|
Eucharistinis atsinaujinimas skatina pozityvų veikimą
Mindaugas BUIKA
Eucharistijai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos paskelbtame baigiamajame kreipimesi į Dievo tautą pasaulio vyskupai, kunigai ir diakonai bei visi broliai ir seserys tikintieji raginami ugdyti eucharistinį pamaldumą, išlaikyti katalikams būdingą dievobaimingą pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui ir skatinti kuo didesnį jo išsiskleidimą vykdant Bažnyčios misiją. Dokumentą, pavadintą Eucharistija gyvenimo duona pasaulio taikos labui, pristatęs jos rengimo komisijos vadovas Kvebeko (Kanada) arkivyskupas kardinolas Markas Kelė sakė, kad Sinodo tėvai tuo pačiu linkėjo, jog su šiuo eucharistiniu atsinaujinimu krikščionys taptų jautresni pasaulio kentėjimams ir aktyviai dalyvautų visose viešojo gyvenimo sferose, ypač ekonomikoje, švietime ir žiniasklaidoje.
Išorinė įtaka Bažnyčios gyvenimui
Baigiamojo pareiškimo pradžioje Sinodo tėvai su pagarba prisimena šios asamblėjos iniciatorių popiežių Joną Paulių II bei jos rengėją popiežių Benediktą XVI, kurio sušaukti vyskupai rinkosi į Romą pateikti Šventajam Tėvui siūlymus, kurie galėtų padėti jam praplėsti ir pagilinti Bažnyčios eucharistinį gyvenimą. Eucharistiniame tikėjime Bažnyčia yra absoliučiai vieninga, kaip ir vyskupų regima bendrystė su Petro įpėdiniu. Kita vertus, egzistuoja apeigų, kultūrų ir pastoracinių situacijų įvairovė, ir vykusi Sinodo asamblėja padėjo susirinkusiems ganytojams pasidalyti patyrimu ir skirtingu liturginių tradicijų turtingumu.
Ta proga jie kreipiasi į visų konfesijų krikščionis ir kviečia dar karščiau melstis, kad ateitų susitaikymo ir Bažnyčios visiškai regimos vienybės diena ir kad visi galėtų kartu celebruoti Eucharistiją pagal Viešpaties Jėzaus maldą Jo mirties išvakarėse: Tegul visi bus viena!. Sinodo tėvai taip pat primena, kad ir Katalikų Bažnyčioje yra atsiradusios dirbtinės bendrystės kliūtys dėl susidariusių politinių aplinkybių: Kinijos katalikų vyskupų atstovai, nors ir buvo popiežiaus Benedikto XVI pakviesti, tačiau negalėjo dalyvauti Vyskupų Sinodo darbe. Dėl to nuo komunistų režimo kenčianti vietinė Bažnyčia Kinijoje užima ypatingą vietą mūsų mintyse ir maldose, tvirtina praėjusios asamblėjos dalyviai.
Iškeliant kitus išorinius sunkumus normaliam Bažnyčios gyvenimui, ką paliudijo iš visų kontinentų susirinkę pasaulinio episkopato atstovai, Vyskupų Sinodo dokumente kalbama apie nesibaigiančius karus, badą, terorizmą ir kitokio pobūdžio socialinį neteisingumą. Ypač primenamas nesibaigiantis smurtas Artimuosiuose Rytuose, skurdas Afrikoje, kuri įvardijama, kaip pasaulio viešosios opinijos užmirštas kontinentas, gausėjančios stichinės gamtos katastrofos. Tarp kitų didžiųjų nelaimių, primenamos ir sekuliarizacijos pasekmės, esančios pirmiausia Vakaruose, kurios veda į religinį abejingumą ir įvairias reliatyvizmo apraiškas.
