Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Parapija
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lietuvis, kunigas, politikas

Benjaminas ŽULYS

Mykolą Krupavičių, buvusį žemės ūkio ministrą, ateitininkai ir krikščionys demokratai išlydi į Prancūziją studijuoti. Prie traukinio Kaune, 1927 m.

Įvairiose Lietuvos vietovėse, ypač Kaune, plačiai minimos vieno iškiliausių mūsų tautos žmonių prelato Mykolo Krupavičiaus gimimo 120-osios ir mirties 35-osios metinės. Kuo toliau, tuo labiau regime, kokia tai buvo įvairiapusė, išskirtinė asmenybė, aktyviai pasireiškusi krikščioniškoje, patriotinėje veikloje, aprėpusi įvairias gyvenimo sritis. Kad ir kur jis buvo, kad ir ką veikė, vis buvo pirmose gretose, nešė žmonėms dorą, krikščionybės šviesą. Tiesiog tenka stebėtis, kaip jis visur suspėjo, viską darė nuoširdžiai, be apsimetimo ir asmeninės naudos. Jo parengta ir įgyvendinta žemės reforma jau tapo tarsi legenda. Prelato pagrindinės gyvenimo gairės buvo lietuvybė, demokratija, krikščionybė, jam buvo būdingas tiesumas, atvirumas, altruizmas, griežtumas pareigose sau ir kitiems. Kunigas, politikas, sociologas, vienas Krikščionių demokratų partijos įkūrėjų ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vadovas, pedagogas, popiežiaus Leono XIII fondo valdybos pirmininkas, žemės ūkio ministras, Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjas – tai tik keli štrichai prel. M.Krupavičiaus gyvenime.

Jis dar kartą prisimintas praėjusį sekmadienį Kauno Arkikatedroje Bazilikoje aukotose šv. Mišiose. Po jų Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje įvyko mokslinė konferencija, skirta prel. M.Krupavičiaus gimimo 120-osioms ir mirties 35-osioms metinėms pažymėti.

Viena pagrindinių temų šioje konferencijoje buvo apie prel. M.Krupavičių, kaip vieną Krikščionių demokratų partijos įkūrėjų, tad Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, sveikindamas konferencijos dalyvius, palinkėjo šiai partijai darnos ir vienybės, visapusio dvasingumo visuomenėje.

Pranešimą apie prel. M.Krupavičių, kaip vieną šios partijos įkūrėjų bei vadovų, padarė Kauno miesto vicemeras Kazimieras Kuzminskas. Jis kalbėjo, kad daugiau krikščioniškąja politika prel. M.Krupavičius susidomėjo įstojęs į ateitininkų sąjūdį. Į politinę veiklą įsitraukė studijuodamas Petrapilio dvasinėje akademijoje. Išsamiau susipažinęs su krikščioniškosios demokratijos teoriniais bei politiniais pagrindais, jis darėsi jos teoretikas, besirengiantis jos idėjas įgyvendinti nepriklausomoje Lietuvoje. Jis su kitais studentais ateitininkais dalyvavo Petrapilyje susibūrusių krikščionių demokratų veikloje. 1917 metais kun. M.Krupavičius Voroneže, Krikščionių demokratų partijos steigiamajame suvažiavime, savo kalba sutramdė salę, „virtusią pragaru“. Aistros atvėso, pyktis atslūgo. Prezidiumas ramiai užbaigė savo darbą. Buvo įsteigtas didelis skyrius, kuris atliko svarbų vaidmenį lietuviškos tremties politiniame gyvenime. Taip Rusijoje pradėjo steigtis krikščionių demokratų būreliai. Grupės veikė pagal savo pačių sudarytas ar improvizuotas programas. Reikėjo sukurti vieningą, visiems privalomą programą. Vyriausiuoju tos programos redaktoriumi buvo kun. M.Krupavičius. Į tą programą buvo įtrauktas ir žemės reformos projektas. 1917 metais, po nepavykusio Petrapilio Seimo, įvyko pirmoji Lietuvos Krikščionių demokratų partijos konferencija, kurioje buvo priimta šios partijos programa, sudarytas Centro komitetas. Dėl siaučiančios revoliucijos ir patogesnio susisiekimo su kitais miestais nutarta Centro komitetą iškelti į Voronežą, čia buvo sudarytas naujas Centro komitetas iš ten gyvenusių krikščionių demokratų, pirmininku buvo išrinktas kun. M.Krupavičius. Jis tapo visos Rusijoje susiformavusios Lietuvos krikščionių demokratų partijos tam tikru lietuvių tremtinių dalies politiniu vadu. Nuo to laiko daug veikia kaip politikas, prisiimdamas atsakomybę už krikščioniškosios demokratijos idealų realizavimą Lietuvoje.

