Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Parapija
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Klystkeliai

Petras KATINAS

Rašytoja Renata Šerelytė, bene vienintelė iš gausaus mūsų rašytojų būrio nuolat reiškianti susirūpinimą nežinia kur Lietuvą vedančios savanaudiškos ir jau su niekuo nesiskaitančios valdžios veiksmais, neseniai rašė, jog kuo toliau, tuo sparčiau nyksta vienas vertingiausių lietuvių tautos bruožų – dvasingumas. Bet kaipgi nenyks, jeigu jis tiesiog raunamas iš žmonių protų ir širdžių kiekvieną dieną – ypač tą nuo ryto iki vakaro atlieka komercinės televizijos, didžiuliais tiražais leidžiamos visokios „žinios“, diegiančios tikriausią bjaurastį, žemiausius instinktus. Tačiau, užsiminęs apie dvasingumą, moralines vertybes, iškart būsi apšauktas atsilikėliu, atgyvena. Netgi apie tėvynės meilę kalbėti šiukštu. Bet ko norėti iš perdėm aukso veršiui parsidavusių vaizdasklaidininkų ar rašeivų. Argi kas girdėjo iš dabartinės valdančiosios koalicijos nors vieną žodį apie Tėvynės meilę, patriotizmą. Geriausiu atveju, kalbama apie interesus. Bet ir apie juos kalbant svarbiausia ne valstybės, o asmeniniai ar atskirų grupuočių interesai.

Todėl šiandien beveik neišgirsi gero žodžio apie mūsų politikus, tuo labiau apie „naujuosius lietuvius“, kuriems nežinia kokie aitvarai sunešė milžiniškus turtus ir kurių rūmams ir puotoms netgi turtingų Vakarų milijonieriai pavydi. Ne tiek pavydi, kiek stebisi. Susidaro įspūdis, jog garbingų ir sąžiningų žmonių tiek valdžioje, tiek ekonomikoje bei dar kai kur ir su žiburius nesurasi. Neseniai teko girdėti rusų intelektualų diskusiją apie susidariusią situaciją Rusijoje, kurioje, anot diskusijos dalyvio, dabar labai populiaraus rašytojo Michailo Velerio, vagia visi, o labiausiai tie, kurie tik prieina prie valdžios. „Jeigu nepavogei, esi kvailys“, – tokį gyvenimo būdą, kaip teigė M.Veleris, perėmė visi. Beje, kalbėdamas apie bet kokį saiko jausmą praradusius valdininkus ir oligarchus rašytojas pastebėjo įdomų dalyką. Jo žodžiais tariant, vagys valdžioje būna dvejopi – destruktyvūs ir konstruktyvūs. Prie konstruktyviųjų M.Veleris priskyrė imperatorių Petro I ir Jekaterinos II favoritus – Menšikovą ir grafą Potiomkiną. Jiems, kad prisikimštų kišenes, t.y. vogtų, pirmiausia reikėjo ką nors sukurti stiprinant valstybę, o vėliau iš to „kąsnio“ pasiimti ir savo dalį. Dabartiniams valdininkams, kuriuos rašytojas priskyrė destruktyviems vagims, visiškai nereikia ko nors sukurti. Jie paprasčiausiai pasiima, kas dar liko iš kitų sukurtų gėrybių.

Aišku, dabartinei valdančiajai koalicijai kasdien giriantis, kaip kyla „liaudies gerovė“, svarbiausias rūpestis – atsikąsti kuo didesnį kąsnį ne tik priiminėjant sau ir partijos bičiuliams palankius įstatymus, bet ir legaliai pasiimti savo dalį iš valstybės biudžeto. Tai ypač matyti iš praėjusį antradienį pateikto svarstyti valstybės biudžeto projekto 2006 metams. Pirmiausia, žinoma, iš anksto akcentuojama, jog biudžetas yra socialiai orientuotas, nes socialinei sričiai numatyta skirti 770 mln. litų. Tačiau, palyginti su kitomis sritimis, labiausiai išaugs valdininkų atlyginimai. O į opozicijos priekaištus bent kiek apriboti apetitus atšaunama, kad ekonomika kyla kaip ant mielių, todėl ir jos kėlėjams turi būti pakankamai atlyginta. Be to, ir Europos Sąjunga tiesiog užpils pinigais. Teigiama, jog kitais metais iš ES sulauksime trijų milijardų litų, o į Europos kasą reikės sumokėti tiktai 0,8 mlrd. Finansų ministras Z.Balčytis kaip didelį šuolį į demokratiją ir gerovę įvertino tai, kad biudžeto projekte kitais metais partijoms bus skirta tris kartus daugiau pinigų negu šiemet. Socialdemokratų frakcijos seniūnas J.Olekas jau pasidžiaugė, jog biudžetinio finansavimo ženklus didinimas yra ypač gera žinia, nes agitacijai per artėjančius savivaldybių rinkimus reikės daug pinigų, o gavus jų iš biudžeto „bus mažiau pagundų“ dairytis pinigų iš kitų šaltinių. J.Olekas aiškiai sako netiesą, kaip jau yra įpratęs. Vienas iš socialdemokratų veikėjų privačiame pokalbyje tiesiai pareiškė, kad tų iš biudžeto skirtų pinigų nepakaks net benzinui vėl važinėjant rinkėjų mulkinti. Be to, ir finansų ministras bei valdančiosios partijos vadai pabrėžia, jog piliečiai pernelyg nesijaudintų dėl tų varganų dešimties milijonų, skiriamų partijoms, nes kitose šalyse, netgi kaimyninėje Estijoje partijos iš biudžeto gauna kur kas daugiau. Biudžeto projekte yra dar vienas įdomus dalykas – atskira eilute kaip labiausiai prioritetinis ir pirmojo būtinumo reikalas įrašytas Valdovų rūmų statybos finansavimas.

