|
Su Mokytojo diena,
arba
Kada nusiimsime rožinius akinius
Tomas Bakučionis
Rugsėjis, spalis tai laikas, kai viešojoje erdvėje ir
žiniasklaidoje atsiranda šiek tiek daugiau dėmesio švietimo sistemai
ir jos problemoms. Pirmoji proga naujų mokslo metų pradžia sulaukia
didesnio dėmesio, antroji spalio 5-oji Mokytojo diena kiek mažiau
pastebima, nes kalbėti apie pačių mokytojų (o ne sistemos) problemas
tapo lyg ir nemadinga. Kita vertus, ką gi čia nauja pasakysi, pastebėtų
kuris ne kuris pilietis... Tačiau natūralu, kad mokytojų problemos
tiesiogiai kyla iš sistemos problemų. O būtent mokytojas yra bene
svarbiausia sistemos grandis, praktiškai įgyvendinanti tai, kas
aukštuose kabinetuose suplanuojama, kitaip tariant, garantuojanti
visos švietimo sistemos funkcionavimą.
Padidės ar... sumažės?
Vis dėlto, prasidėjus naujiems mokslo metams, žiniasklaidoje šįkart ir mokytojai sulaukė kiek didesnio dėmesio. Priežastis liepos 15 dieną švietimo ministro pasirašytas įsakymas dėl pedagogų darbo mokėjimo tvarkos. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) bei Vyriausybė paskelbė, kad, įgyvendinus naują tvarką, mokytojams pakils, o mokyklų vadovams ženkliai padidės atlyginimai. Mokyklų finansininkams pradėjus skaičiuoti būsimuosius darbo užmokesčius paaiškėjo, kad, priešingai valdininkų deklaracijoms, dalies mokytojų atlyginimai veikiausiai sumažės. Kaip tik prieš porą savaičių Lietuvos žinių publikacijoje buvo minima žymi Šiaulių smuiko mokytoja (turinti aukščiausią eksperto kvalifikacinę kategoriją), kuriai, dirbant tuo pačiu krūviu kaip pernai, atlyginimas (pagal naują tvarką) sumažės maždaug 300 litų. Mokytojų darbo mokėjimo tvarka išties ganėtinai paini. Taigi valdžia sukūrė palankią dirvą manipuliuoti pedagogų atlyginimų skaičiavimu. Tipiškas tokios manipuliacijos pavyzdys mokytojų darbo užmokesčio koeficientų sumažinimas pagal liepos 15 dienos švietimo ministro įsakymu patvirtintą tvarką. Papildomo, neformaliojo ugdymo įstaigoms mokytojų atlyginimų koeficientas buvo sumažintas vienu punktu. Bjauriausia tai, kad ministerijos valdininkai šį faktą uoliai nutyli. Visai neseniai per Nacionalinį radiją ŠMM klerkai išvystė tikrą viešųjų ryšių kampaniją, įtikinėdami visuomenę, kad visų mokytojų atlyginimai tikrai padidės, o nuo 2006 m. sausio 1 d. vėl bus padidinti (minėti net konkretūs procentai ir skaičiai). Dėl dabartinio sumažėjimo vienas ministerijos valdininkas nepasibodėjo net apkaltinti mokyklų direktorius... nemokėjimu skaičiuoti. Bet anokia čia naujiena, kad mūsų valdžios institucijos jau išmoko naudotis viešųjų ryšių instrumentais, tam dosniai atseikėdamos mokesčių mokėtojų pinigėlius, idant įtikintų tuos pačius mokesčių mokėtojus, kaip viskas gerai ir gražu. Kaip tai gražu ir gerai, mokytojai galutinai pamatė po spalio 8 dienos, kai jiems buvo išmokėti pirmieji mokslo metų atlyginimai.
Kaip tik Mokytojo dienos proga ŠMM ministras R. Motuzas vėl prabilo apie mokytojų atlyginimų kėlimą ir pasitarimą Vyriausybėje ta proga. Ministras paskelbė, kad atlyginimus mokytojams žadama padidinti jau nuo 2006-ųjų pradžios, nelaukiant kitų mokslo metų. Iš pirmo žvilgsnio gera iniciatyva, nes bet koks atlyginimų didinimas nuo kalendorinių metų pradžios yra logiškesnis, nes sutampa su valstybės ir savivaldybių biudžetinių metų pradžia. Tačiau, turint omeny painią atlyginimų mokėjimo sistemą, ar nenutiks kaip po ministro liepos 15 dienos įsakymo: keletas manipuliacijų skaičiais ir rezultatas ne didėjantys, o mažėjantys mokytojų atlyginimai?
Karaliukai, vasalai ir baudžiauninkai
Tačiau esmė viena. Visos šios dėlionės ir ŠMM viešųjų ryšių akcija yra tik paviršutinis dalykas, o esminės švietimo sistemos problemos slypi giliau ir apie jas garsiai nekalbama. Viena vertus bendros valstybinės švietimo politikos mastu daugelis naujų dalykų neretai užsibaigia tik deklaracijomis arba įgyvendinami juokingai mažomis apimtimis. Diegiant naujoves ir įgyvendinant reformas, pasakius A, reikia pasakyti ir B. O pasakyti B dažnai neleidžia ubagiškas, neracionalus ir visiškai likutinis švietimo finansavimas. Tai yra ne tiek ekonominis, kiek politinės valios klausimas. Deja, kol kas per penkiolika nepriklausomos Lietuvos metų tokios valios stokojo beveik visos vyriausybės ir valdančiosios daugumos.