Vėliau kun. M.Krupavičiui saugumo sumetimais teko bėgti iš Rusijos (kur jam buvo paskelbtas mirties nuosprendis) ir po nelaisvės pas vokiečius grįžo į Lietuvą.

Čia jis rado jau veikiančius krikščionis demokratus, kurie 1917 metais Vilniaus lietuvių atstovų konferencijoje išrinko partijos Centro komitetą, jo pirmininku tapo Aleksandras Stulginskis. Vengdami partijos skaldymo, kun. M.Krupavičius ir kiti iš Rusijos grįžę Centro komiteto nariai tapo Lietuvoje veikusios partijos nariais. Susidarę programiniai skirtumai buvo išspręsti 1918 metais Vilniuje įvykusioje konferencijoje. Išrinktas naujas Centro komitetas, pirmininku – prel. M.Krupavičius. Perimdamas partijos vadovavimą, jis tapo krikščioniškosios politikos vadu Lietuvoje, po to – išeivijoje iki gyvenimo pabaigos.

Mons. Alfonsas Svarinskas priminė, kad kunigai nuolat kovojo už Lietuvos laisvę. Jau vien ką reiškia 1863 metų vieno iš sukilimo vadų Antano Mackevičiaus vardas. Tarp sukilėlių jis buvęs ne vienintelis kunigas, kovos sąjūdyje ir kiti kunigai įvairiai padėjo sukilėliams. Nemažai jų nukentėjo nuo carinių baudėjų. Jau žymiai vėliau, Lietuvą okupavus sovietams, kunigai padėjo mūsų partizanams, pavyzdžiui, Naciunskas, Lelešius ir kt. Tarp kunigų buvo rašytojų, veiklių politikų, jie aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime, ūkinėje veikloje. Vienas ryškiausių pavyzdžių – ir prel. M.Krupavičius. Jis regėjo, kaip Rusijoje per revoliuciją liejosi kraujas, matė, kaip caro laikais buvo engiama lietuvių tauta, vėliau jos dalią prelatas siekė palengvinti kurdamas ir vykdydamas žemės ūkio reformą, paremtą katalikų socialine doktrina. Monsinjoro nuomone, ir dabar kunigai, taip pat ir visi katalikai turėtų aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime. Jis pasipiktinęs sakė, kad dabartinėje, nepriklausomos Lietuvos kultūros ministerijoje kabo sovietinio Lietuvos saugumo vado, sovietų generolo Gudaičio-Guzevičiaus paveikslas. Esą, tai buvęs žymus Lietuvos kultūros veikėjas. Suprantama, kad taip išsityčioti iš nepriklausomos Lietuvos gali tik bolševikinės krypties veikėjai, teigė mons. A.Svarinskas.

Apie prel. M.Krupavičių – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovą – konferencijos dalyviams papasakojo doc. dr. Juozas Banionis. Ir šioje veikloje prel. M.Krupavičius buvęs aktyvus, nuoseklus ir ryžtingas, šiose pareigose išbuvęs beveik dešimt metų iki savanoriško atsistatydinimo. Kaip VLIK’o vadovas jis lankėsi Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vatikane, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. Eidamas šias pareigas, prel. M.Krupavičius buvo pagrindinės užsienyje veikusios Lietuvos laisvinimo organizacijos priekyje. Jis siekė stiprinti kovą už Lietuvos nepriklausomybę, ieškodamas paramos ir lietuvių tautos atjautos. Amerikoje, nors gaudamas nedidelę pensiją, iš savo kuklių santaupų siuntė siuntinius savo draugams bendraminčiams į tremtį Sibire.

