|
Miglotas Berlyno dangus
Petras KATINAS
Daugelį ne tik Vokietijoje, bet ir pasaulio politiniuose sluoksniuose nustebino vienas Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio poelgis. Vykstant labai įtemptoms ir sunkioms deryboms tarp krikščionių demokratų ir socialdemokratų dėl didžiosios jų koalicijos, naujosios vyriausybės sudarymo ir kanclerio posto, G.Šrioderis viską metęs nuskubėjo į Maskvą pasveikinti savo geriausią draugą (o gal instruktorių?) Rusijos prezidentą V.Putiną jo 53-iojo gimtadienio proga. Netgi kai Sovietų Sąjungos gensekai švęsdavo savo gimtadienius, ypač neapvalius, klusnūs satelitai iš Rytų Berlyno, Varšuvos, Sofijos ar Budapešto nevykdavo į imperijos sostinę nusilenkti valdovui. Taigi geriausias draugas G.Šrioderis pralenkė visus ir įėjo į istoriją kaip uoliausias Kremliaus direktyvų ir užmačių vykdytojas. Todėl neatsitiktinai pasaulio žiniasklaidoje nedviprasmiškai užsimenama, kad Rusijos prezidentas V.Putinas, sovietmečiu dirbęs KGB rezidentu Vokietijoje, be abejo, užverbavo ne vieną ir dabartinės Vokietijos politikos veikėją. Apie tai atvirai pareiškė ne koks nors į Kremliaus nemalonę patekęs ir dar nepasodintas ten, kur reikia, užsilikęs disidentas, o Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius Andrejus Piontkovskis. Jo žodžiais tariant, KGB puikiai išmokė V.Putiną, kokiais būdais reikia užverbuoti Vakarų politikus ir visam laikui susaistyti juos įsipareigojimais. G.Šrioderis tokios V.Putino meistrystės viršūnė, pabrėžė A.Piontkovskis.
Su tokiais Strateginių tyrimų instituto direktoriaus vertinimais visiškai galima sutikti. Juk nuo pat savo pirmosios kadencijos pradžios G.Šrioderis nuosekliai vykdė Maskvos užmačias. Tai ypač ėmė ryškėti vis labiau įsitvirtinant V.Putinui Kremliuje ir sparčiais tempais stiprinant savo autoritarinį režimą. Vokietijos žurnalas Focus rašo, jog V.Putino ir G.Šrioderio draugystė toli peržengė įprastą politikų draugiškumo vienas kitam jausmą. Kremliaus valdovas ir Vokietijos kancleris rado vienas kitame giminingas sielas. O ta sielų giminystė buvo nuosekliai puoselėjama. Tiktai kažkodėl visą laiką Maskvos naudai. Neatsitiktinai netgi užkietėję buvę SSRS propagandos vadovai ir komentatoriai, ilgus metus plūdę Vokietijos revanšistus, ėmė šlovinti G.Šrioderį. Ypač V.Putinui ir jo kagėbistinei aplinkai patiko kanclerio politika, nukreipta prieš JAV. Taip faktiškai griaunant NATO arba darant Aljansą neveiksnų. Be to, įvykę Vokietijos parlamento rinkimai ir tuoj po jų nedviprasmiškai išreikštos G.Šrioderio pretenzijos pasilikti kancleriu trečiajai kadencijai. Kancleris paskelbė, kad tik jo Socialdemokratų partija laimėjo rinkimus ir bandė manipuliuoti jais teigdamas, kad Krikščionių demokratų partija ir Krikščionių socialinė sąjunga, kuri nuolat laimi rinkimus svarbioje Vokietijos Bavarijos žemėje, yra skirtingos politinės partijos. Savo partiją, sprendžiant iš jo veiklos, jis irgi siekė paversti į V.Putino asmeninę valdžios biurokratų organizaciją, pavadintą partija Jedinnaja Rossija. Aišku, paversti Vokietijos Bundestagą Rusijos Valstybės Dūma, kuri jau beveik visiškai kopijuoja Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą, neturėjusią absoliučiai jokių galių, ne G.Šrioderio ar panašių Vokietijos kairiųjų jėgoms. Tačiau panašios tendencijos vienoje didžiausių ir įtakingiausių Europos Sąjungos valstybių kelia didelį nerimą. Jau vien tai, kad G.Šrioderis, vėl pretendavęs tapti kancleriu, visiškai nusispjovė į tuos 450 tūkst. balsų, kurių daugiau už socialdemokratus gavo krikščionys demokratai, labai daug ką sako. Iki šiol nė vienoje demokratinėje valstybėje tokių atvejų dar nėra buvę, kai, gavusi beveik pusę milijono daugiau rinkėjų balsų, opozicijos vadovė negalėtų pretenduoti į vyriausybės vadovės postą. Pasak jau minėto Vokietijos žurnalo Focus, tokie G.Šrioderio veiksmai visiškai atitinka V.Putino dvasią.