Kita vertus, pati švietimo sistema savo viduje kenčia nuo demokratiškumo, atvirumo ir viešumo stokos. Iš to kyla bene didžiausia problema visiškai netausojami ir neracionaliai naudojami žmogiškieji resursai. To pasekmė biurokratizmas, popierizmas ir nesiskaitymas su mokytoju sistemoje jau gerokai pralenkė sovietinius mastelius. Kodėl taip yra? Nes sistema tiek valstybės, tiek savivaldybių lygmeniu funkcionuoja karaliuko- vasalo baudžiauninko principu. Kas yra kas šioje triadoje, turbūt nereikia aiškinti...
Kaip tai atrodo praktiškai? O praktikoje reikia pripažinti ir tą faktą, kad iš visų biudžeto išlaikomų įstaigų darbuotojų būtent pedagogai yra menkiausiai socialiai apsaugoti, nes nė vienas mokytojas, baigdamas mokslo metus, nežino, kokį atlyginimą jis gaus kitąmet. Šia prasme mokykloje Darbo kodeksas kaip toks negalioja. Jei kalbame apie mokytojo savaitinį valandinį krūvį, mokytojas yra visiškoje mokyklos direktoriaus valioje. Pavyzdžiui, direktoriui nusprendus kuriam nors mokytojui sumažinti krūvį, tai toks mokytojas neturi net kur pasiskųsti. Formaliai pagrindinėse pareigose dirbančiam mokytojui mokyklos vadovas turėtų sudaryti ne mažesnį kaip 18 savaitinių valandų darbo krūvį (dabar tai yra apytikriai vieno etato krūvis). Išvertus į litus nepilni 600 litų į rankas per mėnesį ( be stažo ir kategorijos). Mokytojas, kuris nori išlaikyti šeimą, suprantama, dirbs 1,5 ir 2 etatais arba keliose mokyklose. Įsivaizduokite, koks tai puikus įrankis mokyklos direktoriui: neįtiko, per daug drąsus buvo, imk 18 valandų ir badauk...
Maža to, atsiranda tokių mokyklų, kur jau ir pagrindinėse pareigose dirbantys mokytojai nebegauna net ir tų 18 valandų.
Panašiu kitaminčių slopinimo įrankiu tapo mokytojų atestacija. Nors formaliai šią sritį kuruoja Pedagogų profesinės raidos centras (PPRC) ir ŠMM, ypač rajonuose rasime nemažai mokyklų ir ištisų švietimo skyrių, kur šioje srityje klesti direktorių bei švietimo skyrių klerkų visiška savivalė, neegzistuoja jokie normatyvai ar nuostatai. Nesakau, kad tai masinis reiškinys, tačiau užtenka keliolikos ar net kelių tokių atvejų ir tai kaip virusas sėja moralinę destrukciją ir baimę visoje sistemoje. Nestabilią mokytojų socialinę padėtį dar labiau destabilizuoja demografinės situacijos blogėjimas, tačiau dar nė viena vyriausybė net nebandė spręsti šių problemų. Pastebėtina, kad paskutinį kartą mokytojų atlyginimai buvo ženkliau padidinti dar 1998 metais, t.y. prieš septynerius metus.
Naujoji tvarka skelbia, kad mokytojams bus papildomai sumokėta už valandą (prie 18 val. krūvio) už papildomus darbus. Deja, panašu, kad ta valanda už papildomus darbus gali vėl išvirsti į mokyklų vadovų savivalę. Jau net kai kuriose Vilniaus mokyklose mokytojai verčiami gerokai anksčiau atvykti ir vėliau nei pagal jų tvarkaraštį išvykti iš darbo, motyvuojant tai budėjimu mokyklos koridoriuose... Kitur mokytojai verčiami rengti papildomus renginius. Tuo tarpu liepos 15 dienos ŠMM ministro įsakyme apie papildomas valandas parašyta taip: Papildomos valandos laikas, skirtas netiesioginiam darbui su mokiniais (pasirengimas pamokoms, sąsiuvinių (kontrolinių darbų) taisymas, vadovavimas klasei ir kt.).
Graži šventė Mokytojų diena, spalio 5-oji. Gražų žiedą, skirtą visiems Lietuvos mokytojams ir sudėtą iš spalvotų balionų, mokiniai tądien paleido į dangų. Tačiau be paviršinio grožio dar turime pamatyti ir pagaliau išdrįsti atvirai įvardyti visas gilumines švietimo problemas. Priešingu atveju, sistemoje įsigalės ne viena lėtinė liga. O jau dabar sistema smarkiai negaluoja, todėl pats laikas ją gydyti. Jeigu tai, dėl suprantamų priežasčių, bijo padaryti mokytojai, tai gal atbus Pedagogų profesinė sąjunga, gal ši struktūra padės palaipsniui atsikratyti baimių? O gal dar palauksime 40 metų dykumoje, kol išmirs vergų karta? Kad ir kaip ten būtų su tais vergais, bet, regis, profesinės sąjungos paskutinis mūsų šansas, nes jau netikiu ligi šiol valdžiusiųjų ir juolab dabartinių valdančiųjų politine valia... Juk iš esmės kalbu ne tiek apie mokytojus, o apie mūsų Valstybės ateitį, kurią turėtų garantuoti gyvybinga, demokratiška, atvira ir žmogiškųjų resursų turtinga švietimo sistema.
© 2005 "XXI amžius"
|