|
Barbora ŽAGARIETĖ
Paulius GUGA
Rugsėjo 24 dieną Šiaulių Katedroje iškilmingu Eucharistijos
šventimu buvo oficialiai pradėtas Dievo tarnaitės Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės
beatifikacijos bylos procesas. Spausdiname dar 1964 metais P.Gugos
(1893-1971) užrašytas kai kurias žinias iš jos biografijos, kuriose
yra užfiksuoti ir du liudijimai apie Barboros Žagarietės užtarimu
įvykusius du stebuklingus atvejus.
1937 metais, rausdamasis po Žemės ūkio ministerijos archyvus, vienoje Žagarės Naryškinų žemių nuosavybės byloje mačiau daug įvairiomis kalbomis: baltgudiškai, lenkiškai, lotyniškai, prancūziškai, rusiškai, pagaliau ir lietuviškai rašytų dokumentų, liudijančių apie ankstyvesnius to dvaro valdovus, tarp kurių buvo ir Tadeušas Umiastovskis (Tadeusz Umiastowski).
Mane tada sudomino raštai, kuriuose rašoma apie šio magnato dukterį Barborą. Kai kuriuose raštuose buvo kalbama apie jai priklausančias žemes ir jų atidavimą baudžiauninkams, o kai kuriuose apie jos mirtį. Buvo net nukopijuota laiškų, kuriuose dėkota jai už žemę, už aukas, už ligonių slaugymą...
Iš visų tų raštų turinio susidariau tokį vaizdą: Barbora gimusi 1607 metais, taigi pradžioje XVII šimtmečio. Ji mirė jauna, išgyvenusi vos 24 metus. Motina buvo pamaldi, bet tėvas mažai tikintis. Jam rūpėjo pasaulietiniai dalykai ir bajoriška kilmė. Tad ir jaunai savo dukrelei buvo numatęs tituluotą jaunikį, bet ji tą jo malonę atmetė ir kartu sugriovė jo planus. Užtai ji buvo smarkiai nubausta ir atidalytas jos turtas. Kurį laiką tik pora palivarkų buvo laikomi jos valdomis.
Barbora, netekusi tėvo globos, tapo tarsi atsiskyrėle, vienuole. Ją telankydavo tik tos apylinkės baudžiauninkai ir kiti vargšai, kuriuos ji mylėjo jau iš pat mažens ir kiek galėdama vis šelpė. Pagaliau savo dalį, savąsias valdas, išdalijo jiems, o pati eidavo patarnauti kitiems arba rinkdavo išmaldą vargšams sušelpti. Ypač ji mylėjo ir slaugė ligonius, dėl to buvo vadinama gerąja panele. Jai mirus, ir pats tėvas ėmė gailėtis buvęs toks griežtas. Jos vardu pastatė mūrinę bažnyčią, į kurios kriptą perkėlė per vėlai pamiltos dukters palaikus. Jos kūnas išliko nesugedęs. Ir nesudegė per gaisrą 1655 metais, švedams per karą niokojant šį kraštą. Žemaičiai ir latviai ją garbino kaip šventąją ir būrių būriais rinkdavosi prie jos karsto pasimelsti. Kadangi kūnas negedo, tai jį kartais mergaitės vis perrengdavo naujais drabužiais. Paguldyta ji buvo įstiklintame karste. Pro šoninius ir viršaus stiklus buvo matyti visas kūnas. Karstas stovėjo ant paaukštinto stalo, aplink apstatytas žvakidėmis su žvakėmis ir gyvomis gėlėmis. Niekas nėra konstatavęs, kad kūnas būtų balzamuotas, nors tai tyrė įvairios komisijos.
Norėta šią mergaitę paskelbti šventąja. Tuo reikalu dar 1755 metais vyskupas Antanas Tiškevičius yra rašęs į Romą popiežiui, nurodydamas, kad mergaitės kūnas negenda ir kad daugybė ligonių prie jo stebuklingai išgyja. Vyskupas savo rašte aprašė tik septynis stebuklingus išgijimus ir priminė, kad surankioti daugybės ligonių išgijimų neįmanoma. Ir vyskupas M.Valančius rūpinosi, kad Roma pati ištirtų ir Barborą kanonizuotų, bet 1863 metų sukilimas tam sukliudė. Vėliau rusai visą laiką tam irgi trukdė, nes jiems nepatiko žmonių prisirišimas prie Barboros Žagarietės. 1886 metais įsakyta visai užmūryti rūsį, kuriame buvo laikomi jos palaikai. Gal tas rūsys dar buvo per mažai užmaskuotas, kad ir vėliau, net 1889 metais, rusų valdžia niršo, kad langai, kurie užkalinėti geležiniais virbais, dar matomi ir prie jų renkasi žmonių minios melstis. Tada vėl buvo įsakyta pakartotinai tuos langus užmūryti, nors likęs be jokios ventiliacijos ir pripelijęs rūsys gadino pačią bažnyčią.
