Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Politinis helovynas

Petras KATINAS

Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Jau nekalbant apie Lietuvos, bet ir daugelis užsienio šalių politologų ir politikos apžvalgininkų vieningai pripažįsta, jog po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje dar nebuvo tokios kairiosios sudėties parlamento ir Vyriausybės, kokia yra dabar. Netgi „darbo, doros ir darnos“ vienvaldystės metais. Žinoma, kalbant apie kairiosios sudėties parlamentą pirmiausia turima galvoje ne vien tik išeiviai iš komunistinės nomenklatūros ar idėjinės parlamentarų pažiūros. Politinės ar idėjinės pažiūros daugumai dabartinės valdančiosios koalicijos parlamentarų – svetimas ir nesuvokiamas dalykas. Jie pasirengę perbėgti į bet kokią partiją (išskyrus Tėvynės sąjungą, kuri paskelbta visų dabartinių valdančiųjų priešu) mainais už postą ar injekcijas į savo verslus. Vienintelė daugumos ideologija – prorusiškas nusiteikimas, kurio net ir visaip maskuodami neįstengia paslėpti. Vargu ar rasime nors vienoje demokratinėje Europos valstybėje, kur valdžioje yra socialdemokratų ar socialistų partijos, kuriose taip būtų paminami socialinio teisingumo principai. Kaip tik tie principai ir yra kiekvienos demokratinių šalių Socialdemokratų partijos kertinis ideologinis akmuo. Žinoma, išskiriant komunistus, kurių partija buvo sukurta savo žmonėms engti ir išnaudoti. Taip pat sąmonei nuodyti.

Sąvoka „kairieji“, ją taikant mūsų Seimo ir Vyriausybės daugumai, absoliučiai netiksli, visiškai neatspindinti tikrosios dabartinio valdančiojo „elito“ padėties ir veiksmų. Kai kurie iš to „elito“ dabar graužia nagus, kad Atgimimo metais ir 1990 m. kovo 11-ąją balsavo už nepriklausomybės atkūrimą, neiškovojo „ekonominio suvereniteto“ buvusios SSRS sudėtyje, „nusileido“ buržuaziniams nacionalistams, ir svarbiausia – padarė vos ne mirtiną nuodėmę: nutolo nuo Maskvos, dargi drįsta ją pakritikuoti. Vienas iš tokių, dideliu socialdemokratu, daktaru ir istoriku besiskelbiantis Socialdemokratų partijos vicepirmininkas visiškai nesuvokdamas, kad jo korta jau visiškai mušta, netgi tarp savųjų – Vytenis Povilas Andriukaitis ėmėsi veiksmų pamokyti savo partiečius ir sugrąžinti juos į teisingą kelią. Jis išsiuntinėjo raštą Socialdemokratų partijos vadovybei ir Socialdemokratų frakcijos Seime nariams, pavadindamas jį memorandumu „Dėl Lietuvos ir Rusijos santykių“. Pirmiausia priekaištauja partiečiams, kad jie nukrypo nuo kurso, nesilaiko neva pagrindinės ES ir NATO nuostatos, jog Rusija yra šių euroatlantinių organizacijų strateginė partnerė, o Lietuvos vykdoma politika „neatitinka šios strateginės partnerystės dvasios“. Kitaip tariant, nenori vykdyti Kremliaus nurodymų. Dar daugiau, V.Andriukaitis išmąstė, jog Lietuva ir lietuviai (tiksliau, tie nenaudėliai konservatoriai ir politologai bei apžvalgininkai) kalti, kad visos nuomonių apklausos Rusijoje rodo, jog Lietuva laikoma Rusijos priešu. Tarp tokių „priešų“ V.Andriukaitis įvardijo užsienio reikalų ministrą, Seimo Pirmininką ir Prezidentą… Bet ir to dar maža. Savo memorandume jis teigia, jog pati pasiskelbusi SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusija niekada nebuvo okupavusi Lietuvos, todėl negali būti kaltinama už SSRS įvykdytą Lietuvos aneksiją ir inkorporaciją. Todėl ragina nutraukti visas kalbas dėl okupacinės žalos atlyginimo ir atšaukti Seimo priimtą įstatymą tuo klausimu. Blogiausiu atveju – atimti ir užkonservuoti jį neribotam laikui. Kaip tai buvo padaryta su KGB archyvais.