Visi šie kentėjimai tampa dar pavojingesni dėl pasaulyje, tapusiame globaliniu kaimu, stiprėjančios tarpusavio priklausomybės. Tam, kad solidarumas vis dėlto triumfuotų blogio ir iššūkių žmonijos sąžinei akivaizdoje, pasaulinio Vyskupų Sinodo nariai pirmiausia kreipia savo mintis į tautų vadovų atsakomybę, kurie turi rūpintis bendrojo gėrio prioriteto užtikrinimu. Ganytojai ypač prašo, kad politiniai lyderiai skatintų pagarbą kiekvieno žmogaus orumui nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Kitas svarbus jiems keliamas uždavinys tai įstatymų, kurie gerbtų prigimtines santuokos ir šeimos teises, priėmimas ir įgyvendinimas. Bažnyčia savo ruožtu yra pasirengusi aktyviai dalyvauti bendrose pastangose, kuriomis siekiama pažangos visai žmonių giminei, kad niekam nepritrūktų kasdieninės mūsų duonos.
Patvirtinta II Vatikano Susirinkimo reikšmė
Paliesdami Eucharistijos celebravimo esmės klausimą Sinodo tėvai vėl patvirtino Bažnyčios tikėjimą apie realų Prisikėlusio Kristaus buvimą Švč. Sakramente ir tai, kad Bažnyčia prisimena Jėzaus mirtį ir prisikėlimą tais pačiais Paskutinės vakarienės žodžiais ir veiksmais, prašant Šv. Dvasios perkeisti duoną ir vyną į Kristaus kūną ir kraują. Dokumente paaiškinama, kad pastarojoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, vykusioje praėjus 40 metų po II Vatikano Susirinkimo, norėta dar kartą paanalizuoti, kiek adekvačiai minėtas tikėjimo slėpinys yra celebruojamas reformuotoje liturgijoje.
Sinodas patvirtina, kad II Vatikano Susirinkimas suteikė būtiną pagrindą autentiškam liturginiam atsinaujinimui, rašoma asamblėjos baigiamajame pareiškime. Jame pabrėžiama, kad dabar reikia toliau išnaudoti pozityvų liturginės reformos rezultatą, kartu ištaisant tuos piktnaudžiavimus, kurie atsirado liturginėje praktikoje. Sinodo tėvai pabrėžė, kad pagarba šventam liturgijos pobūdžiui turi būti garantuota ištikimai laikantis visų liturginių normų ir kad niekas negali savęs laikyti Bažnyčios liturgijos šeimininku bei elgtis kaip jam patinka. Gyvas tikėjimas, kuris pripažįsta Viešpaties esamumą, yra pirmoji sąlyga gerai liturginei celebracijai, konstatuojama Vyskupų Sinodo kreipimesi.
Asamblėjoje kaip tik stengtasi apsvarstyti posusirinkiminio eucharistinio atsinaujinimo proceso pasiekimus bei išryškėjusius kai kuriuos šešėlius. Gerą pavyzdį toje atviroje diskusijoje rodė pats popiežius Benediktas XVI tiek savo turiningais pranešimais, tiek atidžiai klausydamas kitų pasisakymų. Tarp teigiamų šiuolaikinio Bažnyčios gyvenimo aspektų Sinodo tėvai minėjo atnaujintą sekmadienio šv. Mišių reikšmės suvokimą, pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę išaugimą Afrikoje ir kitose pasaulio dalyse, galingą Pasaulio jaunimo dienų patyrimą, skaitlingas Švč. Sakramento adoracijos iniciatyvas, katechezės stiprėjimą, katalikiškų sąjūdžių augimą ir jų nuopelnus naujajai evangelizacijai, jaunų ministrantų prie altoriaus viltingą gausą ir kitus ženklius pasiekimus.
