Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Parapija
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Artėjant Lekėčių miestelio įkūrimo 500 metų
ir parapijos 100 metų jubiliejams

Kunigystės ugnelė – širdyje

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Lekėčių klebonas kun. Gediminas Marcinkevičius prie naujojo varpo

Taip atrodė Lekėčių Šv. Kazimiero bažnytėlė 1918 metais

Pastoracinė taryba su klebonu kun. Gediminu Marcinkevičiumi švenčiant jo 35-ąjį gimtadienį

Aktyvieji parapijos žmonės prie bažnyčios Lekėčiuose Nuotraukos iš parapijos albumo

Rugsėjo 18 dieną Šakių dekanato Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčioje vyko Šv. Mato atlaidai, kuriuose šv. Mišias aukojo ir pamokslą sakė Plokščių klebonas kun. Antanas Urbanavičius, o spalio 2-ąją – Šv. Pranciškaus atlaidai. Juose dalyvavo Liškiavos klebonas kun. Valius Zubavičius. Pirmoji rudens šalna dar nespėjo pakąsti žalumos, o šilti saulės spinduliai glamonėjo įvairiaspalvius žiedus. Lekėčių parapijos tikintieji ir svečiai, atidėję darbus, gausiai susirinko į šventiškai papuoštą ir dar dažais kvepiančią bažnytėlę. Kaip ir dera atlaiduose, po šv. Mišių tikinčiųjų procesija apjuosė bažnyčią, priekyje vaikai barstė žiedlapius, vėjelis pleveno vėliavų šilką, mišku nuvilnijo giesmės.

Lekėčiai paskendę tarp vešlių miškų, praeityje buvę zanavykų sostine ir jų pradžių pradžia, nes Lekėčių valsčiaus, o kartu ir Šakių apskrities buvusi riba prasideda už Novos kaimo. Kitąmet Lekėčių miestelis švęs 500 metų jubiliejų ir parapijos įkūrimo 100-ąsias metines. Lietuvos istorijos kaitoje kito lekėtiškių dvasinis ir materialinis gyvenimas, pastoracinį darbą dirbo pasiaukoję kunigai. Tai parapijos įkūrėjas kun. Justinas Staugaitis, vėliau – Telšių vyskupas, kunigai V.Stanynas, P.Garmus, P.Jančius, P.Bastys, J.Šalčius, J.Bučinskas. Jie visi ilsisi Amžinybėje, palikę savo darbų brydę ne tik Lekėčių parapijoje, bet ir darbavęsi įvairiose Lietuvos vietose, stiprinę žmonių dvasinį bei moralinį gyvenimą.

Nuo 2001 metų čia dirbantis klebonas kun. Gediminas Marcinkevičius prikėlė bažnyčią, atgaivino parapiją. Net skeptikai, dvejoję klebono užsibrėžtais tikslais, šiandien tiki jo pasakytu žodžiu, padarytais darbais.

Savo pasirinkimu neabejoja

Po 40 metų Lekėčiuose klebonavusio kun. Jono Bučinsko ir šiam išėjus Amžinybėn, klebonu buvo paskirtas kun. G.Marcinkevičius. 2001 m. liepos 8 d., Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidų metu, jis aukojo šv. Mišias, o liepos 14 dieną susirinkusiems į bažnyčią parapijiečiams davė iškilmingą priesaiką. „Aš atėjau į Lekėčius ne viešpatauti, ne vadovauti, o tarnauti jums, tarnauti Dievui“, – dar ir dabar daugelis prisimena šiuos klebono pasakytus žodžius.

