Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Parapija
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Skersvėjai Pušaloto kapinėse

Pasvalio rajono Pušaloto miestelio kapinėse už Rusijos ambasados pinigus sutvarkyti sovietinių aktyvistų kapai sukiršino žmones

Bronius VERTELKA

Pušaloto klebonas kun. Albinas Pipiras

Antanas Šidagis klausia, ar į Pušalotą negrįžo sovietų valdžia

Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas

Kuklus paminklas kun. Jonui Jaskevičiui. Greta – dukterėčios antkapinis akmuo, norint pagerbti dėdės atminimą

Taip atrodė Pušaloto kapinių kampelis paskutinėmis vasaros dienomis

Bandė fotografuoti

Pušaloto medinė bažnyčia stovi ant kalniuko – aukščiausios miestelio vietos. Šventoriuje – kapinės. Teigiama, jog čia senovėje buvo laidojami pagonys. Žinomos trys tokios vietos Lietuvoje.

Vyrų nugaras šildė kaitri saulė, tačiau jie dirbo išsijuosę. Užšnekinti nenoriai kalbėjo: „Laikiną darbą gavom per darbo biržą, ir tuo esame patenkinti. Nesvarbu, kad minimalų atlyginimą pažadėjo“. Atviresnis buvo tą dieną iš Vilniaus atvykęs UAB „Amžinoji atmintis“ technikos direktoriaus pavaduotojas Leonidas Mazuras. Jis aiškino žurnalistui, jog lėšų kapavietėms tvarkyti gavo iš Rusijos ambasados Lietuvoje. Kokia tai suma, pasakyti negalėjo. L.Mazuras tikino, jog atlikti darbus Pušalote buvo numatyta iki rugsėjo pabaigos; kapus žyminčiose vietose ketinta statyti paminkliukus su granitinėmis plokštėmis, ant kurių bus užrašai su palaidotųjų vardais ir pavardėmis, jų gimimo bei mirties datomis. Dar tą pačią dieną, vos jai įpusėjus, arčiau bažnyčios buvo perkeltas niūriai atrodantis betoninis obeliskas su didvyrius šlovinančiu užrašu.

Miestelio kapinėse sutikta Pušaloto seniūnė Paulina Stravinskienė kalbėjo: „Nieko bloga nematau, kad taip tvarkomos kapavietės. Apie tai esu kalbėjusi su klebonu. Rusų statytas obeliskas, bet jau atnaujintas, išliks. Daugelį kartų buvo aiškinta ir rašyta, kad tai bus daroma ne rajono savivaldybės ar šalies biudžeto lėšomis, bet už Rusijos ambasados Lietuvoje pinigus“.

„Galėjo iškasti palaikus ir juos perlaidoti kitur. Bažnyčios šventorius – tam netinkama vieta. Darbai atliekami savavališkai. Dokumento, jog čia leista tai daryti, niekas man nepateikė“,– grįžęs iš Pasvalio, kalbėjo Pušaloto klebonas kun. Albinas Pipiras. Kunigą papiktino tai, kad šitaip ketinama išaukštinti ne karo metu žuvusius sovietinius karius, bet žmonių atmintyje ne ypač gerų prisiminimų palikusius sovietinės valdžios Pušaloto aktyvistus.

Besišnekučiuojant su klebonu, mus nepažįstamas vyriškis ėmė fotografuoti. Iš kitos pusės aplėkęs, jis vėl ketino fotografuoti. Nusistebėjus, kodėl taip daro ir ar tam teisę turi, žmogelis atsikirto: „Man viskas galima“. Kapinėse dirbantys vyrai sakė, kad jo anksčiau nematė. Matyt, tą jis drąsiai darė kažkieno nurodymu.

Nuo žūties apsaugojo akmuo

Klebonui padedant „XXI amžiui“ pavyko rasti liudininką, kuris regėjo, kaip Pušaloto kapinėse buvo iškasti Antrojo pasaulinio karo metu žuvusiųjų sovietinių karių palaikai ir jie išvežti į Panevėžį. Tai buvo į gimtąjį Šedekonių kaimą parvykęs panevėžietis Antanas Šidagis. Jis pasakojo: „Pokario metais pats mačiau, kaip kasė karių palaikus. Jie buvo suguldyti vienoje eilėje palei betoninį obeliską. Ką ten rado, mediniuose karsteliuose dviem kariškais sunkvežimiais išvežė į Panevėžį. Tuo metu aš buvau Pušaloto mokyklos pradinukas“. Kas ten palaidota dabar, Aukštaitijos sostinėje gyvenantis vyriškis pasakyti negalėjo. „Tikriausiai tai pokario metų aktyvistai. Tačiau kodėl dabar jiems rodoma tokia pagarba? Nejaugi į Pušalotą grįžo sovietinė valdžia? Mano dėdė Kazys Šidagis, Lietuvos savanoris, palaidotas netoli šios vietos, tačiau taip nėra pagerbtas“, – stebėjosi jis.

