|
Rusija: sunkus kelias į atgailą
Petras KATINAS
Maskvoje jau plačiai kalbama, kad kitų metų sausio pabaigoje, minint Lenino mirties jubiliejų, jo mumija bus palaidota kaip pridera. Esą tokiam sprendimui faktiškai jau pritarė ir naujasis Kremliaus šeimininkas prezidentas V.Putinas. Dėl Lenino mumijos perlaidojimo audringi ginčai ir diskusijos vyksta jau seniai. Prieš dvylika metų, vos subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai iš konstitucijos buvo išmestas garsus 6-asis straipsnis apie vadovaujantį ir nukreipiantį SSKP vaidmenį, iš tiesų atrodė, kad Rusija pagaliau nusimetė ją kone šimtmetį dusinusias marksizmo-leninizmo grandines. Tada net proletaru besidedantis dabartinis Maskvos meras Jurijus Lužkovas atėjo į Kremlių pas B.Jelciną ir primygtinai siūlė nedelsiant išnešti Lenino mumiją iš mauzoliejaus Maskvos Raudonojoje aikštėje. Atrodė, jog štai bus išnešta stabu tapusi mumija, ir visos bolševizmo šmėklos pačios išsilakstys. B.Jelcinas nesiryžo tokiam žingsniui. Ir ne tik todėl, kad pats pasidarė demokratu, išplaukęs iš komunistinės nomenklatūros. Matyt, dar ir todėl, jog gerai prisiminė, kai, būdamas pirmuoju SSKP Sverdlovsko srities sekretoriumi, įsakė nušluoti nuo žemės paviršiaus vadinamąjį Ipatovo namą, kuriame bolševikų komisarai išžudė paskutiniojo Rusijos caro Nikolajaus II šeimą.
Dabar caro šeima kanonizuota, o jos nariai paskelbti Stačiatikių Bažnyčios šventaisiais. Sparčiai atstatomi bolševikų sunaikintos cerkvės ir vienuolynai. Leidžiamos buvusių liaudies priešų filosofų Nikolajaus Berdiajevo, Ivano Iljino ir kitų knygos, baltųjų generolų memuarai. Tai daroma dėl vadinamosios visuotinės rusų idėjos. Tačiau tos idėjos kontūrai visiškai neaiškūs. Rusijos ateitis, apie kurią daug rašė išvaryti ar spėję pabėgti į Vakarus didieji rusų mąstytojai, absoliučiai neaiški ir neprognozuojama. Vieni ilgisi monarchijos su geruoju caru priešakyje, kiti vis dar bando reanimuoti liberalizmą, atsiradusį po SSRS žlugimo, treti, įskaitant ir prezidentą V.Putiną, kalba apie valdomą demokratiją. Senieji komunistai dogmatikai nepaliauja dūsauti dėl SSRS žlugimo ir jiems vienintelė išeitis atkurti imperiją ar buvusią santvarką. Naujieji komunistai ne tokie agresyvūs. Jie irgi yra už SSRS atkūrimą, tačiau nežada panaikinti rinkos ekonomikos, o tiktai apkarpyti praradusius saiką oligarchus. Tai yra pasidaryti socialiai remtini.
Diskusijos dėl rusų idėjos vėl įsiliepsnojo, kai neseniai viename Maskvos vienuolyne buvo perlaidoti baltagvardiečių generolo Antono Denikino ir filosofo I.Iljino palaikai, pervežti iš Paryžiaus. Nereikia priminti, kad Sovietų Sąjungoje jie buvo pasmerkti ir prakeikti kaip liaudies priešai. Maskvoje abiejų liaudies priešų palaikus sutiko patriarchas Aleksijus II, grupė Dūmos deputatų, kultūros veikėjų. V.Putinas sutinkant palaikus ir perlaidojimo ceremonijoje nedalyvavo, nors visi tikėjosi, jog jis dalyvaus. Pasak žinomo Rusijos publicisto Viačesalvo Kostikovo, toks Rusijos prezidento sprendimas nedalyvauti ceremonijoje pagerbiant caro generolą ir filosofą, neatsitiktinis. Sklindant patetiškiems šūkiams, jog nuo šiol Rusijoje nebėra nei baltųjų, nei raudonųjų, o grįžtama prie nacionalinės vienybės, V.Putinas, kaip KGB karininkas, jiems pritarti negali. Ne tik dėl savo idėjinių įsitikinimų, bet ir dėl kitų dalykų. Aišku, dėl generolo A.Denikino, tai į Rusijos diktatorius besitaikančiam V.Putinui jo imperinės idėjos labai priimtinos. Juk savo memuaruose baltasis generolas iškėlė gerokai po Pirmojo pasaulinio karo sumažėjusios Rusijos imperijos atkūrimo būtinybę. Ir nepripažino ne tik Baltijos valstybių, bet netgi Lenkijos ir Suomijos išėjimo. Neatsitiktinai generolas savo karinę karjerą pradėjo Lenkijoje, kur Varšuvos tvirtovėje saugojo didžiausią Rusijos priešą būsimąjį Lenkijos maršalą J.Pilsudskį. Ir nesvarbu, pasak A.Denikino, kas valdys Rusiją, netgi jo priešai bolševikai bus geri, jeigu atsiims, kas nuo amžių priklauso Maskvai.