Gedimino vaikystė prabėgo Daugupio, vėliau Ringėnų kaime, prie Ringio upelio kranto. Tėveliai buvo pamaldūs, tad jį ir sesutę Astą dažnai vesdavosi į bažnyčią. Kunigas berniukui tapo autoritetu, dažnai įsivaizduodavo save jo vietoje, atsiskyręs nuo visų „aukodavo“ šv. Mišias. Buvo uždaro būdo, svajonėse paskendęs, mažai bendravo su bendraamžiais. Pradėjo lankyti mokyklą Balbieriškyje, čia mokytojai suprato, kur linksta paauglio širdis. Ateistinė mokymo sistema Gediminui buvo atgrasi. Baigęs aštuonias klases mokslus tęsė tuometėje Balbieriškio profesinėje technikos mokykloje. Gal nauja aplinka, gal sudomino plataus profilio mechanizatoriaus specialybė, ir vaikinas tapo vienu pavyzdingiausių mokinių, sėkmingai išlaikė egzaminus. Svajojo apie aukštuosius mokslus Žemės ūkio akademijoje (dabar universitetas). Svajonės subliūško, kai 1986 metų lapkritį gavo šaukimą į Prienų karinį komisariatą. Lapkričio 17-ąją Gediminas kartu su kitais bendraamžiais skrido į Maskvą, vėliau – į Ašchabadą, ten jis tapo tankistu. 1987 metų balandžio pabaigoje – įsakymas vykti į Afganistaną. Sovietinei kariuomenės mėsmalei tokie kaip Gediminas buvo labai tinkami: santūrus ir ramus vaikinas iš Pabaltijo turėjo tinkamą specialybę, gerai baigė mokymų kursus, neturėjo aukšto partinio dėdės, kuris sulaikytų nuo „pragaro“.

Šiandien žinome, ką patyrė vaikinai, okupacinės kariuomenės pareigūnų nublokšti į Afganistaną. Vieni be laiko pražilo, paseno, tapo invalidais, kiti grįžo į Lietuvą cinkuotuose karstuose. Gediminas skrido į nežinomybę. Šandantės mieste apgyvendino palapinėje. Tarp 26 kitataučių jis vienas buvo lietuvis. Kad patirtų mažiau pažeminimų ir patyčių, gudravo: nesakė esąs lietuvis, dar ir pavardę surusino. Iš Šandantės perkėlė į Kabulą, netrukus į Džalabadą. Ten desantininkų batalione paskyrė ryšininku. Po pusės metų tapo vyriausiuoju mechaniku.

Baisumai gulė Gedimino širdyje, alino nervus. Kokia kančios prasmė? Kai tave niekina, jei nepasiduodi prievartai, nestatutiniams santykiams, kai per prievartą į burną bruka narkotikus, ragina elgtis taip, kaip elgiasi kiti, nesispyrioti – tokios sąlygos, tokia vieta, ar verta dar kažkuo tikėti, laukti… Štai vienam miegančiam kareivėliui prisėlinę afganai nupjovė ausis, kitas sudegintas gyvas, dar kitas išprotėjo, pražilo…

Kartą visa Gedimino brigada išvažiavo iš Džalabado, kur buvo bazė, į „operaciją“ netoli Pakistano sienos. Vaikinai atsidūrė priešais kalnus. Tankai liko kalno papėdėje, o sausumos pėstininkai lipo į kalnus. Dušmanai pradėjo šaudyti. Aidai iš kalnų garsiai atkartojo sprogimus. Kai salvės buvo nukreiptos į koloną, Gediminas greitai nėrė į tanką. Deja, viena kulka lietė galvą, o kitos – į abi kojas. Įskilo vienos kojos kaulas, bet kulka išėjo laukan. Į kitą koją įstrigo dvi kulkos. Šiaip taip vaikinas įšliaužė į tanką, spėjo jį užvesti. Akyse žaižaravo, pylė prakaitas, kiek pajėgdamas muturiavo kojas, stengėsi sulaikyti kraujavimą. Kvietė gydytoją, bet atsakymas buvo griežtas – pagalbą suteiks tik po mūšio.