A.Šidagis – iš tų žmonių, kurie nebijo sakyti tiesą. Jis girdėjo savo mamą pasakojant, kokie žiaurūs buvo skrebai ir sovietiniai aktyvistai, vardijo jų pavardes. Du kartus pats, dar vaikas, vos nežuvo nuo jų rankų. Antanui lankant Panevėžio 1-ąją vidurinę mokyklą, miesto skvere buvo iškelta tautinė vėliava. Jam teko šešias paras pratūnoti saugumo rūsyje.

Stebėjosi rajoninio laikraščio darbuotojas

Apie tai, kas vyksta Pušalote, Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktorius Edvardas Trinkūnas nenorėjo girdėti: „Džiaugiuosi, kad esu gimęs po karo. Liudyti apie šį laikotarpį man būtų be galo sunku“.

Rajoninio laikraščio „Darbas“ korespondentas Sigitas Kanišauskas jau žinojo, kad šventoriuje priešais Pušaloto bažnyčią palaidoti vadinamieji sovietinai aktyvistai. Žurnalistas stebėjosi, kodėl tiek dėmesio jiems skiria Rusijos ambasada, kai tuo metu savivaldybė menkokai rūpinasi kritusių už Lietuvos laisvę savanorių atminimo išsaugojimu. Pušalote jam teko lankytis maždaug prieš mėnesį ir jis ten išvydo nepakankamai gerai tvarkomus jų kapus. Vietinio laikraščio darbuotojas prisiminė pagirtiną Daujėnų seniūno Stasio Mackevičiaus darbą. Prieš porą metų miestelio centre buvusių aktyvistų palaikus jis perkėlė į kapines. Visi tuo liko patenkinti. „Dėl karių, nesvarbu, kad ir kokios jie buvo tautybės, bet kovojusių su fašizmu, atminimo įamžinimo nesiginčiju. Tačiau kodėl šiandien taip aukštai iškeliamas atminimas tų, kurie to nėra verti?“ – klausė S. Kanišauskas.

Pokalbis su meru

Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas priėmė „XXI amžiaus“ korespondentą, neatidėliodamas pokalbio.

– Prieštaringų minčių sukėlė darbai Pušalote. Ar žinote, kas ten vyksta? – paklausiau mero.

– Į tai galima žiūrėti įvairiai, gerai ar blogai. Kapinių tvarkymui savivaldybė lėšų neturi. Vilnius šiemet paėmė iš rajono biudžeto 1,1 mlrd. litų, kai jau buvo išskirstyti šalies biudžeto pinigai. Vasaros pradžioje svarstėme, leisti tvarkyti Pušaloto kapines ar jų išvis neliesti. Padaryti tvarką ten pasisiūlė Vilniaus UAB „Amžinoji atmintis“. Ji turi sudariusi tokių darbų sutartį su Rusijos ambasada Lietuvoje. Man ne paslaptis, jog toje Pušaloto kapinių vietoje palaidoti ir po karo mirę sovietiniai aktyvistai.

– Ar žino Rusijos ambasada, kad ten ilsisi ne sovietinių karių palaikai?

– Sutarčių su Vilniaus UAB „ Amžinoji atmintis“ savivaldybė nėra sudariusi. Kaip ji susitarė su ambasada, tai jos pačios reikalas. Vilniaus bendrovė tai apsiėmė daryti ne savo lėšomis. Ji tik teikia savo paslaugas mums. Su įmonės atstovais apsvarstėme daugelį dalykų.

– Pušaloto klebonas tvirtino, jog su juo nei vietos, nei rajono valdžia dėl kapinių tvarkymo nesitarė. Kodėl taip žeminamas kunigo autoritetas?

– Pats esu katalikas, mano pavaduotojas – krikščionis demokratas, todėl esame palankūs Bažnyčiai. Leidimą pradėti darbą privalėjo turėti juos vykdanti statybos organizacija. Tuo metu seniūnė atostogavo. Padarysiu viską, kad klebonas liktų patenkintas.

– Ar rajono bažnyčios, jų parapijos sulaukia savivaldybės paramos?

– Valdžioje būnant dešiniesiems, iš rajono biudžeto 1995-2000 metais kasmet šiam tikslui būdavo skiriama iki 40 tūkst. litų. Valdant kairiesiems, tokiam reikalui jie nedavė nė lito. 2003-iaisiais, valdžią susigrąžinus dešiniesiems, dar tais pačiais metais bažnyčių reikmėms buvo skirta 40 tūkstančių. Šiemet joms numatyta jau 60 tūkst. litų.

Pasvalio „Caritas“ ir Joniškėlio klebonas rūpinasi, kad valgyklėlės vaikams būtų remiamos iš savivaldybės biudžeto. Artimiausiame rajono Tarybos posėdyje ruošiamės skirti Joniškėlio klebonui šešis tūkstančius litų, kad vaikų valgyklėlė toliau veiktų.

– Pušaloto bažnyčiai priklausančiame nemažame pastate, kuriame buvo špitolė, veikė miestelio vidurinė mokykla. Tai būtų nebloga vieta steigti senelių globos namus. Panašiai mąsto ir Pušaloto klebonas. Ką apie tai manote?

