|
Teologijos fakultetas atviras ir pasauliečiams
Doc.dr. Faustas JONČYS
Katalikų teologijos fakultetas. Šie žodžiai, kurie primena fakulteto 15 metų sukaktį, turi gilias istorines šaknis. Nes mokytiems krikščioniškos pasaulėžiūros žmonėms priešingai negu antikos ir naujųjų laikų sekuliariesiems mąstytojams visada buvo būdinga įtampa tarp tikėjimo ir žinojimo, kitaip sakant, tarp žmogaus protu pasiekiamos ir apreikštosios Dievo tiesos. Tad nuolatinis jų rūpestis buvo siekti tikėjimo ir žinojimo darnos.
Pirmiausia pasigirsta Milano retorių mokyklos profesoriaus, o vėliau Hipo Regios vyskupo Aurelijaus Augustino priesakas: Intellige ut credas, crede ut inteligas skverbkis protu į būties gelmes, kad geriau tikėtum; pasitelk tikėjimą, kad tose gelmėse tau būtų šviesiau.
Daugiau kaip po 600 metų jam pritaria Kenterberio arkivyskupas Anzelmas: Fides quaerit intellectum! Šifruojame: protas tai ne ta institucija, kuri tikrintų, ko vertos apreikštosios tiesos; tačiau tikėti aklai ir nepagrįsti protu to, ką tiki, taip pat nedovanotinas apsileidimas.
Pagaliau ką tik įsteigto (pirmojo pasaulyje) Paryžiaus universiteto profesorius Tomas Akvinietis įtvirtina proto partnerystę su tikėjimu, nes jų abiejų versmė dieviškoji Išmintis yra ta pati. Tą pakartoja ir vos prieš penkerius metus pasirodžiusi Jono Pauliaus II enciklika Fides et ratio (Tikėjimas ir protas): Pasitikėkite žmogaus proto galia (...) Jūs galite išvystyti tokį mąstymą, kuris būtų suprantamas ir kartu patrauklus tiems, kurie dar nėra suvokę pilnutinės tiesos (56,104).
Šitaip buvo atvertos galimybės mokytiems tikintiesiems neužsidaryti savotiškuose getuose, bet išeiti į plačią kultūrinę erdvę, tikėjimo paveldą paversti jį interpretuojančia teologija, kurti mokslinę ir pasaulėžiūrinę literatūrą.
Štai kodėl pirmuosiuose (prieš 800 metų) universitetuose Paryžiuje ir Tulūzoje, Paduvoje ir Bolonijoje, Oksforde ir Kembridže pirmiausia ir buvo steigiami filosofijos bei teologijos fakultetai. Mat, kaip pripažįsta ir prof. A.Šliogeris, filosofija ir teologijos interpretuojama religija yra tarsi du, iš tų pačių šaknų išaugusio medžio susipynę kamienai. Jų abiejų funkcija, pasitelkime vokiečių filosofą Karlą Jaspersą, yra ta pati: Interpretuoti visą mus supantį pasaulį, nušviesti mūsų pačių egzistenciją ir visa tai peržengti iki mus gaubiančios dieviškos Būties (tai visai kas kita, negu gamtamokslio tiriamos atskiros tikrovės dalys).
Bet porenesansiniais laikais filosofija ėmė tolti ne tik nuo religinio, bet ir nuo filosofinio Dievo, atsisakydama mąstyti apie žmogų pranokstančią Būtį ir virsdama grynai žmogiškojo rūpesčio egzistencine filosofija. Katalikų universitetuose, priešingai, vis aktualesnis tampa religijos filosofijos kursas, kaip pastanga, iškylant virš margos religijų istorijos įvairovės, visų pirma įsimąstyti į žmogaus ryšį su apsireiškusiu krikščionių Dievu.
* * *
Lietuvoje Teologijos ir filosofijos fakultetas, kurio šaknys nusidriekia iki Petrapilio dvasinės akademijos ir net 1830 metais caro uždaryto Vilniaus universiteto, gimė 1922 metais drauge su Lietuvos (o po aštuonerių metų Vytauto Didžiojo) universitetu; Vatikano studijų kongregacijos jis buvo įteisintas 1928 metais. Nuo universiteto atskirtas Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jis rado prieglaudą Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje ir kaip savarankiška, tačiau Vatikano ir laisvojo pasaulio pripažinta struktūra pusiau pogrindžio sąlygomis veikė ir išsilaikė iki pat laisvės dienų.