Todėl ir generolo A.Denikino, ir filosofo I.Iljino palaikų perlaidojimas Maskvos vienuolyne jokiu būdu nereiškia, kad jis prisidės prie raudonojo periodo Rusijos istorijos kataklizmų. Pasak V.Kostikovo, komunizmas taip užteršė daugybės Rusijos žmonių protus, jog, duok Dieve, ištrauktų iš pelkės bolševikišką uodegą bent jau XXI amžiaus viduryje. O ta bolševikiška uodega, slegianti ne tik Rusiją, bet ir buvusias sovietines respublikas, yra žmonių vergiškas nuolankumas valdžiai, nenoras ir nemokėjimas susiburti kovai už savo teises, kažkoks mistiškas tikėjimas, jog V.Putinas ar kitoks koks gelbėtojas viskuo pasirūpins, visko duos. Mes niekaip neišmokstame pateikti patys sau sąžinės sąskaitą už mūsų nuodėmes, nesėkmes ir baisias klaidas. Dėl bolševikų revoliucijos kaltiname Leniną ir Trockį, dėl teroro Staliną ir Beriją, dėl kvailo lozungo pavyti ir pralenkti Chruščiovą, sąstingio Brežnevą, SSRS sugriovimo Gorbačiovą ir Jelciną. Tarsi Rusijoje be vadų nebūtų tautos. Mes nenorime pripažinti, jog dėl visų mūsų bėdų ir nelaimių yra didelė ir mūsų visų kaltės dalis: pasyvumas, nemokėjimas organizuotis. Mes perpildyti nuoskaudomis, daromomis valdžios, ir nekenčiame ne tik jos, bet ir viso pasaulio. Už tai, kad mūsų nemyli Pabaltijyje, išvaro iš buvusių sąjunginių respublikų, niekas neskuba mūsų paimti į europietišką laimę, tampo po tarptautinius teismus... Mes tikime tuo, kad Adamovo byla yra amerikiečių suokalbis, o Šveicarijos teismas neišdavė Adamovo mums, nes šveicarų teisėjai antirusiškai nusiteikę. Tačiau mums kažkodėl neateina į galvą mintis, kad mūsų penkių apsivogusių ministrų ir oligarchų neišduoda vien todėl, kad Rusijos teisėsauga, teismai, prokurorai ir teisėjai niekam nekelia pasitikėjimo.
(Galima priminti, kad J.Adamovas buvo Rusijos atominės energetikos ministras ir šveicarų policija jį areštavo už jo finansines machinacijas, kaip paaiškėjo, kad jis pasisavino mažiausiai devynis milijonus dolerių, kuriuos JAV skyrė Rusijai kaip pagalbą saugojant branduolines atliekas. Beje, J.Adamovas prieš savo areštą lankėsi Lietuvoje, kur kartu su mūsų kunigaikštiene K.Prunskiene agitavo prieš Ignalinos AE uždarymą P.K.)
Bet pasitikėti Rusijos teismais negalima vien tik dėl nepasikeitusių nuo sovietinių laikų teisingumo tradicijų. Nuo pat 1917 metų sovietinis teisingumas aptarnavo tiktai komunistinę valdžią ir gynė jos interesus. Todėl naivu galvoti, kad caro kankinio Nikolajaus II ir jo šeimos kanonizacija ar generolo A.Denikino palaikų perlaidojimas, skambant naujai išlietiems cerkvių ir vienuolynų varpams, prisidės prie Rusijos, kaip teisinės valstybės, sukūrimo. Šalyje, kurioje ilgus dešimtmečius vieninteliu teisėju ir prokuroru buvo draugas mauzeris, o vėliau, kai šaudyti savus tapo nepatogu, teisėjais tapo sesutė psichuška, sunku tikėtis kokių nors rimtesnių permainų. Tuo labiau kad užguita liaudis jokių permainų ir nereikalauja.