Toliau – kaip sapne: kareiviai ištraukė Gediminą iš tanko, paguldė ant neštuvų, suteikė pirmąją pagalbą. Malūnsparniu nuskraidino į Džalabado ligoninę, perpylė kraują. Likimas lėmė, kad ligoninėje tuo metu gydėsi vaikinas iš Dzūkijos. Jų kraujo grupės sutapo. Po metų pragaro Gediminą perkėlė į Uzbekiją. Su peršautom kojom, sužeista galva. Baigiantis tarnybos laikui vėl dviem savaitėms išsiuntė į Afganistaną. „Gyvas namo grįžti jau nesitikėjau. Vyko arši, nesuprantama kova“, – prisimena kun. G.Marcinkevičius. Nevilties valandą jis parašė tėvams atsisveikinimo laišką ir sau davė priesaiką: jeigu gyvas grįš, savo gyvenimą paskirs Dievui.

Į Lietuvą jis grįžo

Likimas buvo palankus Gediminui, sugrįžo, kokia laimė – apkabino artimuosius. Naktimis vis sapnavosi košmarai, neretai apnikdavo slogi nuotaika, bet nepasidavė. Vienas pirmųjų baigė katechetų kursus Marijampolėje, dėstė tikybą Kunigiškių, Žagarių, Žiūronių, Ūdijos devynmetėse mokyklose. Gediminas džiaugėsi vaikų smalsumu, o ir pats gilinosi į Bažnyčios istoriją ir jos nuostatas. Tuometis Balbieriškio klebonas kun. Vytautas Insoda pastebėjo vaikiną, paragino ir rekomendavo kunigystės mokslams. 1991 metais G.Marcinkevičius sėkmingai įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, vėliau mokėsi Vytauto Didžiojo universitete. 1997 m. gegužės 18 d. jį įšventino į diakonus, o dar po mėnesio baigė mokslus. Diplominio darbo tema: „Kunigo tarnystė rengiant vaikus Susitaikymo sakramentui Nepriklausomoje Lietuvoje“.

1997 metų vasaros atostogas Gediminas praleido Balbieriškyje, drauge su klebonu kun. Kęstučiu Vosyliumi tvarkė, dažė bažnyčią, daug bendravo su jaunimu. Rudenį gavo paskyrimą dirbti diakonu Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje, dėstė tikybą Jonučių vidurinėje mokykloje.

Kunigystės keliu

1997 m. gruodžio 14-ąją Balbieriškio Švč. M. Marijos Rožančinės bažnyčioje pirmąkart po karo buvo įšventintas kunigas – diakonas G.Marcinkevičius. Žmonių susirinko iš visų parapijos kaimų ir kaimelių. Daugeliui buvo smalsu, kaip jų parapijietis bus įšventintas į kunigus. Daug kas kunigo šventimus pamatė pirmąkart savo gyvenime. Šv. Mišias koncelebravo ir kunigo šventimus suteikė Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis, MIC. Šventėje dalyvavo generalvikaras mons. Vincentas Bartuška, Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos kanauninkas Algimantas Kajackas, klebonai kunigai V.Insoda, K.Vosylius, klierikai, giminės, artimieji, draugai.

Gedimino mama Marija Marcinkevičienė sėdėjo pagarbioje vietoje ir žvelgė į sūnų, vilkintį puošniais kunigo drabužiais, apsuptą žymių žmonių. Ji tik šluostėsi ašaras ir kas žinojo, ką slėpė motinos širdis. Susimąstęs buvo ir Gediminas – daug patirta armijoje, pasirengta kunigystei, apsvarstytas nelengvas ir atsakingas kelias: „Viešpatie, tu žinai viską, tu žinai, kad aš tave myliu“ (Jn 21, 17).

Po dviejų savaičių, gruodžio 28-ąją, Balbieriškio bažnyčioje naujai įšventintas kunigas G.Marcinkevičius aukojo pirmąsias savo šv. Mišias ir teikė palaiminimą visiems susirinkusiems tikintiesiems. Primicijose pamokslą pasakė Vilkaviškio vyskupijos kancleris Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios klebonas kan. Juozas Pečiukonis. Tai buvo nuostabi šventė kunigui Gediminui ir kiekvienam dalyvavusiam.