Akcentuojant neseną totalitarinio komunizmo praktiką Rytų Europoje, kai buvo persekiojama Bažnyčia ir prievarta brukamas valstybinis ateizmas, Sinodo dokumente dar kartą reiškiama padėka Dievui, kad daugelyje šalių, kur kunigų nebebuvo likę ar jie buvo priversti eiti į pogrindį, Bažnyčia dabar vėl gali laisvai celebruoti šventuosius slėpinius. Kai kurios tų pokomunistinių šalių yra stipriai nukrikščionintos, bet atgauta laisvė skelbti Evangeliją ir uolus liudijimas pamažu vėl gaivina tikėjimą. Kartu Sinodo tėvai su meile sveikina ir drąsina tuos krikščionis, kurie vis dar patiria persekiojimus dėl savo tikėjimo. Taip pat kalbėdami apie tuos kraštus, daugiausia turinčius islamo išpažinėjų daugumą, kur krikščionių mažumos patiria diskriminaciją religiniu pagrindu, vyskupai reikalauja, kad jiems laisvai būtų leista celebruoti Viešpaties dieną.
Iškilusios problemos skatina aktyvumą
Tarp šiuolaikinio Bažnyčios gyvenimo šešėlių Vyskupų Sinodo kreipimesi pirmiausia minimas nuodėmės pojūčio praradimas ir krizė Atgailos sakramento praktikoje. Sprendžiant šią problemą siūloma skatinti visų lygių katechezę, ir čia geru pavyzdžiu yra tas faktas, jog vis daugiau jaunų žmonių, kurie tinkamai katechizuoti, praktikuoja savo nuodėmių išpažinimą, taip suprasdami susitaikymo su Dievu svarbą, kas ir yra privaloma vertingai priimant šventąją Komuniją.
Kitas nerimą keliantis dalykas kunigų trūkumas netgi sekmadieninei Eucharistijos celebracijai, kas būdinga kai kurioms Vakarų šalims ir misijų kraštams. Kai kurie kunigai dėl to patiria didelių sunkumų, nes yra priversti celebruoti daugelį kartų tą pačią dieną ir kilnotis iš vienos vietos į kitą, kad geriau patenkintų tikinčiųjų poreikius, rašoma baigiamajame dokumente. Jie tikrai nusipelnė mūsų didelės pagarbos ir solidarumo. Taigi Sinodo tėvai kviečia toliau vystyti pašaukimų pastoraciją, maldas už dvasinius pašaukimus bei vadinamąją dvasinės Komunijos praktiką, kaip paguodos kelią tiems, kurie dėl įvairių priežasčių negali priimti Kristaus kūno ir kraujo tikrojoje Komunijoje.
Su liūdesiu ganytojai analizuoja žinomą padėtį tų katalikų, kurie negali priimti sakramentinės Komunijos dėl šeimyninės padėties yra išsiskyrę ir sudarę naują civilinę santuoką. Jokiu būdu nepritardami šiam pasirinkimui, vis dėlto Sinodo tėvai primena, kad, ir esant tokiai padėčiai, katalikai nėra visiškai nušalinti nuo Bažnyčios gyvenimo. Mes kviečiame juos dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose, atidžiai klausyti Dievo žodžio ir taip savo gyvenimu teigti tikėjimą, meilę ir atsivertimą, teigiama Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių kreipimesi. Mes norime jiems pasakyti, kad mes esame jiems artimi maldoje ir pastoraciniame rūpestyje.
Sinodo tėvai taip pat konstatuoja faktą, kad kai kuriose vietose susilpnėjęs šventumo pojūtis daro poveikį ne tik aktyviam ir vaisingam tikinčiųjų dalyvavimui šv. Mišiose, bet pačiai celebracijos kokybei, kurią tikintieji yra pašaukti liudyti. Pamaldumo Eucharistijai skatinimas turi padėti gaivinti priklausomybės katalikų bendruomenei džiaugsmą, kaip atsvarą kai kuriose šalyse stebimam pasitraukimo iš Bažnyčios procesui. Šis dechristianizacijos (nukrikščionėjimo) faktas skatina stiprinti geresnę krikščioniškojo gyvenimo formaciją šeimose, kad taip sakramentinė praktika labiau pagyvintų ir išreikštų tikėjimo turinį, nurodoma Sinodo baigiamajame dokumente. Jame ganytojai, tėvai ir katechetai skatinami efektyviau darbuotis dėl evangelizacijos ir religinio švietimo strategijos sudarymo naujojo tūkstantmečio pradžiai.
