|
Liberalų fronto naujienos
Lietuvos liberalų ir centro sąjungos po keletą mėnesių draskom ų prieštaravimų bei po paskutinių įvykių, kai iš Seimo frakcijos buvo pašalinti penki jos nariai, laukia nelinksma ateitis. Kalbant visai atvirai, šio politinės partijos ateitis visai miglota. Jau tapo įprasta ir graudi tradicija, kad mūsų politinių partijų gyvenimas dažnai pripildytas ne kokios nors konstruktyvios veiklos, o nesibaigiančios viešos ar slaptos vidinių grupių ir grupelių kovos dėl valdžios partijoje. Šią nuodėmę turi ne tik populistinės ar kairiosios partijos. Greičiau atvirkščiai ekskomunistus ar jų satelitus į vieną krūvą vienija dar seni nomenklatūriniai ryšiai, pavirtę greičiau biznio, negu ideologijos reikalais. Su dešiniaisiais ar vadinamais dešiniaisiais daug sudėtingiau. Neaplenkė ši yda ir liberalcentristų.
Ši partija ilgai tūnojo politinio gyvenimo paraštėje. Pasibaigus Sąjūdžio laikų euforijai, atėjo metas, kai liberalai ilgai (keletą Seimo kadencijų) buvo nerenkami į Seimą. Kuklokai jie atrodė ir savivaldybėse. Tą patį galima pasakyti ir apie jų antrąją puselę centristus. Po gana gero starto praeito dešimtmečio pradžioje jų populiarumas virto istorija. Nepadėjo ir stebuklingai aukšti šios partijos lyderių E.Bičkausko ir R.Ozolo reitingai. Pirmasis iš jų paliko politiką, antrasis neprisidėjo prie skubotai suplanuotos ir įvykdytos susiliejimo su liberalais ceremonijos ir dabar turi savo nuosavą Nacionalinę centro partiją.
Visgi liberalų susijungimas su centristais atnešė naujajai partijai daugiau naudos negu žalos. Čia liberalcentristai skiriasi nuo, pavyzdžiui, krikščionių demokratų ar iš keturių mažų partijėlių sulipdytos naujos dešinės partijos. Abi tos partijos sunyko. Tačiau tvirtinti, kad liberalcentristų sėkmę 2000 metų rudenį nulėmė susijungimas, nederėtų. Prisiminkime, kad juos visada į reitingų viršų ištempdavo koks nors tuo metu pašėlusiai populiarus politikas. Taip 2000 metų Seimo rinkimuose liberalcentristų koziris buvo širdžių premjeras R.Paksas, greitai palikęs šią partiją, o 2004 metais lygiai taip pat juos gelbėjo (mažiau sėkmingai) nepartinis valdininkų eurointegrantų vadovas P.Auštrevičius, žadėjęs, bet taip ir neįstojęs į šią partiją.
Bet didžiausios liberalcentristų bėdos prasidėjo tik tada, kai joje visiškai įsigalėjo naujosios kartos politikas ir biznierius A.Zuokas. Ilgą laiką liberalcentristai sostinės savivaldybėje nevaidino žymesnio vaidmens. Jiems tradiciškai pritardavo uostamiestis senojo liberalų vadovo E.Gentvilo gimtinė. Tik arenoje pasirodžius A.Zuokui, situacija kardinaliai pasikeitė liberalcentristų naudai.
Sociologai ir politologai dar prirašys krūvas knygų apie tokio naujojo, sakytume, zuokinio tipo politikus. Posovietinėse respublikose jam yra artimas oligarchinio politiko tipas. Tai stambūs verslininkai, bandantys pinigų pagalba daryti įtaką savo vyriausybėms. Rusijoje šie oligarchai, liaudies dar vadinami naujaisiais rusais, pasitraukė į šešėlį ar yra priversti dalytis finansiniu pyragu, pralaimėję kovą su užgrūdintais čekistais, vadovaujamais paties prezidento V.Putino. Kitose buvusios SSSR respublikose, ypač azijinėje jos dalyje, oligarchų funkcijas atlieka vietinių prezidentų, dažnai buvusių KP vadovų, giminės ir artimieji.