Alytaus Angelų Sargų parapijos vikaras

Jaunąjį vikarą su kun. V.Insoda likimas vėl suvedė Alytuje, Angelų Sargų bažnyčioje. Klebonui ir vikarui darbo netrūko – Alytaus Angelų Sargų parapija – didžiausia Vilkaviškio vyskupijoje. Vikaras Gediminas rengė jaunavedžius santuokai ir ją laimino, krikštijo vaikus, teikė ligoniams sakramentus, klausė išpažinčių, aukojo šv. Mišias. Jis visur stengėsi tarnauti žmonėms. Didelį dėmesį skyrė pamokslų auklėjamajai reikšmei, kad jį išklausiusio žmogaus širdyje liktų gėrio daigai. Jam padėjo patirtis, įgyta dėstant tikybą įvairiose mokyklose. Pamokoms kunigas Gediminas stropiai ruošdavosi, stengėsi perprasti vaikų psichologiją.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidai Marijampolėje kasmet sutraukia daug tikinčiųjų ne tik iš Vilkaviškio vyskupijos. Vikaras Gediminas, kai vykdavo Alytaus dekanato dienos, suburdavo nemažą būrį maldininkų ir net dviem autobusais riedėdavo į Suvalkiją. Pakeliui aplankę Palaimintojo Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginės kaime ir čia pasimeldę, vykdavo į Marijampolę, į Šv. archangelo Mykolo mažąją baziliką, aplankydavo seminariją ir kt. Vikaraudamas kun. G.Marcinkevičius gilinosi į Palaimintojo J.Matulaičio asmenybę, bendravo su iškiliu kunigu Pranu Gavėnu. Kai Alytuje pradėjo veikti viešoji įstaiga „Dienos namai“ ir Šv. Angelų Sargų bažnyčios klebonas kun. V.Insoda leido lankytojams nemokamai naudotis dviem parapijos namo kambariais, vikaras Gediminas tapo šių namų siela. Kas galėjo geriau suprasti vienišų, nuo buities pavargusių žmonių, turinčių dvasinių ar fizinių problemų, širdį? Vikaras dalyvaudavo dvasinėse konferencijose, jo rimtus pamąstymus pakeisdavo poezijos posmai, muzikos garsai. Ypač namų lankytojams įsiminė vikaro Gedimino vadovaujamos Motinos Marijos trečiadieninės pamaldos, Evangelijos skaitiniai ir kt.

Naujasis klebonas Lekėčiuose atvertė naują parapijos knygos puslapį

„Kai naujasis Lekėčių klebonas negailestingai kapojo šventoriuje vešėjusius krūmus, kai kas burnojo – esą ką čia išsigalvoja… Kai klebonas lipo į aukštus ilgaamžius medžius genėti pavojų keliančių šakų, parapijiečiai stebėjosi… Bet kai į šv. Mišias plūstelėjo žmonės, klebonas apsidžiaugė – pagaliau rado kelią į lekėtiškių širdį, jų tikėjimą“, – rašė Šakių rajoninis laikraštis „Draugas“.

Iš tikrųjų pirmieji klebono kun. G.Marcinkevičiaus žingsniai Lekėčiuose buvo labai sunkūs. „Pirmas įspūdis? Lyg po gaisro man atrodė bažnyčia“, – prisimena klebonas. Klebonijos pastatų būklė buvo prasta – geriau nugriauti ir naują statyti. Nežinojo ko griebtis – ir klebonijai, ir bažnyčiai reikėjo remonto, o klebonui, neturinčiam kur gyventi, teko miegoti ant čiužinio, pakloto ant žemės parapijai priklausančiame kluone.