Unikalus reiškinys jame buvo vokiečių ir sovietų okupacijų metu nuo 1943 metų kurį laiką veikęs prof. prel. P.Kuraičio vadovaujamas Šv. Tomo institutas, kurio studentai šalia teologijos išeidavo ketverių metų filosofijos kursą ir galėjo gauti akademinius filosofijos laipsnius.
Vytauto Didžiojo universitete jau 1990 metų vasarį (dar nepaskelbus nepriklausomybės atkūrimo!) Senato nutarimu buvo atkurtas pasaulietiškas Teologijos-filosofijos fakultetas, o dar po ketverių metų abu fakultetai reorganizuoti į kanoniškai įteisintą Katalikų teologijos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete. Netrukus prie jo prisijungė dvi periferinės šakos: Šv. Antano religijos studijų institutas Kretingoje ir Teologijos katedra Pal. Jurgio Matulaičio kunigų seminarijoje Marijampolėje. Deja, dėl sunkių administravimo sąlygų šioms šakoms buvo lemta nudžiūti...
Opiausias fakultetui buvo mokslinių kadrų stygius skirtingai negu kituose fakultetuose, kuriems sovietiniais metais buvo kur kas lengviau užtikrinti tų kadrų tęstinumą. Tikra fakulteto legenda tapo doc. mons. Pranas Tamulevičius, vienintelis nepertraukiamai dėstęs nuo pat 1948 metų! Gyva atkurto fakulteto jungtimi su kadaise gyvavusiu Šv. Tomo institutu buvo ir jo absolventai, filosofijos daktarai Romualdas Grucė ir Faustas Jončys.
Mokslinio personalo branduoliu tapo buvusio Teologijos fakulteto vyresnės kartos profesoriai: kunigai Viktoras Butkus ir Pranas Vaičekonis, mons. Petras Puzaras, docentai vysk. Vladislovas Michelevičius, prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas, mons. Vytautas Sidaras, kan. Algirdas Kajackas. Šį branduolį ženkliai sustiprino išeivijos desantas: profesoriai prel. Antanas Rubšys, mons. Vytautas Kazlauskas, kunigai Kęstutis Trimakas, Antanas Paškus, kitos ryškios asmenybės kun. Dominikas Valentis, kun. Leonas Zaremba, SJ, kun. Arvydas Žygas.
Paskui dabartinį vyskupą augziliarą Joną Ivanauską grįžo ir iki pat šių dienų tebegrįžta užsieniuose parengta jaunoji daktarų karta, kurios rankose visi mokslinės pažangios svertai. Iš jos išaugo ir savi profesoriai: energingasis Alfonsas Motuzas, kan. Kęstutis Žemaitis, itin šiuolaikiškas problemas sprendžiantis kun. Andrius Narbekovas, kun. Romualdas Dulskis. Deja, netikėta Achilo kulnimi tapo vietinės doktorantūros studijos, tačiau jau pasirodė pirmoji kregždutė tai Agnė Širinskienė, čia pat Beno Ulevičiaus ir Remigijaus Oželio disertacijų gynimas.
Fakultetą lydi jautri šimtametes tradicijas turinčio Didžiojo kanclerio arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus globa. Tai jo ir universiteto vadovybės, ypač rektoriaus prof. Vytauto Kaminsko abipusė santara užtikrino ir ramią seminaristų mokslinę ruošą, ir šių prikeltų fakulteto rūmų šviesiąją aurą ne tik jų įnamiams, bet ir plačiajai visuomenei.
Fakulteto avangarde taip pat labai nelengvas jo dirigento, tai yra dekano, postas; tik dvejus metus, kol nepavargo širdis, jis priklausė prof. kun. V.Butkui, o po jo jau 12 metų! prelatui Vytautui Steponui Vaičiūnui, gebančiam žmogišką šilumą derinti su vadovo reiklumu, plačią ir atvirą širdį su ištikimybe savajam luomui, neišvengiamą įtampą su dvasios tvirtumu.