Lietuva primena pastarojo tipo valstybę. Šaliai tebevadovauja buvęs vietinių kvislingų iš respublikinės KP vadovas. Formaliai jis į verslą nesikiša, tačiau pelninguose projektuose dalyvauja jo giminaičiai ir draugai. Premjero žmona valdo dešimt milijonų kainuojantį viešbutį sostinės centre, o daugelį stambių statybinių užsakymų dažniausiai laimi Panevėžio statybos trestas, vadovaujamas premjero brolio Gerardo. Žinia, šios žuvys nėra iš didžiausių, bet ir Pramonininkų konfederacijai vadovauja to paties A.Brazausko bičiulis B.Lubys...
A.Zuokas yra naujo tipo žmogus. Savo veiklą pradėjęs žurnalistu pirmajame Persų įlankos kare 1991 metais, tada jis įgijo ir pirminį kapitalą. Sunku įsivaizduoti, kaip buvę rausvieji nomenklatūrininkai galėjo pražiopsoti šį išsišokėlį, tačiau kaip tik jis lyg kometa įsiveržė į Vilniaus politinę padangę. Jauno, energingo ir simpatiško politinio lyderio, nesusijusio su senąja politikų karta, pasirodymas labai patiko vilniečiams. Imponavo ir šio žmogaus pažadai. Rinkėjai jam atidavė savo balsus.
Kaip tik čia ir ėmė ryškėti šio politiko silpnosios vietos. Jis buvo daugiau verslininkas nei politikas. Ganėtinai aptriušusi sostinė ėmė keistis, tačiau niekas negalėjo pasakyti, kokie ideologiniai šio žmogaus principai. Esant meru, šių savybių pernelyg pabrėžti gal ir nereikėtų, visgi meras visų pirma yra miesto galva. Bet liberalcentristai, apakinti mero A.Zuoko populiarumo, atidavė jam partijos vairą.
Su partija naujasis vadovas ėmė tvarkytis kaip su savo UABu. Nors liberalcentristai niekada labai neakcentavo savo politinio kryptingumo, visgi kai kuriuos jų užgavo A.Zuoko arogancija. Nesiskaitymas su kolegų nuomone privedė prie aršių ginčų ir net skilimo grėsmės.
Kur problema? Šiuo metu formuojasi galinga vidinė opozicija partijos vadovui, susidedanti daugiausia iš senosios partijos gvardijos. Mero šalininkai čia įžiūri piktus buvusio liberalų vadovo E.Gentvilo, išsiųsto dirbti deputatu Europarlamente, kėslus. Gal tai ir tiesa. Apie dangoraižių statybų subjaurotą sostinės centrą, už kurį siunta ne tik mūsų architektai ir menininkai, bet ir UNESCO, pagrasinusi išbraukti Vilnių iš pasaulinio paveldo sąrašo, šįkart nekalbėsime. Bet labiausiai mero oponentus piktina neskaidri A.Zuoko, kaip Vilniaus mero, veikla. Joje daug kas įžiūri net kriminalo elementų. Prisimenate dingusio miesto deputato Drėmos istoriją? Liūdnai ironišką žodžių žaismą sudaro tai, kad jis yra to paties iškilaus Vilniaus tyrinėtojo Drėmos, išleidusio albumą Dingęs Vilnius, giminaitis (atrodo, sūnus).
Sostinė visada buvo ir bus gardžiausias kąsnelis vietos ir užsienio investuotojams. Kaip tik čia verda pagrindinis ne tik politinis, bet ūkinis šalies gyvenimas. Ji gauna ir liūto dalį iš valstybės biudžeto. Todėl suprantamas A.Brazausko ir jo draugų susierzinimas, kai tiesioginė Vilniaus kontrolė išsprūdo iš jų rankų. Į kovą su A.Zuoku buvo mestos visos jėgos. Netgi buvo pavykę kelioms dienoms jį atstatydinti. Bet liberalcentristų vadas sumaniai pasinaudojo intrigomis savivaldybėje ir, perkalbėjęs keletą kitataučių miesto deputatų, atgavo turėtą postą.
