|
Ką diskriminuoja lietuviška simbolika?
Kiekvienai tautai ir valstybei svarbus veiksnys vidinė savimonė, perteikiama idėjomis, simboliais, tradicijomis. Nieko nuostabaus, kad kosmopolitizmas, J.Girniaus taikliai apibūdintas kaip dvasinis genocidas, išpažindamas žmogaus vienovę su žmonija apeinant tautą, nuvertina tautinę idėją, nacionalinius simbolius, etnines tradicijas, valstybinius interesus. Tačiau gana keista, kai išprusę žmonės įžiūri tautinėje arba valstybinėje simbolikoje diskriminaciją vienos arba kitos grupės atžvilgiu. Užsakymas ar tiesiog nesusipratimas, kylantis iš perdėto, vienašališko tos grupės iškėlimo?
Neseniai Lietuvos Respublikos himnas ir herbas Vytis užsitraukė kai kurių Seimo narių nemalonę dėl tariamai moteris diskriminuojančio turinio: kam Tautiškoje giesmėje kalbama apie didvyrius ir sūnus (bet ne didmoteres ir dukteris), o herbe pavaizduotas vyriškos lyties raitelis? Galbūt kažkam apmaudu, kad senovės heraldikoje, iš kurios atėjo ir mūsų valstybiniai simboliai, nepavyko įtvirtinti Vyčio be lyties, arba kad lietuvių kalbai būdingas daiktavardžių skirstymas giminėmis. Taigi belieka viena išvada: kad išvengtume diskriminacijos, būtina kuo greičiau visiškai perdirbti lietuvių kalbą, atsisakant giminių, arba kas būtų netgi paprasčiau išvis perimti kurią nors kitą, pavyzdžiui, anglų kalbą, kuriai giminės nebūdingos. Išties kam mums tokia netolerantiška, diskriminuojanti kalba? Būtina kuo skubiau pereiti prie modernesnių, liberalesnių, europinių sampratų. Čia jau ir vyrai galėtų pareikšti pretenzijas lygių teisių komisijai: kodėl žodis Lietuva moteriškos giminės?! Štai slavų kalbos: jose net veiksmažodžiai kaitomi giminėmis. Bet slavams, matyt, šitoks greitas europėjimas negresia: net kartu su mumis Europos Sąjungoje esantys lenkai ir čekai kolei kas pasižymi gerokai stipresne tautine savimone ir neskuba nei darkyti, nei kvestionuoti savo kalbos, kaip ir tautinių bei valstybinių simbolių.
Seimo narys Julius Veselka, atsakydamas kolegoms į jų postringavimus apie tariamos diskriminacijos požymius valstybinėje simbolikoje, juokais pasiūlė mišrų herbą: moterį, raitą ant vyro, idant nė viena lytis neliktų nuskriausta. Žinoma, tai vulgaroka pastaba, tačiau kaipgi kitaip reaguoti į jokiems logikos dėsniams nepasiduodantį absurdą? Išties po šitokios heraldinės reformos bet kurios lyties atstovams būtų sunku skųstis diskriminacija, tačiau kas žino, kur bus pasukta po to? O kas, jei diskriminaciją savo atžvilgiu Lietuvos himne arba herbe įžvelgs homoseksualistai arba imigrantai iš Afrikos: kam raitelis piešiamas balta spalva?
Akivaizdu, iki kokios beprasmybės galima prieiti iškeliant bet kurią problemą ir klaidingai sudėliojant akcentus. Lyčių diskriminacija kur kas aktualesnė darbo santykiuose, ypač parenkant darbuotojus konkrečioms profesijoms ar pareigoms. Dar ir dabar dažnai siūlomas darbas sekretorėms, o ne sekretoriams, mat iki šiol gana stiprus išties maskulistinis stereotipas, jog į sekretorės pareigas įeina ne tik tiesiogiai įvardijamas darbas, bet ir meilužės vaidmuo. Čia jau abiejų lyčių atstovai galėtų įžvelgti diskriminaciją: moterys dėl žeminančio požiūrio, vyrai dėl to, kad šis stereotipas trukdo jiems įsidarbinti sekretoriais tiesiogine (o ne išplėstine) prasme. Ką jau kalbėti apie visiško barbariškumo viršūnę, kai įsidarbinančios moterys verčiamos įsipareigoti, kad artimiausiu metu negimdys ir neis dekretinių atostogų. Tačiau tokie realios diskriminacijos atvejai mūsų feminisčių tarsi nedomina: kur kas svarbiau joms, atrodo, reikalauti vis didesnių teisių lytiniams iškrypėliams arba darkyti tautinę bei valstybinę simboliką.