Kol Seime vyksta biudžeto antklodės tampymas, Prezidentas nežinia kodėl susirūpino vadinamosios valdančiosios koalicijos stabilumu ir patvarumu. Susitikime su „vedančiosios jėgos“ Socialdemokratų frakcijos nariais, pasak Prezidento atstovės spaudai Ritos Grumadaitės, valstybės vadovas teiravosi, ar artėjantys savivaldybių rinkimai neišardys valdančiosios socdemų, „darbiečių“, „valstiečių“ ir socialliberalų koalicijos. Kitaip tariant, ar, dalydamiesi valdžios pyragą, valdantieji nesusiries. Neokomunistų vadai užtikrino Prezidentą, jog nieko panašaus neatsitiks, nes, kaip teigė frakcijos seniūnas J.Olekas, dėl svarbiausių klausimų visų partnerių nuomonės sutampa. Ką gi, pagirtinas optimizmas. Tiktai jau pernelyg rožine spalva nudažytas. Ramybės ir sutarimo prieš savivaldybių rinkimus tikrai nebus. Ypač kaunantis dėl postų didžiuosiuose miestuose, jau nekalbant apie sostinės kontrolę. Dabar socialdemokratų lyderiai giriasi savo kilniaširdiškumu ir pabrėžia kad geriausias to nesavanaudiškumo ir kilniaširdiškumo įrodymas yra tai, kad Premjero partija nekėlė savo kandidatūros Kėdainių rinkimų apygardoje į laisvą Seimo nario vietą vietoje atsistatydinusio V.Uspaskicho. Tačiau tai absoliučiai nieko nereiškia. Ir partijos vadas, ir jos „centro komitetas“ puikiai žino, jog Kėdainiuose socialdemokratai neturi jokių šansų. Kėdainiai išrinks tą, už kurį lieps balsuoti šeimininkas. O dėl „koalicijos“ tvirtybės ir išsilaikymo iki koalicijos pabaigos, tai labai abejotinas dalykas. Juk net monolitiniai „darbiečiai“ ėmė peštis tarpusavyje. Pakako tiktai „darbiečiui“ Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininkui P.Baguškai mažumėlę pakritikuoti partijos vadą dėl jo autoritarinės vienvaldystės ir visiško nesiskaitymo ne tik su frakcijos nariais, jau nekalbant apie eilinius, kai oligarchas bemat kreipėsi į savo partijos Etikos komisiją, kad ta pašalintų P.Bagušką iš partijos. Tad ką gi kalbėti apie vadinamuosius koalicijos partnerius, kuriems irgi jau pradeda nusibosti vis didėjanti V.Uspaskicho arogancija ir jo užuominos, jog sugrįžtų į didžiąją politiką tik tuo atveju, jeigu taptų premjeru. O tai jau atviras iššūkis „amžinajam“. Negalima pamiršti ir to reikšmingo fakto, kad dėl „Mažeikių naftos“ ateities A.Brazausko ir V.Uspaskicho nuomonės ganėtinai skiriasi. Be abejo, tie nesutarimai netolimoje ateityje gali išsilieti į didelį konfliktą. Oligarchas puikiai žino, jog be jo koalicija žlugtų. Todėl ir svarstant biudžeto projektą, kam atriekti didesnę riekę, „darbiečių“ vadas, nors ir nebūdamas Seime, diriguos valdžios orkestrui.

© 2005 "XXI amžius"