Aišku, žymiausių Rusijos žmonių palaikų grąžinimas ir jų pagerbimas teigiamas reiškinys. Tačiau tai mažai ką pakeis Kremliaus valdovų galvose. Pirmiausia naujosios Rusijos, apie kurią mėgsta kalbėti Kremlių aptarnaujantys politologai ir viešųjų ryšių specialistai, ant XIX amžiaus filosofų ir mąstytojų užmaišyto skiedinio nepastatysi. Tiesa, kai kurie dabartiniai rusų filosofai guodžiasi viltimi, kad rusų visuomenė labai palengva, bet jau atsikrato košmariškų ideologinių komunistinių dogmų. Pasak optimistų, tai rodo vien tai, kad rusai vėl pradėjo vaikus krikštyti senais tradiciniais rusiškais vardais Vera, Nadežda, Liubov, o ne Vilenais ar Oktiabrinomis. Bet tame komunistiniame marazme buvo ir ne tokių vardų. Pavyzdžiui, partiniai veikėjai, siekdami įsiteikti aukščiau sėdintiems partijos vadams ir pabrėžti savo ištikimybę partijai, sugalvodavo dar keistesnių vardų. Pavyzdžiui, mergaites pavadinti Dazdraperma (!). Tai yra iš šūkio Da zdrastvujet pervoje maja! (Tegyvuoja gegužės 1-oji!). Lietuvoje tokių nesąmonių nebuvo, bet ne vienas uoliai tarnavęs okupntams padlaižys savo sūnų pavadindavo Vilenu (t.y. Vladimiras Leninas).
O dėl Lenino mumijos palaidojimo, tai jeigu taip atsitiktų, tai pasaulyje komunistinių mumijų ir be Lenino dar liks. Kol kas Pekine dar lenkiamasi Mao Czeduno mumijai, Vietnamo sostinėje Hanojuje Ho ši Mino, stalinistinėje Šiaurės Korėjoje tėvo ir mokytojo Kim Ir Seno. Kitų komunistinių kraštų gyvesnių už gyvuosius mumijos jau palaidotas, nors ir jiems buvo pastatyti mauzoliejai. Tai Bulgarijos komunistų vadovui Georgijui Dimitrovui, Mongolijos valdytojui Čoibalsanui, Čekoslovakijos smaugėjui Klementui Gotvaldui ir didžiausiam Maskvos draugui bei statytiniam Afrikoje Angolos išlaisvintojui Agostinjo Neto. Tiesa, galima priminti, kad Ukrainos mieste Vinicoje iki šiol laikomas didžiojo rusų chirurgo Nikolajaus Pirogovo balzamuotas kūnas.
Tuo tarpu ne visi Rusijoje džiaugiasi tuo, kad generolo A.Denikino ir filosofo I.Iljino palaikai atgulė Donsko vienuolyne. Štai ką paskelbė dienraštyje stačiatikių igumenas Venjaminas (pasaulietinė pavardė Novikas): Filosofo I.Iljino ir generolo A.Denikino palaikų perlaidojimas tai pasityčiojimas ir Rusijos patriotų atminimo išniekinimas, jų valios pažeidimas. Jie niekada nenorėjo gulėti po šėtoniškomis raudonosiomis Maskvos Kremliaus žvaigždėmis. Maskvos, kurios gatvės ir aikštės bei kiti objektai tiesiog prifarširuoti bolševikinių galvažudžių ir kitų banditų vardais. Rusijos ir stačiatikybės naikintojų, kurie laiku suspėjo prisikabinti raudonus skudurus. Kalbama apie susitaikymą. Tai, žinoma, geras, dargi būtinas dalykas. Tačiau argi galima sutaikyti gėrį ir blogį, melą ir tiesą? Pagaliau prieš susitaikymą turi būti atlikta atgaila. Kur šiandien ta atgaila? Šiandien demagogai kalba, jog ir baltieji, ir raudonieji vienodai buvo žiaurūs. Tačiau tai baisus melas! Baltieji, skirtingai nuo raudonųjų, nežudė dvasininkų, negriovė cerkvių ir vienuolynų. Iš kitos pusės, pilietinis karas Rusijoje dar nesibaigė. Demonai, kuriuos iššaudė raudonasis teroras, iki šiol sklando virš Rusijos. Šiandien jie apsėdo visus, netgi kasdieninėje buityje: neregėtas chamiškumas, spjovimas į visus įstatymus ir žmonių orumą bei jų gyvybes, dieną naktį netylantys keiksmažodžiai. Šiandien nereikia perlaidoti Iljino palaikų, bet sekti jo mokymu. Kitaip Rusija niekada gali netapti civilizuota valstybe.
© 2005 "XXI amžius"
|