Fakulteto dėstytojai didžiai dėkingi ir pagalbininkams iš kitų fakultetų, sekretoriato, techninių tarnybų žmonėms, be kurių paramos jų darbas nebūtų toks patogus ir našus.
Fakultetas yra sukaupęs savitą knygų fondą, įrengęs šiuolaikinę S.Šalkauskio skaityklą, atgaivinęs žurnalą Soter (Išganytojas) (vyriausiasis redaktorius prof. A.Motuzas), kur kas universalesnį už prieškarinį ir temų įvairove, jų aktualumu, autorių gausa pranašesnį už dar iš sovietinių laikų atėjusius panašaus profilio žurnalus. Mokslinį tiriamąjį darbą pradėjo Lietuvos Bažnyčios istorijos (vadovas prof. A.Motuzas) ir Šeimotyros (vadovas prof. A.Narbekovas) centrai.
* * *
Šių laikų pokyčiai ir iššūkiai pakoregavo ir dabartines mokymo programas, palyginti jas su prieškario modeliu. Tąsyk fakultete buvo ne tik filosofijos, bet ir istorijos, literatūros skyriai daug kuo stipresni net už atitinkamus Humanitarinio fakulteto skyrius. Dabar tokio dubliavimo nebeliko, net filosofijos programa tapo dvimetė. (Tiesa, ne vienas gabus teologijos bakalauras ar bakalaurė vėliau sėkmingai siekė ar siekia doktorantūros Humanitarinio fakulteto Filosofijos katedroje. Tokią migraciją verta palaikyti!)
Bet kadaise teologiją studijavo išimtinai būsimieji kunigai, o dabar į ją gausiai patraukė pasauliečiai ir ypač moterys ir merginos potencialios namų Bažnyčios kūrėjos. Visus juos pasitinka ne tik teologinė ar bažnytinės teisės, bet ir į krikščionišką švietimą bei šeimotyrą orientuotos bakalaurinė ir magistrantūros programos.
Į gyvenimą fakultetas jau išleido 909 bakalaurus ir 119 magistrų. Tarp bakalaurų 74 proc. teologų, 26 proc. religijos studijų specialistų; tarp teologų kunigų seminarijos bei vienuolijos auklėtinių 179, arba 31 proc.; pasauliečių 404, arba 69 proc.
Verta pabrėžti, kad šis fakulteto derlius gali būti laikomas tiesioginiu atsaku į 1999 metų Popiežiškosios kultūros tarybos direktyvą, sietiną su garsiuoju popiežiaus Jono XXIII aggiornamento, tai yra kvietimu Bažnyčiai atsinaujinti, tapti šiuolaikiška ir atsiverti tautoms ir kultūroms.
Iš tiesų religija įprasmina kultūrą, idant ji netaptų antikultūra bedvase ir nuodėminga; savo ruožtu kultūra savosiomis formomis praturtina religiją ir priartina ją prie gyvenimo. Tikėjimas, kuris netampa kultūra, nėra visiškai priimtas, nuodugniai išmąstytas ir ištikimai išgyventas tikėjimas, rašė Jonas Paulius II (AAS 74, 1982).
Taigi studijos Teologijos fakultete tampa ex professo religijos įkultūrinimu, teikiančiu tobulesnę dimensiją ir visam universitetui. Fakulteto įdirbį tenka matuoti ne ekonomine nauda, bet tuo, kaip formuojama brandi, platesnio akiračio asmenybė, gebanti kūrybiškai mąstyti, imtis atsakomybės ir tapti savosios aplinkos lydere. Štai ką rašo viena religijos filosofijos studentė neakivaizdininkė: Religiją įkultūrinu atvirai gyvendama visuomenėje ir drąsiai reikšdama savuosius katalikės požiūrius.
O fakulteto bendruomenė, prašydama Viešpaties palaimos savo ateičiai, ilgisi savojo ver sacrum šventojo pavasario ir įsiklauso į apaštalo žodžius: Visa yra jūsų visas pasaulis! o jūs esate Kristaus!
© 2005 "XXI amžius"
|