį), rašytą 1943 m. gruodžio 8 d . (tuomet dirbau mokytoja Jūrėje): „Skaudu, kad tėvynėlė turi tiek kęsti, tiek brangių aukų aukoti, tiek sugaišti brangaus laiko, tiek vargo išvargti ir baimės iškentėti, bet džiugu, kad jaunimas tokį turtą turi susikrovęs savo širdyse, kad taip myli savo žemelę, kad jai pirmą vietą skiria prieš kitus žemės lobius ir gėrybes. Toks mūsų jaunimo nusiteikimas mažina skausmą, vargą lengvina ir viltį ugdo. Tas mano ūkanotas ir slegiantis kambarys prasiblaivo, nušvinta ir jaukesnis pasidaro, pasiskaičius brangių žodžių. Tuomet kliūčių nėra širdims ir pasiryžimams susijungti ir kartu džiaugtis, ir kentėti, ir laimėti. Kai tokie žodžiai paliečia mano visą gyvenimą jautriausią, o dabar ypač įjautrintą vietą, ir lūpos šypsosi, ir ašaros byra. Pats savęs nesusigaudai, tik žinai, kad bus kam tave pavaduoti, nes idealistų ir tikrų tėvynės vaikų šiandien būrių būriai Lietuvėlėje. Vienam išėjus iš gyvenimo eilės, į jo vietą keli atsistos, kad ir prityrimo mažiau, bet už tai daug stiprios ir geros valios, skaistaus idealo ir plieno pasiryžimų tėvynės garbei ir gerovei“.

Pasibaigus karui, prel. M.Krupavičius atsidėjo Lietuvos laisvės bylai, buvo išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininku. Dzūko temperamentas ir sūduvio racionalumas atsispindi prel. M.Krupavičiaus testamente, parašytame 1968 metais: „Laidotuvės turi būti kuklios – be gėlių ir solistų. Prie karsto turi būti tik kryžius ir lietuviškoji trispalvė vėliava. Nei pamoksle, nei kalbose mano asmens neliesti. Pamokslininkas ir kalbėtojai teprimena lietuviškajai išeivijai tuos idealus, kuriems aš visą gyvenimą tarnavau ir skelbiau kiekviena proga: laisva nepriklausoma Lietuva, nenuilstama ir nenutraukiama kova dėl jos išlaisvinimo, rėmimas tų institucijų darbu ir finansais, kurios vadovauja tam išsilaisvinimui – Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą ir Amerikos lietuvių tarybą, išlaikyti išeivijoje lietuvių kultūrą ir lietuvių kalbos meilę, išauklėti lietuviškąjį jaunimą taip, kad sugebėtų ir norėtų tęsti kovą už Lietuvos laisvės ir lietuvybės išlaikymą lietuviškoje išeivijoje. To nori ne tik tėvynė, bet ir Dievas. Katalikuose palaikyti gyvą tikėjimą, nes jis yra stiprus akstinas palaikyti gyvam patriotizmui.

Norėčiau būti palaidotas šalia savo sesers ir svainio Melanijos ir Kazimiero Rugių. Jei tai nepavyktų dėl formalumų iš kurijos pusės priežasčių, prašau palaidoti kunigams skirtoje vietoje. Ant pastatyto prie kapo kryžiaus turėtų būti toks parašas: Kun. Mykolas Krupavičius, 1885 10 01 – 19... ir gale toks sakinys: Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo tėvynė Lietuva. Šie žodžiai yra šv. Augustino. Mano prijungti prie jų tik žodžiai „Lietuvi“ ir „Lietuva“. Mano akis ir krūtinę užpilti Lietuvos žemele.

Kiekvienose šv. Mišiose prašiau Dievą tėvynės laisvės ir pasilikti lietuviams tvirtais, ištvermingais ir kovingais patriotais, o katalikams – katalikais. To maldausiu Dievą ir toj vietoj, kurią man paskirs Dangiškasis Teisėjas. Ypatingai maldausiu Dievą, kad jis padėtų išaugti jaunimui sąmoningais ir kovingais lietuviais patriotais. Mano akis ir krūtinę prašau užpilti lietuviškąja žemele, kurią esu gavęs iš savo tėvynės Lietuvos. Visų lietuvių prašau maldos už savo sielą. Jei kas mano laidotuvių proga skirtų kokią auką, prašau skirti Lietuvių fondui ar Lietuvių bendruomenės kultūros fondui lietuviškais klausimais mokslinėms knygoms leisti. Kun. Mykolas Krupavičius“.

Beveik tais pačiais metais, jau atsisveikindamas su laikinuoju gyvenimu ir rengdamasis amžinajam, prel. M.Krupavičius „Atsiminimuose“ apibendrino savo politinį darbą, kurio nenutraukė ir mokytojaudamas, ir klebonaudamas, ir sėdėdamas kalėjime: „Į tą darbą stojau kaip naujokas, kaip ir visi kiti, kuriems teko imtis Lietuvos atstatymo ir tvarkymo darbo. Dirbom ir mokėmės. Mūsų pačių klaidos buvo mūsų kelrodis į tiesųjį kelią. Savo klaidų neneigiu, bet galiu pasigirti, kad užsispyręs jų nesilaikiau. Visuomet ėjau lietuviškuoju keliu. Užtai nebijau atsakomybės prieš lietuviškąją visuomenę, lygiai nebijosiu ir Paskutinio teismo dieną stoti Dievo akivaizdoje. Padariau tai, ką galėjau. Norėčiau, kad mano vietą užėmę kiti daugiau padarytų Lietuvai ir savo visuomenei, įvesdami Lietuvą į platesnius gerovės, garbės ir laimės kelius“.

© 2005 "XXI amžius"