|
Pirmoji Benedikto XVI vadovaujama kanonizacija
Mindaugas BUIKA
Ateinantis sekmadienis, Eucharistijos metų ir
Vyskupų Sinodo uždarymo iškilmių diena, ženklins dar vieną pradžią
popiežiaus Benedikto XVI pontifikate: spalio 23-iąją Šventasis Tėvas
pirmą kartą vadovaus kanonizacijos šv. Mišioms. Tiesa, dekretus
dėl penkių palaimintųjų paskelbimo šventaisiais patvirtino dar popiežius
Jonas Paulius II, kurio liga ir mirtis privertė atidėti šias iškilmes.
Norėdamas pabrėžti esamą skirtumą tarp beatifikacijos (paskelbimo
palaimintaisiais) ir kanonizacijos, popiežius Benediktas XVI, skirtingai
nei jo pirmtakas, vadovauja tik paskelbimo šventaisiais liturgijai.
Beatifikacija palikta vietinėms Bažnyčioms
Rugsėjo pabaigoje Vatikano laikraštyje LOsservatore Romano publikuotame trumpame pareiškime Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Žozė Saraiva Martinsas patvirtino, kad nesenas Šventojo Tėvo Benedikto XVI sprendimas asmeniškai nevadovauti beatifikacijos apeigoms sutampa su juntamu poreikiu celebracijoje stipriau pabrėžti skirtumą tarp beatifikacijos ir kanonizacijos bei regimiau įtraukti vietines Bažnyčias į Dievo tarnų beatifikacijos apeigas. Taigi beatifikacijai nuo šiol vadovaus Šventojo Tėvo paskirtasis atstovas, kuriuo paprastai bus Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, o pačios iškilmės vyks naujojo palaimintojo bylą iškėlusioje diecezijoje arba kitoje tinkamoje vietoje, tarp jų ir Vatikane po atitinkamo suderinimo.
Aiškindamas naujų pasikeitimų esmę faktiškai tai grįžimas prie senųjų Bažnyčios tradicijų kardinolas Ž.Saraiva Martinsas priminė, jog per kanonizaciją Popiežius paskelbia formalų dekretą, tuo pripažindamas kandidato šventumą ir leisdamas jį pamaldžiai minėti Visuotinės Bažnyčios liturgijoje. Tuo tarpu beatifikacijos aktu Popiežius suteikia leidimą ribotai minėti naująjį palaimintąjį, paprastai tarp jo vienuolijos narių arba diecezijoje, kur jis gyveno ir dirbo pelnydamas pripažinimą. Ateinančiomis savaitėmis yra numatyta nemažai beatifikacijos apeigų, ir vienos jų bus celebruojamos Vatikano bazilikoje, o kitos vietinėse diecezijose Italijoje ir Meksikoje.
Pripažinti Čilės jėzuito nuopelnai
Tarp spalio 23 dieną popiežiaus Benedikto XVI kanonizuojamų penkių palaimintųjų savo ne tik dideliu dvasingumu, bet ir aktyvia socialine veikla ypač išsiskiria praėjusio XX a. pirmojoje pusėje gyvenęs čilietis jėzuitas kunigas Albertas Urtadas Kručaga. Jau jo dvasinis vadovas apie dar besimokantį universiteto studentą A.Urtadą kalbėjo: Jis negali žiūrėti į kitų skausmą nenorėdamas jo numaldyti, nė į stygių, nenorėdamas jo patenkinti. Jis gyveno visiškai atsidavęs Dievo meilei, kurią nuolat perkeitė į vieną ar kitą meilės veiksmą savo artimui. Jo uolumas liejosi per kraštus, jo širdis buvo kaip kunkuliuojantis katilas, kuriam trūko dangčio.
Gimęs 1901 m. sausio 22 d., į Jėzaus Draugiją priimtas 1923-iųjų rugpjūtį, dvasininko šventimus gavęs 1933 m. rugpjūčio 24 d., kunigas A.Urtadas buvo plačiai žinomas savo homilijomis, rekolekcijų vedimu, taip pat dideliu pamaldumu Eucharistijai. Jausdamas ypatingą jaunų žmonių ugdymo svarbą, jis atkakliai stengėsi juos patraukti į tuomet pagrindinės pasauliečių bažnytinės organizacijos Katalikų akcijos veiklą, kurios pirmuoju dvasiniu vadovu jam teko būti pirmiausia savojoje diecezijoje, o vėliau ir visoje Čilėje.
Matydamas daugelio apleistų ir benamių žmonių skurdą šios Lotynų Amerikos šalies miestų gatvėse tėvas A.Urtadas 1945 metais įsteigė nemažai prieglaudos namų ir profesinio rengimo tinklą Hogar de Cristo neturtingiesiems. Rūpindamasis darbo žmonių sielovada ir teisėmis bei Bažnyčios socialinio mokymo įgyvendinimu, jis taip pat aktyviai prisidėjo prie pirmųjų krikščioniškųjų profesinių sąjungų steigimo, kurios, jo įsitikinimu, pirmiausia turi ginti dirbančiojo žmogiškąjį orumą, o ne ideologines nuostatas.
Po sunkios ligos kun. A.Urtadas mirė 1952 m. rugpjūčio 18 d. sulaukęs vos 51-erių. Šio Čilės jėzuito kunigo šventumas, apie kurį jau buvo kalbama dar jam gyvam esant, buvo oficialiai pripažintas 1994 metais, kai popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė Bažnyčios palaimintuoju.
Tarp naujų šventųjų du Lvovo dvasininkai
Vatikane įvyksiančiose iškilmėse taip pat bus kanonizuotas buvęs Lvovo (Ukraina) lotynų katalikų arkivyskupas palaimintasis Jozefas Bilčevskis (1860-1923). Šis ganytojas lenkas buvo labai gerbiamas ne tik vietos katalikų, bet ir stačiatikių bei žydų, kuriems visokeriopai padėjo sunkiu Pirmojo pasaulinio karo metu. Šventuoju taip pat bus paskelbtas Lvove tarnystę ėjęs lenkas kunigas palaimintasis Zigmantas Gorazdovskis (1845-1920), kuris 1884-aisiais įkūrė Šv. Juozapo gailestingųjų seserų vienuoliją. Jis buvo žinomas socialiniais darbais vargšų naudai, steigė prieglaudos namus apleistiems vaikams ir vienišoms motinoms.
Ateinantį sekmadienį kanonizuojamas ir italas kunigas palaimintasis Gaetanas Katanozas (1879-1963) iš Redžigo Kalabrijos vyskupijos. Šis dvasininkas įkūrė Šv. Veronikos dukterų kongregaciją, rūpinosi pamaldumo Eucharistijai ir Dievo Motinai gaivinimu savo parapijoje, buvo daugelio katalikiškų institucijų dvasinis vadovas. Nauju Bažnyčios šventuoju taip pat taps XVIII amžiuje Sicilijoje gyvenęs italas brolis kapucinas palaimintasis Feličė da Nikozija (1715-1787), plačiai žinomas kalinių globa ir rūpinimusi savąja vienuolija.
© 2005 "XXI amžius"
|