Be abejonės, Angela Merkel, pasiėmusi nešti sunkų didžiausios Europos Sąjungos valstybės valdžios kryžių, sutiks milžinišką pasipriešinimą ne tik iš G.Šrioderio komandos ministrų, užėmusių svarbiausius valdžios postus, bet ir patirs ne mažesnį spaudimą iš Kremliaus. Štai ką pareiškė Rusijos Federacijos Tarybos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Michailas Margelovas: A.Merkel nepavyks polonizuoti Vokietijos ir Rusijos santykių. (Žodį polonizacija M.Margelovas pavartojo neatsitiktinai. Mat naujoji Vokietijos kanclerė, dar rinkimų kampanijos metu komentuodama G.Šrioderio ir V.Putino susitarimą dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu, apeinant Lenkiją ir Baltijos šalis, ne kartą skelbė, kad Vokietija privalo atsižvelgti į Lenkijos interesus.) Kai dėl Rusijos ir Vokietijos santykių, tai pastaruoju metu jie tapo labai glaudūs, kaip ir abiejų šalių ekonominiai interesai, todėl nei A.Merkel, nei kam nors kitam jų nutraukti ar pažeisti visiškai neįmanoma, sakė M.Margelovas. Ir dar pridūrė: Vokiečiams, netgi britams ar skandinavams visiškai nusispjaut, kokiais būdais Rusijos dujos ar nafta pateks į jų šalis. Svarbiausia, kuo pigiau, tuo geriau.
Tokie Kremliaus pareiškimai ir rodomas optimizmas, jog niekas nesikeis Maskvos-Berlyno ašyje, visgi patvirtina, kad Maskva susirūpinusi galimais Vokietijos užsienio politikos pokyčiais. O tokie pokyčiai tikrai nė kiek nepakenks artimiausių Vokietijos ir Rusijos kaimynių interesams.
Neatsitiktinai žinomas Rusijos politologas Aleksandras Kolesničenka, kurio prognozės daugeliu atveju išsipildo, vos sužinojęs, jog Vokietijos kanclere taps A.Merkel, atkreipė dėmesį, kad ji pasisako prieš savarankišką Vokietijos dalyvavimą globalinės politikos procesuose ir teikia prioritetą euroatlantinei bendrystei vadovaujant JAV. Taip Rusijai Europoje atsiranda dar vienas sudėtingas partneris, konstatuoja A.Kolesničenka.
Žinoma, naujajai Vokietijos kanclerei kojas kaišios užsienio reikalų ministras socialdemokratas, buvusio kanclerio G.Šrioderio žmogus, bent jau iki šiol pritaręs jo prorusiškai politikai. Tačiau lemiamas žodis, ypač užsienio politikos srityje, priklauso kanclerei. Tai ir teikia vilčių visai pokomunistinei Rytų ir Vidurio Europai.
© 2005 "XXI amžius"
|