Sinodo tėvai taip pat primena visiems katalikams popiežiaus Jono Pauliaus II apaštaliniame laiške Mane nobiscum Domine pareikštą priminimą, kad tikrąjį mūsų Eucharistijos celebracijos autentiškumą lems tikinčiųjų visuomeninė laikysena, pasirengimas padėti neteisingumo aukoms ir visiems pasaulio užmirštiesiems. Jie primena mums Kristaus agoniją iki pasaulio pabaigos, pabrėžiama Vyskupų Sinodo kreipimesi. Šie kentėjimai negali likti svetimi Eucharistijos slėpinio celebracijai, kuri skatina mus aktyviai ir sąmoningai darbuotis kuriant teisingumą ir perkeičiant pasaulį remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu, kuris akcentuoja žmogiškąjį asmens orumą ir centriškumą.
Kvietimas liudyti Viešpaties meilę
Sinodo tėvai, priminę, kad šventoji Eucharistija yra meilės dovana, susitikimas su Dievu, kuris mus myli, atskirai kreipiasi į kiekvieną Bažnyčios narį ir kviečia būti šios meilės tarnais ir liudytojais. Pirmiausia kreipiamasi į kunigus, kurie įveda tikinčiuosius į Eucharistijos slėpinį, ir prašoma likti ištikimiems gautai ypatingai Viešpaties meilei. Kunigai yra kviečiami sekti popiežiaus Benedikto XVI pavyzdžiu ir būti nuolankiais Viešpaties vynuogyno darbininkais visiškai atsiduodant savo kilniojo pašaukimo uždavinių vykdymui. Tegul Kristaus ramybė, kurią jūs suteikiate atgailaujantiems nusidėjėliams ir eucharistiniams susibūrimams, nusileidžia ant jūsų ir jūsų bendruomenių, kurios gyvena iš jūsų liudijimo! linkima Vyskupų Sinodo baigiamajame dokumente. Jame su padėka primenama nuolatinių diakonų, katechetų ir kitų pastoracinių darbuotojų tarnystė ir linkima jai vaisingumo, dosnumo ir vienybės su ganytojais.
Sinodo tėvai siunčia sveikinimus ir dėkoja visiems Dievui paskirto gyvenimo žmonėms, kad jie pasirinko savo dalį Viešpaties vynuogyne. Jūsų eucharistinis liudijimas Kristaus tarnystėje yra meilės šauksmas pasaulio tamsybėse, tvirtinama Vyskupų Sinodo pareiškime, meldžiant jiems Švč. Mergelės Marijos, Eucharistijos moters, globos. Taip pat kreipiamasi į jaunus žmones, kuriems primenami popiežiaus Benedikto XVI žodžiai, kad jie nieko nepraranda atsiduodami Kristui, bet, priešingai, atranda tikrąjį gyvenimą. Ganytojai pabrėžia, kad jauni žmonės gali būti tikri dėl Bažnyčios paramos, ypač maldose, kai, susidurdami su šių dienų iššūkiais, jie yra pasiryžę kurti ateitį su Kristumi. Kreipdamiesi į jaunus seminaristus Sinodo tėvai reiškia viltį, kad jų formacija bus persmelkta autentiško eucharistinio dvasingumo.
Ypač gražūs palinkėjimai Vyskupų Sinodo baigiamajame pareiškime išsakyti krikščionių šeimoms, kurių pašaukimas į šventumą prasideda nuo buvimo namų Bažnyčia, stiprinama Eucharistija. Sinodo tėvai pripažįsta, kad asamblėjoje buvo daug kalbama apie nelengvą šeimos ir santuokos padėtį šiuolaikiniame pasaulyje, kupiname netikrumo ir trapumo. Tradicinis krikščioniškos šeimos supratimas lieka nepakitęs: tvirtu tikėjimu paremtas Santuokos sakramentas vedybinę sąjungą padaro Šv. Dvasios šventove, turtingu naujos gyvybės šaltiniu, kuris taip pat yra meilės šaltinis.