Doc. dr. Edvardas Kriščiūnas konferencijoje kalbėjo apie prel. M.Krupavičių kaip socialinio teisingumo reiškėją. Pranešėjas priminė tuos laikus, kai lietuviai buvo beturčiai, jų žemes ir kitą turtą valdė rusai kolonistai. Ir iš dalies palygino su šiandiena. Juk ne iš gero gyvenimo jaunimas, geri specialistai vyksta dirbti, gyventi į užsienį ir ten pelnosi sotesnį kąsnį. Mūsų šalyje mokesčių naštą labiausiai patiria neturtingieji, o turtingi toliau turtėja. Pas mus dar vis nėra progresyvinio užmokesčio. Gal todėl neatsitiktinai dabar eiliniam piliečiui vadinti save Lietuvos patriotu yra tarsi gėda...

Apie prel. M.Krupavičiaus draugystę su artimu bičiuliu, tautos patriotu mokytoju Petru Butėnu papasakojo doktorantė Lionė Lapinskienė. P.Butėnas, kaip ir prel. M.Krupavičius, buvo ateitininkų propaguotojas, tautos laisvės šauklys. Jis kvietė atiduoti savo jėgas prieš nutautėjimą. Išlikę keli laiškai byloja apie nuoširdų šių lietuvių patriotų draugystę, bendrus siekius.

Savo prisiminimais apie savo dėdę prel. M.Krupavičių papasakojo jo dukterėčia Genovaitė Jarumbavičiūtė. Ji gerai pamena dėdės išmintį, pareigos suvokimą, skatinimą siekti šviesos, žinojimo. Drauge ji pacitavo kažkada prel. M.Krupavičiaus savo seseriai Veronikai parašytus žodžius: „Jei Dievas panorėtų čia mano gyvenimo kelionę nutraukt, tai labai norėčiau, kad mano palaikai amžiams atsigultų lietuviškoj žemelėj. Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir bedvasį kūną“. Dukterėčia tikisi, kad dėdės kūnas po neilgo laiko bus iš Amerikos pargabentas į Lietuvą. Jau – visam laikui.

Apie prel. M.Krupavičių – žemės ūkio ministrą ir žemės ūkio reformos įgyvendintoją – konferencijoje kalbėjo Žemės ūkio universiteto doc. Algimantas Kurlavičius. Vilniaus universiteto doc. Aldona Vasiliauskienė kalbėjo apie masių auklėjimą, Dievo, Bažnyčios įtaką šioje veikloje. Mgr. Darius Juodis papasakojo apie prel. M.Krupavičių KGB bylų puslapiuose, kuriuos jam teko atidžiai vartyti.

Konferencijoje buvo pranešta, kad yra sudaryta prel. M.Krupavičiaus įamžinimo visuomeninė iniciatyvinė grupė Lietuvoje. Šios grupės globėjas – arkiv. S.Tamkevičius. Darbo grupės vadovas – Kauno Šilainių Šv. Dvasios parapijos klebonas mons. Lionginas Vaičiulionis, darbo grupės referentė – Jurgita Daučiūnaitė. Tarp darbo grupės narių – Kauno miesto vicemeras Kazimieras Kuzminskas, A. Panemunės Švč. M. Marijos Vardo parapijos klebonas, Vilkaviškio vyskupijos Aleksoto dekanas kan. Deimantas Brogys, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro vyr. mokslo darbuotoja dr. A.Vasiliauskienė, Lietuvos krikščionių demokratų išeivijos atstovas Pranas Povilaitis ir kiti – iš viso dvylika žmonių.

Kaunas

© 2005 "XXI amžius"