– Šis pastatas šaltu metų laiku buvo šildomas krosnimis. Norint jį rekonstruoti, būtinos didžiulės išlaidos. Išlaikyti senelių namus pati parapija neįstengtų. Buvo ketinta juos įkurti Pumpėnuose, tačiau geras sumanymas užgeso.

Permainų neįvyko

Į Pušalotą „XXI amžiaus“ korespondentas vyko rugsėjui perkopus į antrąją pusę. Klebonas kun. A.Pipiras sakė, jog sovietinių aktyvistų kapų tvarkymas ne sutaikė, bet sukiršino parapijiečius. Kunigas gailėjo medelių, kuriuos, jo sodintus ir puoselėtus, dabar negailestingai naikino. Dirbę vyrai atliko ir kitus neteisėtus darbus, jo neatsiklausdami. Gremėzdiškas obeliskas jau buvo nudažytas, tačiau abiejose jo pusėse dar buvo matyti penkiakampės žvaigždės. Neliko pjautuvo su kūju ženklo. Žadėta sunaikinti ir obelisko užrašą, skelbiantį amžiną šlovę didvyriams.

Su klebonu pastovėjome prie paminklo Lietuvos savanoriams. Greta jo – kunigo Jono Jaskevičiaus, narsaus vyro, buvusio Lietuvos kariuomenės 9-ojo pulko kapeliono, kapas. Vaikštinėjome po kapines, kuriose ilsisi l6 kunigų palaikai. Tarp jų amžinu miegu miega Petras Rimkevičius, dainos „Tykus buvo vakarėlis“ autorius. Klebonas buvo liūdnas. Jis sakė, kad parapijiečiai parašė laišką Seimo nariui Antanui Matului, prašė jo pagalbos. Klebonas vylėsi, kad jis įsigilins į šio reikalo esmę.

Nepasiduodantis senatvei

Kun. A.Pipiras Pušalote klebonu darbuojasi jau 42 metai. Per tiek laiko visko teko išgyventi. Ne kartą buvo išdaužyti namo, kuriame gyvena, langai. Teko saugoti bažnyčią, kad jos nepadegtų. Pats buvo žiauriai sumuštas. Medikai sakė, kad neišgyvens. Neišsipildė pranašavimai. Šiemet sausio 1-ąją paminėjęs savo gyvenimo 80 metų sukaktį, klebonas atrodo geriau nei koks jo bendraamžis. Jis pats ir automobilį vairuoja.

Kaltes įvertins Aukščiausiasis

Spalio 9-ąją, „XXI amžiaus“ korespondentui telefonu susisiekus su klebonu, jis pakvietė vėl atvykti. Skubėjo pasakyti, kad nesulaukė atsakymo iš Seimo nario A. Matulo. Tai sustiprino mintį, jog būtina ten važiuoti.

Kapinėse darbai už Rusijos ambasados Lietuvoje pinigus buvo baigti. Apie tai tvirtino užrašai ant granitinių lentelių. Viena bylojo, kad tai žuvusiųjų 1941-1945 metų kare ir pokario metais kapai. Ant obelisko lietuvių ir rusų kalbomis buvo užrašai „Amžinas atminimas“. Jo papėdėje – keturios žvakutės. Kapavietes žymėjo paaukštinimai su granitinėmis lentelėmis ir jose atitinkamais užrašais: „Petras Isakovas 1932-1948 m., Antanas Jankauskas 1926-1959 m., Povilas Židonis 1900-1941 07“. Tokių rudo marmuro lentelių su užrašais – per dvidešimt. Vertė stabtelėti viena, kėlusi įtarimą, ant kurios užrašas bylojo, jog toje vietoje palaidoti du nežinomi sovietiniai lakūnai. Juk visų sovietinių karių palaikai buvo pervežti į Panevėžį dar pokario metais. „Turbūt esate architektas, kad domitės kapinėmis? Nebedrumskime mirusiųjų ramybės. Kokie jie buvo, įvertins Dievas“, – sakė dvi mikoliškietės, laisčiusios gėles prie įrengto Pušaloto Lurdo. Stabtelėjo, pasiramsčiuodama lazdele, žila, kaip pavasarį žydinčios obels plaukais, moteris ir tarstelėjo: „Aukščiausiasis surūšiuos, kiek kas buvo prasikaltęs“.

Stiprybės suteikia bažnytiniai rūpesčiai

Klebonas jau žinojo, jog karo metais sušaudyti sovietiniai aktyvistai iš pradžių buvo užkasti žydų kapinėse ir Šedekonių miške. Pokario metais jų palaikus surinko rusai ir norėjo palaidoti miestelio kapinėse prie centrinių šventoriaus vartų. Jų ketinimui pasipriešino tuo metu klebonas ir parapijiečiai. Tada palaikus užkasė kitur.

Pušaloto klebonas itin išgyveno, kad kapinių tvarkymo darbai buvo atliekami su juo tinkamai nepasitarus. Dokumento, kad šventoriuje leista dirbti, jis irgi negavo. Kunigas apgailestavo, jog nuoširdaus palaikymo nei iš seniūnijos, nei iš rajono valdžios jis nesulaukė.

Pušalotas,
Pasvalio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"