Taigi istorikas ir daktaras šiuo savo memorandumu pralenkė visus Seimo Maskvos liokajus, tarp jų ir tokius kaip B.Bradauskas, J.Veselka, K.Prunskienė ir A.Pekeliūnas kartu sudėjus. Tad ko gi siekia vėl pradėjęs aktyviai reikštis buvęs vienas iš Socialdemokratų partijos kūrėjų, vėliau atidavęs ją DDP? Atrodo, pirmiausia nori pasinaudoti sumaištimi, kilusia valdančiojoje koalicijoje dėl partijos vado ir Premjero šeimos verslo peripetijų, ir vėl pasidaryti reikšmingu asmeniu ne tik savo partijoje, bet gal ir aukščiau. Tačiau partija, kuriai uoliai tarnavo nuo pat Atgimimo laikų, jau seniai jį nurašė visiems laikams. O kad jį paliko vienu iš keleto Socialdemokratų partijos vicepirmininkų, tai tik savotiška dabartinių socialdemokratų reikalų tvarkytojų labdara praradusiam nuovoką partiečiui. Kaip ir išrinkimas Lietuvos rankinio federacijos vadovu, kas labai prajuokino ne tik partinę visuomenę, bet ir visą Lietuvą. Beje, negalima pamiršti ir to, kad partija nuo seno nepalieka savo bičiulių nelaimėje. Tegul pasipuikuoja V.Andriukaitis Socialdemokratų partijos vicepirmininko munduru, vis tiek tame prezidiume jis jokio balso neturi. Tiesa, yra dar vienas variantas, ko išlošti tikisi šis veikėjas savo memorandumu: Maskvos paramos, žinoma, ir finansinės kituose Seimo rinkimuose. Bet ir tai labai jau abejotina. Juk Kremliuje ir Lubiankoje sėdi ne kvailiai, kad vėl bandytų stumti į valdžią Lietuvoje Burokevičiaus, Jermalavičiaus ar Bradausko šūkiais besišvaistančius veikėjus. Tuo labiau kad atsisako kur kas gudresnių. Aišku, Maskva pasinaudos ir jau naudojasi tuo V.Andriukaičio memorandumu. Jau dabar Kremliaus kontroliuojami žiniasklaidos „organai“ atkreipė į tai dėmesį – štai žiūrėkite, ką kalba Lietuvos nepriklausomybės akto signataras! Tik ar ne nuo panašių memorandumų nesenoje istorijoje prasidėdavo įvairiausios okupacijos?