Lekėtiškiai mena, kaip rytojaus dieną kartu su parapijiečiais klebonas jau tvarkė parapijos namus, tapetavo kambarius, šveitė bažnyčios sienas, duris. Prie plušančių žmonių priėjęs senolis paklausė, kaip atrodo naujasis klebonas. „Štai jis prieš jus“, – kumštelėjo moteris šalimais dirbančio, neišsiskiriančio iš kitų klebono pusėn. Sutriko žmogus – negi toks iškilus žmogus gali būti toks paprastas ir savas?

Anelė Jurkšaitienė prisimena: „Tik atvykęs klebonas kun. G.Marcinkevičius ėmėsi iniciatyvos tvarkyti šventoriaus aplinką, organizavo bažnyčios remontą. Nebuvo kunigui kur gyventi, teko kuo greičiau įrengti kleboniją sename pastate, buvusioje pirmaklasių mokyklėlėje. Šis anksčiau buvęs klebonijos pastatas labai apleistas, niekas nesirūpino jo remontu. Reikėjo statyti krosnis, mūryti kaminus, kalti lubas ir grindis, iškalti sienas. Klebonas darbavosi kartu su parapijiečiais, paramos dar sulaukė iš savo buvusios Šv. Angelų Sargų parapijos Alytuje. Teko daug paplušėti ir lėšų aukoti, kol klebonijoje buvo galima apsigyventi“.

Klebonas įsitikino, jog žmonės geranoriški, padeda, nuotaika praskaidrėjo. Su aktyviausiais pagalbininkais aptarė: „Šiais metais – suremontuoti kleboniją, o kitais – pastatyti ne tik naują altorių, bet ir atnaujinti pačią bažnyčią“. Paramos ganytojas kreipėsi į bendroves, stambesnius ūkininkus. Dėl kilnaus tikslo gerą širdį, darbščias rankas ir sumanumą parodė A.Jurkšaitienė. Kur tik reikia – ji pirmoji.

2001-aisiais, prieš šv. Kalėdas, Algimantas Bitinaitis padarė kryžių, pritvirtino prie klebonijos sienos. „Dabar visi žino, kad čia gyvena parapijos klebonas, kad į jį galima kreiptis visais dvasiniais reikalais, – sako A.Jurkšaitienė. – Kreipiasi tikintieji ir abejojantys vis dažniau užsuka į bažnyčią religinių švenčių dienomis, kreipiasi laidojant savo artimuosius“. Parapijiečiai vis dažniau tarp savęs kalbėjo, kad klebonas – nuoširdus, ramus, ištesi žodį, o choras stebino ne tik parapijiečius, bet ir svečius. Vargonininkai Izolina Rudzemienė ir Tomas Lapinskas negaili laiko ir kantrybės mokant choristus naujų giesmių. Su vargonininku T.Lapinsku klebonas susipažino Alytuje. Klebonui patiko muzikalus, praktikuojantis katalikas, todėl jį pakvietė į Lekėčius vargonininkauti šventadienių šv. Mišiose. „Aš nesirenku darbų, – sako klebonas, – ką moku, dirbu pats, ko nesuprantu, kviečiu į talką daugiau išmanančius“. Nepraėjo nė metai, o į Šakių rajoninį laikraštį „Draugas“ visos parapijos vardu parašė parapijietė Justina Vosylienė: „Jaunas ir energingas klebonas kun. G.Marcinkevičius, iš Alytaus atvykęs, rado apleistą bažnyčią, nes prieš tai 40 metų klebonavęs kun. J.Bučinskas – garbingo amžiaus, nepajėgė prižiūrėti bažnyčios. Naujasis klebonas uoliai tvarkosi bažnyčioje, suburtas darnus choras, zakristijonas, patarnaujantys įvairaus amžiaus vaikai – gražu žiūrėti. Džiaugiamės klebono supratingumu, užuojauta. Tai kunigas, dalijantis meilę žmonėms. Tokios gražios apeigos, kad niekas neskuba iš maldos namų, žavi klebono pamokantys žodžiai. Labai įsimintinos buvo Verbų sekmadienio apeigos. Ne vienas nubraukė ašarą. Visos parapijos vardu linkiu klebonui stiprios sveikatos ir toliau mums rodyti teisingą kelią – kuriuo eiti, kur sustoti“.