Didžiausią triukšmą sukėlė žinia apie Rubicon grupės machinacijas. Paaiškėjo, kad ši įmonių grupė pusvelčiui ar visai už dyką gauna didžiulius žemės sklypus ir teisę juose statyti milžiniškus verslo ir pramogų verslo objektus. Šie verslininkai beveik visada laimi viešuosius konkursus, o patys rubikoniečiai už paslaugas reguliariai pinigus perveda anoniminiam Abonentui.
Tačiau net ir šis skandalas nenuvertė A.Zuoko. Vienu momentu atrodė, kad prie mero nedraugų prisidės Premjeras, tačiau netikėtai pasirodė, kad K.Brazauskienės viešbučiui skirta keliasdešimties milijonų litų injekcija. Ir viskas nutilo. Kaip sakoma, ranka ranką plauna!
Kaip ir kiekvienas naujosios kartos politikas, A.Zuokas savo biznio reikalus sumaniai derina su aukšto lygio demagogija ir net paradiškumu. Nors kai kurie jo projektai ir žlunga (prisiminkime per porą dienų išdalytus ir sėkmingai išvogtus kelis šimtus oranžinių dviračių), tačiau ir šiandien pasitaiko tokių projektų. Ypač jų prireikė dabar, kai A.Zuoko kėdė ima po truputį braškėti. Štai prieš rugsėjį keturiose Vilniaus centre esančiose miesto visuomeninio transporto stotelėse puikavosi odinės sofos. Iš pirmo žvilgsnio tai tik reklama. Bet miestiečiai šią malonią smulkmeną gali sieti kaip tik su meru... Nuo rugsėjo pradžios miesto autobusuose ir troleibusuose nemokamai platinamas savivaldybės dienraštis 15 minučių. Irgi smulkmena, bet ne kiekvienas sugebės leisti kasdien 16 puslapių laikraštį 50 tūkst. egzempliorių tiražu. Ir dar nemokamai jį dalyti. Tam reikalingi nemaži pinigai. Na, nebent teisūs tie, kurie teigia, kad skubiai Rubicon išnuomoti didžiuliai sklypai ir kitos lengvatos atneš jiems ar ne pusės milijardo litų pelną. Jei kalbama apie tokius pinigus, tai ir laikraščio išlaidos tampa lašu jūroje. Kaip ir kasrytinės Rytų mankštos pratybos, vedamos daugelyje Vilniaus mikrorajonų.
Sostinės gyventojams tikrai ateina išbandymo valanda. Ar pavyks dabartiniam miesto vadovui šiais populistiniais saldainiukais išlaikyti savo populiarumą? Ne už kalnų ir savivaldos rinkimai. Dėl to ir stengiamasi. O mes pažiūrėsime, ar vilniečiai sugeba išlaikyti savo principingumą...
O A.Zuoko karjera liberalcentristų partijoje gali nutrūkti ir anksčiau. Jo oponentai jau perrinko (jie turi ten daugumą) savo Seimo frakcijos seniūną. Partijos vadovybė rūsčiai atsiliepė: išmetė iš liberalcentristų gretų. Dabar Seime jau yra dvi jų frakcijos. O pats gi partijos vadovas bando išlaikyti ramią miną. Tačiau jau pasklido gandas, kad jis žada kurti jį palaikantį visuomeninį judėjimą. Kas žino, gal toks judėjimas, galintis pavirsti į partiją, būtų išsigelbėjimo ratas A.Zuokui?
Liūdniausia čia ne dėl A.Zuoko. Liūdniausia tai, kad politika palengva virsta biznio sinonimu, o morali politika lieka užmiršta. Liberalcentristams, stambiai dešinio spektro Lietuvos politinei partijai, gresia susinaikinimas. Ir taip yra todėl, kad principus čia palengva keičia paprastas išskaičiavimas.
Povilas STRAPŠYS
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|