Kažkodėl nesigirdi jokios V.Andriukaičio partinės valdžios reakcijos į jo memorandumą. Ir tai ne vien todėl, jog daugelis neokomunistų iš esmės pritaria jame išdėstytoms „spalio tezėms“. Partijos politbiurui ir pačiam jos lyderiui iškilo kur kas svarbesnių reikalų. Ima braškėti nepakeičiamojo ir vienintelio, niekada neklystančiojo sostas. O to sosto subyrėjimas neišvengiamai atsilieptų daugeliui valdžios funkcionierių. Kaip jau įprasta, dėl suokalbio nuversti Premjerą ir partijos vadovą pirmiausia kaltinami konservatoriai, drįsę inicijuoti Seimo komisijos sudarymą dėl neaiškių A.Brazausko šeimos verslo reikalų. Tiesa, kai kurie net šios Tėvynės sąjungos iniciatyvos šalininkai gana skeptiškai nusiteikę tokios komisijos kūrimu ir galimomis jos išvadomis, gal ir nepalankiomis Premjerui. Jeigu taip ir atsitiktų, tai iš esmės niekas nepasikeis. Dabartinio Seimo dauguma ir valdžios „elitas“ taip susipainioję įvairiais verslo ryšiais ne tik su Lietuvos, bet ir su Rusijos grupuotėmis, kad korupcijos vėžio ląstelės apėmė visą valstybės organizmą. O kosmetinė operacija, suvaidinant vienos tokios ląstelės pašalinimą, nieko nepakeis. Net jeigu ta ląstelė būtų A.Brazauskas. Pagaliau ne konservatoriai kalti dėl „kėsinimosi į A.Brazausko garbę ir orumą, nors jis apie tai kalba kiekvieną dieną po kelis kartus. Netgi tada, kai buvęs ūkio ministras rusų oligarchas, matyt, nusprendęs, kad išmušė jo valanda, atvirai pareiškia, jog A.Brazauskas savo jau atidirbo, todėl laikas paimti valdžią „darbiečiams“, o vadinamosios koalicijos griūties atveju skelbti priešlaikinius Seimo rinkimus. Premjeras iškart tai išgirdęs pareikalavo, kad V.Uspaskichas privalo atsiprašyti už tokius žodžius. Tačiau jau kitą dieną pamiršo savo reikalavimus ir vėl prakalbo apie koalicijos darbo tęstinumą. Vienas politologas tokio keisto elgesio motyvų patarė ieškoti prancūzų patarlėje: „Ieškokite moters!“. Su tuo galima sutikti iš dalies. Juk po savo antrųjų vedybų, Premjero elgesys labai pasikeitė. Atsirado primityvi arogancija, o leksika vis labiau primenanti sovietinių laikų bufetininkių. Tačiau aišku, kad oligarchas V.Uspaskichas nusprendė atkeršyti. Ir ne vien dėl ūkio ministro kėdės netekimo. Jeigu ne „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimas, tikriausiai V.Uspaskichas ir jo „darbiečiai“ ir nekeltų tokio erzelio. Kova vyksta ne dėl „didesnės naudos Lietuvai“, o dėl dar didesnių komisinių, kurie, be abejonės, nubyrės kai kam į kišenes. Kam, matyt, nereikia aiškinti. Štai dėl tų komisinių ir užvirė visa ši košė.

O Lietuvos žmonėms dėl tų visų reikalų paliktas tiktai pasyvių stebėtojų vaidmuo. Ta karta, kuriai labiausiai rūpi valstybė ir jos reikalai, jau išeina. Kiti nustumti į pašalius. Tad kas gi liko? Ogi kaip dar nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse rašė įspėdama apie gresiančius pavojus žinoma publicistė Jūratė Laučiūtė: „Baisiausia – toji karta, kuri nieko negalvoja, niekuo nesidomi, kuri tik valgo, geria ir smaginasi, kaip sugeba, nesusimąstydama, kas bus rytoj! Būtent už tokių – kraupi egzistencinė tuštuma, ir be mūsų kartos pagalbos, bendrų pastangų mūsų vaikų ar vaikaičių karta vargu ar bus pajėgi tą tuštumą užpildyti“.

Štai taip Premjeras savo neišvengiamos karjeros pabaigoje padarė didžiulę klaidą, įsivėlęs į šitą politinių ir turtinių machinacijų karnavalą. Juk būtų, ko gero, oriai įėjęs į istoriją, kaip Lietuvos gelbėtojas. O dabar štai! Kažkoks atvykėlis iš Dievo ir žmonių pamirštos Archangelsko Urdomos viską griauna ir dar šaiposi. Dabar jau net daugybėje kaip musmirių pridygusių lažybų punktų lažinamasi, ar išliks Premjeras ir valdančioji koalicija. Išliks, tuo beveik galima neabejoti. Pernelyg jau susirišę viena grandine. Nebent teks, nors ir griežiant dantimis, atiduoti didelę dalį komisinių ir dividendų bičiuliui Viktorui. O netrukus surengs visuomenei ir Prezidentui nuraminti „stabilumo“ helovyno vakarėlį tame pačiame „Crowne Plaza“ viešbutyje. Bus vėl stabilu, bent jau iki savivaldos rinkimų.

© 2005 "XXI amžius"