Sutvarkęs kleboniją ir turėdamas kur gyventi, klebonas kun. G.Marcinkevičius rūpinosi bažnyčios remontu. 2002-aisiais birželio 9 d. prasidėjo paruošiamieji bažnyčios remonto darbai. Remonto darbams vadovauja pats klebonas, pasikvietęs pagalbon pastoracinės tarybos narį Algį Požerecką. Išdažyta bažnyčia, atnaujinti altoriai, liepos 6 dieną jau kabojo nauji sietynai. Per Švč. M.Marijos atlaidus pašventintas naujas altorius. Po pamaldų klebonijos sodelyje jaunimas pasodino ąžuoliuką klebono kun. G.Marcinkevičiaus klebonavimo Lekėčiuose vienerių metų sukakčiai prisiminti. Kalbėjo Krikščionių demokratų Lekėčių kuopos pirmininkas Zenonas Rakauskas. „Šis ąžuoliukas yra išaugęs iš gilės ir ūgtelėjo per vienerius metus. Tai simboliška, nes kaip tik prieš metus į Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčią įžengė naujasis klebonas“. Jam Z.Rakauskas linkėjo būti tvirtam, kaip šaknis įleidę į Lekėčių žemę šimtamečiai ąžuolai. Anelė Kairaitytė „Drauge“ rašė: „…Lekėčių parapijoje jau metus darbuojasi klebonas kun. G.Marcinkevičius. Mes, vyresnioji karta, gėrėjomės parapijoje švęsta Dievo Kūno švente. Ilga procesija nusidriekė, o priekyje – kunigas su monstrancija, choras. Procesija ėjo apie tris kilometrus. Mes džiaugiamės klebono pamaldumu, kad aukoja pamaldas patogiu laiku, nes pagyvenę ir neįgalieji gali ateiti į bažnyčią pasisemti jėgų tolesnei žemiškai kelionei, rūpestingai rengia vaikučius Pirmajai Komunijai. Žmonės džiaugiasi išgražėjusia bažnyčia. Prie remonto darbų daug laiko aukojo klebonas kun. G.Marcinkevičius, A.Požereckas, Bronius ir Anelė Jurkšaičiai, jaunimas ir kiti parapijiečiai. Klebono kvietimu iš Alytaus atvyko dvi dailininkės, kurios dangiška spalva išdažė bažnyčią iš vidaus. Naujovėmis džiaugiasi visi parapijiečiai, tie, kurie tiki Dievą, myli Bažnyčią, lanko ją“. Anelė išgyvena, kad dar yra tėvų, „prisigėrusių socialistinio ateizmo, materialistinio raugo“, auklėja vaikus kita dvasia, nukrypsta nuo katalikiško gyvenimo normų.

Klebonas kun. G.Marcinkevičius ir Alytuje, ir Lekėčiuose supažindino parapijiečius su Palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybe, organizavo ekskursijas į atlaidus. Viena tokių įsimintinų piligriminių kelionių buvo 2002 m. liepos 12 d. į Marijampolę, ir ne tik.