Norėtųsi tikėtis, jog tai liks tiktai nevykusiu pokštu. Tačiau štai Švedijoje feministinė partija jau reikalauja išvis panaikinti šeimos instituciją: neva tai ne moralinis, o finansinis klausimas. Šios partijos programoje sangulavimas, nesantuokinė partnerystė ir net poligamija (lyčių klausimas ten net nebekeliamas, nes homoseksualizmas toje terpėje jau ganėtinai seniai įteisintas, o už šio reiškinio kritiką žmonės baudžiami net kalėjimu). Kas garantuos, kad mūsų vietiniai feministiniai, anarchistiniai, globalistiniai judėjimai neperims tokių nerimą keliančių europinių tendencijų?
Vertybių nykimas Europoje tampa vis aktualesne problema. Ne tik tautinių: kartu su šiomis neigiamos ir moralinės, ir šeimos vertybės. Belieka pragmatiniai interesai ir kova dėl jų, hiperbolizuota ir konjunktūrinė tolerancija, virtusi netolerancija kiekvienam, turinčiam kitonišką požiūrį į pačią toleranciją. Šiuo požiūriu nemažai būtų galima pasimokyti iš Amerikos, nors ir ten toli gražu ne viskas tobula: ekologijos, pagarbos kitoms visuomenėms ir socialinio teisingumo aukojimas ant finansinio rentabilumo bei pramoninio efektyvumo aukuro jau duoda rezultatų, ir netgi netikintys po pastarųjų dviejų uraganų prabilo apie Dievo bausmę už nežabotą godumą vengiant apriboti taršiąją pramonę, dėl kurios vis labiau nyksta Žemę nuo globalinio atšilimo saugantis ozono sluoksnis. Užtat šeimos vertybių klausimu Amerika neabejotinai sektinas pavyzdys. Neblogų pavyzdžių yra ir kaimynystėje Latvijoje bei Lenkijoje, beje, pastarojoje šeimos ir doros vertybės puikiai suderinamos su tautinėmis. Tiesa, pagarbos tautinėms mažumoms atžvilgiu Lenkija stipriai nusileidžia Lietuvai, tačiau ką padarysi: šventų nėra. Todėl ir būtina kritiškai atsirinkti, ką iš kitų šalių patirties verta perimti, ką taisyti, o ką atmesti. Tautinis ir valstybinis patriotizmas, klasikinė šeimos samprata, dorovinis ugdymas yra ne mažiau svarbūs už nuolatos šiandien pabrėžiamą atvirumą, toleranciją, žmogaus teises ar pilietiškumą. Be patriotizmo pilietiškumas lieka tuščiavidure metafora. Be moralės ir jos mobilizuojančios jėgos joks efektyvumo kultas neišgelbės nei visuomenės, nei individo nuo vidinio susinaikinimo, nekalbant jau apie išorines grėsmes: silpni sąjungininkai niekam nereikalingi, užtat lengvai tampa kitų grobiu. O be tvirtos šeimos visuomenė išvis pasmerkta išnykti: ne tiktai dvasiškai, bet ir fiziškai.
Ar daugelis iš mūsų šiandien išdrįsta oriai ištarti: didžiuojuosi esąs lietuvis? Daugelis to greičiau gėdijasi. Tikriausiai todėl bene kasdien girdime raginimus vis labiau atsisakyti lietuviškumo, tautiškumo, valstybingumo, perduodant suverenias tautos galias oligarchijai, tautinės valstybės galias naujam Internacionalui, panaikinant valstybinę valiutą litą, kurio sugrįžimu dar neseniai taip džiaugėmės, o šiandien jau nebegerbiame nei Vyčio, nei savo himno, nei kalbos.
Tad kas toliau?
Marius KUNDROTAS,
politikos mokslų doktorantas
© 2005 "XXI amžius"
|