Kreipimesi tėvai raginami rodyti tvirtumą išauklėjant savo vaikus tikinčius, nes būtent šeima yra šaltinis, iš kurio gimsta pašaukimai į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą. Negalima užmiršti, kad tarp krikščioniškų šeimų yra Kristus, kuris laimina jas savo malonėmis. Vienybėje su Kristumi, ypač Jo kančia yra ligoniai bei neįgalūs žmonės, kuriems Vyskupų Sinodo nariai taip pat negaili šiltų paguodžiančių žodžių. Savo kūno ir širdies kentėjimais jūs ypatingu būdu dalyvaujate Eucharistijos aukoje ir esate privilegijuoti liudytojai meilės, kuri eina iš jos, pabrėžiama Sinodo dokumente. Būdami vienybėje su Kristaus velykiniu slėpiniu mes randame atsakymą į kančios ir mirties skausmą, ypač kada liga pakerta nekaltus vaikus.
Pripažintas vienybės siekis
Vienuoliktosios eilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos pareiškimo pabaigoje kalbama apie ekumenizmą, pabrėžiant visų krikščionių atsakomybę dėl jų bendrystės bei kartu apgailestaujant, jog esamas pasidalijimas neleidžia kartu celebruoti Eucharistijos. Šiuo atveju primenama Katalikų Bažnyčios pozicija dėl negalėjimo dalytis Eucharistija su tų konfesijų nariais, kurie dar nėra visiškoje bendrystėje su katalikais: tokia disciplinarine nuostata siekiama nesudaryti galimos painiavos, kuri tik pakenktų vienybės siekiams. Dokumente taip pat primenamas krikščionybės artumas kitoms iš Abraomo kilusioms religijoms judaizmui ir islamui kartu pabrėžiant, jog celebruojantys Eucharistiją krikščionys yra žmonijos sakramentas, balsas visų maldų, skirtų dangiškajam Tėvui.
Baigdami pareiškimą Sinodo tėvai dėkoja Dievui už vykusią asamblėją, kuria aukšta nata taip pat buvo užbaigti Eucharistijos metai ir sutvirtintas ganytojų vieningumas, apaštalinis bei misijinis entuziazmas. Vyskupai reiškia viltį, kad dėl jų pastangų visi tikintieji eis džiaugsmingai sutikti Jėzų šventojoje Eucharistijoje ir dėl to patirs tiesą Jo žodžių: Aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos.
Baigiamąjį Vyskupų Sinodo pareiškimą rengusią komisiją, be paskirtojo pirmininko kardinolo M.Kelė ir jo pavaduotojo Romos vyskupo augziliaro Salvatorės Fizikelos, taip pat sudarė visų kontinentų asamblėjos rinkti atstovai: San Paulo (Brazilija) arkivyskupas kardinolas Klaudijus Umešas, Bombėjaus (Indijos) arkivyskupas kardinolas Ivanas Diasas, Kisanganio (Kongas) arkivyskupas Loranas Monsemgva Pasinija, Kieti ir Vasto (Italija) arkivyskupas Brunas Fortė.
Komisijoje Rytų Katalikų Bažnyčiai atstovavo Antiochijos (Libanas) maronitų patriarchas kardinolas Nazrala Sfeiras, Šventajam Sostui Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis ir vienuolijų vyresniesiems Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis tėvas Hansas Kolvenbachas. Popiežius Benediktas XVI į komisiją dar asmeniškai įtraukė Limos (Peru) arkivyskupą kardinolą Chuaną Luisą Siprianį ir Serbijos Rytų katalikų apaštalinį egzarchą vyskupą Djurą Dzudzarą.
© 2005 "XXI amžius"
|