* * *

2002 m. rugpjūčio 24 d. išgražėjusioje Lekėčių bažnytėlėje lankėsi Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila. Čia jis teikė Sutvirtinimo sakramentą. Pasidžiaugta bažnyčios grožiu, išvedžiota elektros instaliacija, naujais liturginiais drabužiais, UAB „Lekėčiai“ vadovų Ramunės ir Arūno Matusevičių nupirktais naujais vargonais, Miškų urėdijos skirta mediena. Ir ne tik apie darbus vyskupui kalbėjo klebonas kun. G.Marcinkevičius. Jis pasidžiaugė, kad vis gausiau, trokšdami dvasios peno, renkasi į pamaldas parapijiečiai, moksleiviai mokosi tikybos tiesų mokykloje. Per metus išdalyta 16230 komunijų. Pasidžiaugta uoliais parapijiečiais, kurie tvarko bažnyčią, jos aplinką, gieda bažnytiniame chore, patarnauja šv. Mišiose. Didžiausias klebono troškimas – kad parapijiečiai paklustų Dievo įsakymams, kad nerūšiuotų vieni kitų tarsi žvyro ant sieto: kur smulkus, kur stambus, o, pasirinkę Lekėčių miestelio globėju šv. Kazimierą, eitų taikos, gerovės keliu, kad „jaunimas suprastų skaistaus ir doro gyvenimo prasmę“ ir rinktųsi meilės kelią. Pabrėžta, kad per metus, bažnyčioje palaiminti, Santuokos sakramentą priėmė dvylika porų, pakrikštyti – 43, palaidoti – 76 Lekėčių krašto žmonės.

Tais pačiais metais, po Šv. Pranciškaus atlaidų, vysk. R.Norvila paskyrė kleboną kun. G.Marcinkevičių aptarnauti dar ir Kretkampio parapiją. Kretkampio koplytėlėje kiekvieną sekmadienį jis aukoja šv. Mišias, rūpinasi sielovada, o tikintieji atvykstantį kunigą mini geru žodžiu. Klebonas kun. G.Marcinkevičius prieš didžiąsias bažnytines šventes labai jaudinasi. Besikeičiantis bažnyčios papuošimas – tai tik mažas akcentas, atspindintis šventės dvasią, bet parapijiečiams tai labai svarbu. A.Jurkšaitienė pasakoja: „2002 m. gruodžio 1 d. prasidėjo Adventas. Nutarėm altorius užtiesti violetinės spalvos užtiesimais. Didžiajame altoriuje degė Advento žvakė, perrišta baltu kaspinu. Prieš rytines šv. Mišias giedamos Švč. M.Marijos giesmės (Rarotai). Adventas – susikaupimo metas, tad nemažai žmonių pasninkauja, dalyvauja šv. Mišiose“.

* * *

2003 m. gegužės 18-25 d. „Draugo“ laikraštyje pasirodė keletas straipsnių dėl klebonijos žemės ir Lekėčių seniūnijos seniūno P.Gestauto nenoro šią problemą spręsti kartu su klebonu. Iš tikrųjų tai buvo ne klebono problema dėl žemės nuosavybės, o Lekėčių katalikų parapijos bendruomenės rūpestis. Mat seniūnui P.Gestautui atmatuotas žemės sklypas Lekėčių miestelyje sukėlė daug aistrų. Pagrindinė priežastis – tai buvo daroma tyliai, ramiai, vengiant viešumos ar gyventojų nuomonės.

1991 m. gruodžio 2 d. tuometis Lekėčių parapijos klebonas kun. J.Bučinskas kreipėsi į Lekėčių apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti 3,36 ha žemės, kurios savininkas buvo Lekėčių katalikų parapija.

1992 metų kovo mėnesį iš Lietuvos valstybinio archyvo buvo gauta pažyma, patvirtinanti 3,36 ha žemės priklausymą Lekėčių parapijai.

Parapijos pastatų nuosavybė buvo atstatyta 1990 metais. Tačiau teisė į žemę pakito – Žemės reformos įstatyme išvardyta, kad ta žemė turi būti grąžinta, religinės bendruomenės ar parapijos nebuvo minėtos. Tik 2002 m. lapkričio 5 d. LR Seimas priėmė Žemės reformos įstatymo papildymą, kuriuo žemė suteikiama neatlyginamai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų turtas pagal SSRS įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurie nuosavybės teise turi pastatų bei kitų statinių, o žemė naudojama šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti.