Joniškio pristavui prižiūrint, Šiaulių dekanas kun. Tomkevičius su amatininkų palyda tą darbą įvykdė. O tai sutapo su dideliais atlaidais, į kuriuos susirinkę žmonės piktinosi ir verkė. Nepaisydami visokių suvaržymų, žmonės rinkdavosi iš labai toli: iš Aukštaitijos ir Dzūkijos, nekalbant jau apie žemaičius, kad bent prie užmūrytų bažnyčios požemio langų galėtų savąsias bėdas išdėstyti ir sulaukti užtarimo. Garbinti ir šventu laikyti Barboros kūną žmonės pradėjo tuojau jai mirus.
Yra ir dabar žmonių, galinčių aiškiai patvirtinti, jog ne veltui šaukėsi jos užtarimo. Mano vyresniajai seseriai Irenai Radzivonienei, gyvenančiai Vaškų parapijoje, Zvanagalos vienkiemyje, 1909 metais pavogė pusės metukų sūnelį Antaną, mano krikšto sūnų. Ji keletą dienų verkė ir blaškėsi kaip išprotėjusi. Nuo verksmo net apkurto. O buvo visur ieškota pavieniui ir su policija, bet be jokios žinios. Tada mano sesuo pati viena ir pėsčia visą šimtą kilometrų nusidavė į Žagarę prašyti palaimintos Barboros užtarimo. Ir po savaitės grįžo, besinešdama savo vaiką. Ji sukorė apie 200 kilometrų kelio. Nuėjo gal ir tiesiai: pro Žeimelį, Kriukus, Joniškį ir Skaistgirį, bet grįždama nuo Žeimelio, kažkodėl pasuko į Linkuvą, pridėdama sau kelio dar 20 kilometrų. Ir kaip tik Linkuvoje išgirdo kalbant apie moteriškę, pagimdžiusią paūgėjusį vaikiuką. Metėsi į tą trobą ir, pamačiusi savo vaiką, atpažino, bet atsiimti pavyko tik su policija. Tad nuo Linkuvos į Vaškus tuos 20 kilometrų stebuklingai rastą savo vaikutį nešėsi ant rankų, nepaisydama nuovargio.
Kaip tik čia ji pajuto palaimintosios Barboros Žagarietės užtarimą bei nukreipimą tuo keliu, kur galėjo rasti savo vaiką. Tokios pat nuomonės esu ir aš.
Daug vėliau, lankydamas Žagarės bažnyčios požemį, kuriame ilsėjosi Barboros kūnas ir kuris Lietuvos nepriklausomybės laikais jau buvo atidarytas, radau prie karsto beklūpančią senyvo amžiaus moterį nuo Tryškių. Ilgai stebėjęs jos nuoširdžią maldą, užklausiau, kokį didelį dalyką ji nori išprašyti. O gal, sakau, tą karštą maldą skiri už ją pačią? Gal ji tau, senut, yra giminaitė? Nei vienaip, nei kitaip. Aš meldžiuos ne už ją, bet jai. Ir nieko neprašau, bet tik dėkoju, kad jos užtarimu esu reginti. Buvo laikas, kada aš neregėjau net vienuolika metų. Tada tikrai jos prašiau, kad užtartų pas Dievą. Ji ir užtarė. Dabar jau vėl lygiai vienuolika metų, kai regiu. Tad kasmet čia atvykstu nusilenkti, padėkoti, pasimelsti, sakė moteris.
Bet ta daugelio žmonių užtarėja, 1940 metais į Lietuvą rusų bolševikams įsibrovus, buvo išniekinta: jos galva nutraukta ir vieno žydo daržan įmesta, dešinė koja nulaužta, o likusi kūno dalis stuomuo tarsi pakartas dvišakame medyje. Taip sudarkytą kūną geri žmonės surankiojo, sudėstė ir, aprengę baltu šilkiniu krepu, vėl paguldę į tą pačią vietą, garbino. Veidą teko pridengti tuo pačiu baltu šilku, nes lūpos, kūną bevalkiojant, buvo pažeistos ar graužikų apėstos. Taip kurį laiką ramiai ir tvarkingai palaikai gulėjo. Užėję vokiečiai nekliudė maldininkams lankytis.
Bet, antrą kartą grįžus į Lietuvą rusams, ir vėl prasidėjo persekiojimai. Per 1964 metų Gavėnios rekolekcijas, kada bažnyčia buvo pilna žmonių, taip pat pilnas ir požemis, kur buvo Barboros palaikai, įsibrovę į šventovę bolševikinės valdžios emisarai išvaikė žmones ir uždarė Žagarės bažnyčią. O po poros dienų ir kūną išgabeno, paslėpė ar kur sunaikino. Čia nieko negelbėjo nei vietos žmonių prašymai, nei Žagarėje kalinčio vyskupo Julijono Steponavičiaus užtarimas, kad tas žmonių branginamas relikvijas grąžintų ar bent nurodytų vietą, kur jos užkastos.
Kas žino, kada ir kaip bepasireikš Barbora Žagarietė, kurią žmonės per ištisus šimtmečius gerbė ir mylėjo.
Vaškai-Žagarė, 1964 m.
© 2005 "XXI amžius"
|