|
Inteligentijos šviesulys, tarnavęs Lietuvai
Antano Kučinsko (Kučo)-Gervydo
gimimo 105-osioms metinėms
Iš lietuvių tautos istorijos niekada nebus išbrauktas okupacijos penkiasdešimtmetis, kuriame dar ir šiandien yra nemažai baltų dėmių. Tuo laiku kai kurie žmonės buvo ne tik užmiršti, bet ir nuolat šmeižiami. Tačiau nei smurtas, nei represijos negali išbraukti iš istorijos žmonių, kurie visada siekė savo tautai tik šviesos, visą gyvenimą tarnavo Lietuvai. Vienas tokių buvo Antanas Kučinskas.
Antanas Kučinskas (Kučas)-Gervydas gimė 1900 m. spalio 14 d. Juškų kaime, Šakių apskrityje. Jis buvo šeštasis vaikas šeimoje. Nors augęs gausioje šeimoje, Antanas tėvų didelių pastangų dėka netapo vien tik miestelio mokytu žmogumi, o sugebėjo pasiekti mokslo aukštumų.
Baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, A.Kučinskas studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Jį baigęs, gavo daktaro laipsnį už monografiją Kęstutis. Paskui dar buvo studijos Prancūzijoje, Nansi ir Grenoblio universitetuose.
Vėliau prasidėjo A.Kučinsko savarankiškas darbas. 1927-1928 metais jis dirbo istorijos mokytoju Marijampolės marijonų gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. 1939-1940 metais A.Kučinskas Šiaulių berniukų gimnazijos ir Kauno IV gimnazijos direktorius.
A.Kučinsko žmona Albina Žilinskaitė buvo tuo metu pasiturinčio ūkininko duktė. Nors Žilinskų šeima buvo daugiavaikė, tačiau vaikai mokslus išėjo.
Albina su Antanu susipažino 1927 metais, besimokydama Marijampolės mokytojų seminarijos pirmame kurse, kur A.Kučinskas dėstė lietuvių literatūrą. Jie sukūrė šeimą po penkerių metų draugystės, kada Albina jau studijavo Vytauto Didžiojo universitete.
Deja, Kučinskai džiaugėsi šeimynine laime tik truputį daugiau nei dešimt metų. 1943 m. kovo 16 d. A.Kučinskas su grupe Lietuvos inteligentų buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, palikęs namuose nežinios apimtą žmoną, sūnų ir dukrą.
Pasibaigus karui, A.Kučinskas, ištvėręs konclagerio kančias bei sunkumus, apsigyveno Lenkijoje (apie grįžimą į Lietuvą tada nebuvo galima net svajoti). Vėliau kurį laiką gyveno Prancūzijoje. Tik 1946 metais atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Nuo 1947 metų profesorius A.Kučinskas dirbo Skrantono universitete, kur dėstė istoriją bei naująsias kalbas. 1967 metais A.Kučinskui suteiktas profesoriaus emerito vardas.
A.Kučinskienė, likusi viena su dviem vaikais Lietuvoje, patyrė nemažai kančių. Jau pasibaigus karui ir rusams antrą kartą okupavus Lietuvą, dvi jos seserys buvo ištremtos į Sibirą. Tokio pat likimo laukė ir A.Kučinskienė, tačiau Dievas ją su vaikais nuo Sibiro išgelbėjo. Pirmąją žinutę iš vyro Albina gavo po keturiolikos metų išsiskyrimo 1957-aisiais. Vyras laiške klausinėjo apie gyvenimą, jos ir vaikų sveikatą. Vėliau jų susirašinėjimas padažnėjo.
Tačiau A.Kučinskui išvysti savo krašto jau nebuvo lemta. Buvimas Štuthofo koncentracijos stovykloje jį išsekino. Labai silpna buvo jo širdis (dar konclageryje jis gyveno su širdies stimuliatoriumi). Bėgant metams, A.Kučinskui prasidėjo kraujotakos sutrikimai, o gyvenimo pabaigoje jis tapo visišku ligoniu ir galėjo judėti tik su vežimėliu. A.Kučinskas mirė 1988 m. balandžio 28 d. Putnamo vienuolyno prieglaudoje.
Ir būdamas toli nuo tėvynės, prof. A.Kučinskas visuomet gyveno tėvynės džiaugsmais ir rūpesčiais, o kiekvienas žmonos laiškas jam buvo didžiausia brangenybė. Šiandien sunku pasakyti, ar A.Kučinskas tikėjosi su savo darbais grįžti į Lietuvą. Galbūt, nes tas tikėjimas jam teikė jėgų gyventi toliau.
Alfonsas ZUBRECKAS
Jonava
© 2005 "XXI amžius"
|