Remiantis šiuo įstatymu, klebonijai priklausantis žemės sklypas buvo sumažintas iki 0,96 ha. Tiesa, tuo metu per Lietuvą nuvilnijo žemės sklypų privatizavimo skandalai. Klebonas kun. G.Marcinkevičius atkakliai siekė skaidrumo ir atstatyti tai, kas priklauso Lekėčių katalikų parapijai. Naujus darbus ir idėjas klebonas įgyvendina drauge su parapijiečiais. „Vis dėlto įdomūs ir savotiški žmonės gyvena šiame krašte“, – teigia kun. G.Marcinkevičius.

* * *

Apie kleboną kun. G.Marcinkevičių ne iš vieno lekėtiškio teko išgirsti, jog jis – „antrasis Bastelis“, taip 1949-1959 metais Lekėčiuose kunigavusį kun. Pranciškų Bastį vadino žmonės. Ir iš tikrųjų, įsigilinusi į šių dviejų kunigų asmenybes, jų sielovados darbą, net kai kurias asmenines savybes, atradau daug sąlyčio žymių. Kun. P.Bastys dirbo Lekėčiuose sunkiais ateistinio gniuždymo metais, atsargiai išnaudodamas įvairias galimybes ieškojo kelio į žmogaus širdį, kalbėjo apie Bažnyčios skelbiamas tiesas, rūpinosi apleista bažnyčią, ją remontavo. Kun. G.Marcinkevičius dirba kitomis sąlygomis, jam tenka gydyti okupacijos suluošinto žmogaus sielą, auklėti jaunimą naujomis sąlygomis, ugdyti tautiškumą ir skiepyti Dekalogo tiesas.

Prieš Šv. Mato atlaidus klebonas Gediminas, sutelkęs parapijiečius, atnaujino, išdažė Šv. Kazimiero bažnyčią iš išorės, nes vidus jau sutvarkytas. Pernai, Šv. Kazimiero metais, nuliedintas naujas bažnyčios varpas. Varpo dūžiai kviečia naujam gyvenimui Nepriklausomoje Lietuvoje, kviečia atsikratyti vyraujančių blogybių.

A.a. kun. P.Bastys 1956 m. rugsėjo 23 d., po Šv. Mato atlaidų, užrašė savo dienoraštyje: „…Šiandien šventė. Mūsų šventėms oras turi ypatingos reikšmės. Besimeldžiančių buvo pilna bažnyčia. (…), o praėjusią savaitę ištisai dirbau bažnyčios remonto darbus: kaliau lentas, tolių, veržiau šulus ir kt. Pagalbos buvo maža. Bažnyčios pastatas iš lauko įgavo gražesnę išvaizdą. (…) Teks dar daug padirbėti, kol užbaigsiu. Tada atsidėsiu pagrindiniam darbui – auklėjimui. Žinoma, ir šis darbas yra pastoracinė priemonė…“

Klebonaudamas Lekėčiuose kun. P.Bastys organizavo parapijos įkūrimo 50-ųjų metinių paminėjimą. „Mano siekimas, prisimenant 50 metų sukaktį, – sužadinti parapijiečių širdyse kilnių pasiryžimų, parodyti Visuotinės Bažnyčios vaidmenį, jos veikimą ir šv. Mišiose prašyti Aukščiausiąjį, kad žmonės palaikytų pagarbą Dievui per sekmadienio šventimą, dalyvautų bendrose pamaldose, išlaikytų meilę Išganytojui per šv. Komuniją“. 2006 metų vasarą Lekėčių miestelis švęs 500 metų jubiliejų ir parapijos įkūrimo 100-ąsias metines. Rūpesčiai gula ant klebono kun. G.Marcinkevičiaus pečių. Jis dar prieš metus nutarė įamžinti parapijoje dirbusius ir jau Amžinybėn iškeliavusius kunigus, aprašyti parapijos kūrimąsi ir jos istoriją ir viską sudėti knygon. Tą darbą klebonas pavedė šio straipsnio autorei.

© 2005 "XXI amžius"