Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kelionė gėrio ir grožio link

Kun. Robertas Grigas

Lietuviai keliauninkai pirmąją kelionės dieną prie Poznanės

Džiaugsmingoji Leticija iš Ganos su sūneliu taip pat dėkoja Ibertogenboscho miesto katalikų Šv. Luko parapijai už paramą... Autoriaus nuotraukos

„...Gyvenimas tai kaip graži kelionė – Išsirengi, keliauji ir grįžti atgal...“
                            Jonas Aistis

Rugpjūčio 18-oji, ketvirta valanda ryto: sutartas telefono skambutis išplėšia iš gražaus sapno (jame keistos mažos šviesos būtybės bėgioja lygiu, tamsiu vandens paviršiumi; į nebylų klausimą, kaip jos neskęsta, kažkas maloniu balsu sako – jos bėgioja vandeniu taip, kaip įgudę pianisto pirštai klavišais...)

Surenkame po Kauną mūsų komandą. Geras Lietuvos bičiulis, ilgametis katalikų sielovadinės-socialinės veiklos rėmėjas iš olandų fondo „Communicantes“ Paul Wennekes suteikė galimybę aštuoniems „Lietuvos Caritas“ bendradarbiams aplankyti giminingas Olandijos organizacijas, o po to su olandų maldininkų traukiniu nuvykti į Lurdą, į Švč. M. Marijos apsireiškimu ir stebuklingais ligonių išgijimais garsią piligrimystės vietą Pietų Prancūzijoje. Tačiau „Communicantes“ centrą Nijmegeno mieste turime pasiekti savarankiškai, taigi į baltąjį mūsų mikroautobusiuką ropščiasi nuo ankstyvo kėlimosi kiek euforiški kolegos: Aušra B., koordinuojanti „Caritas“ pagalbos skurstančioms šeimoms projektą „Vaiko orumas“; Kristina M., vadovaujanti dienos centrui „Vaikų stotelė“ prie Kauno Karmelitų parapijos; Jūratė J. ir Kristina V., socialinės darbuotojos iš projekto „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“; Vytautas I., dirbantis projekte „Kalinių globa ir reintegracija“, na, ir trijulė iš nacionalinio „Caritas“ administracijos – Janina K., Saulius K. ir sapno nebaigęs kelionės užrašų autorius...

Kalbame „Tavo apgynimo...“ , jau dabar sudėdami maldos glėbin visą tą laiką ir erdvę, plytinčią tarp Nemuno ir tolimųjų Pirėnų kalnų (Lurde dar niekas iš mūsų nėra buvęs); pro Rokus išneriame į plentą ties Prienais, sklaistosi miglų drobulės pabaliais, vairuotojų džiaugsmui, ne per tirštos. Lazdijai. Greita pasienio procedūra (mes – ES!). Neriame į tylintį Augustavo mišką. „...Virš pamaldžiai didingo šilo,/ Nužarsčius rūką į šalis...“ (J. Marcinkevičius) kyla saulė. Nuostabiai graži, skaidri vasaros diena virš kalvotų rugiapjūtės laukų ir spindinčių ryškiu žalumu miškų. Nė debesėlio. Įsidėtinius lietuviškus pusryčius kertame užeigėlėje prie Bialystoko (Baltstogės). Reikia pripažinti, lenkų pakelių užeigos tobulėja. Kasmet po keletą kartų įvairiais darbo reikalais pervažiuodami kaimyninę šalį galime taip tvirtinti. Tiesa, kava prasta (niekada čia jos neperkame, pilamės savą iš termosų), fliakų sriuba neretai bjauri, bet tvarkos ir švaros vis daugiau: štai užeigos sode – nameliai lankytojams, gebenėmis apsiviję, angliška veja, fontanas, kūdroje spalvingos žuvelės plaukioja... Vienintelis tikrai nepakenčiamas dalykas, košmaru prislegiantis vairuotoją, išgirdusį apie važiavimą per Lenkiją, tai siauri, kreivi, duobėti, „ fūrų“ (didžiųjų krovininių sunkvežimių) giliomis provėžomis išmalti keliai. Norisi tikėtis, kad kaimynai Europos Sąjungos paramą netrukus panaudos šiai spragai užlopyti. O dabar vairuotojų viltis ir ilgesys – kuo greičiau pasiekti Poznanės automagistralę, vienintelę mūsų maršruto atkarpą, kur galima kelis šimtus kilometrų normaliai pavažiuoti, nors ir tenka už tą gėrį triskart susimokėti.

Vidudienį pravažiuojame Varšuvą, neįsipainiojam į didmiesčio raizgalynę, įsikibę Poznanės krypties. Varšuva apklijuota rinkimų agitacija, tarp plakatų vis kartojasi „Konservatyviosios (kokio nors „Lietuvos ryto“ masteliais matuojant) Lenkijos šeimų lygos“ remiamų kandidatų atvaizdai. Ši politinį svorį įgaunanti organizacija pernai agitavo prieš Lenkijos stojimą į ES, keldama grėsmių lenkiškajam identitetui ir dorovei argumentus - išmesta iš ES Konstitucijos krikščionybė, abortų politika, gėjų santuokų įteisinimai ir pan. Broliai lenkai gali sau leisti prabangą priešintis jungimuisi į ES – vis dėlto jų 30 mln., ir Rusija toliau, Vakarai arčiau... Tačiau faktas, kad Bažnyčia ir katalikai čia turi daugiau įtakos realiajai politikai ir įstatymų leidybai negu, deja, mūsų Tėvynėje. Pozityvaus, organizuoto veikimo daug kur galime iš jų mokytis.

Pakelės bare prie Poznanės, sustoję pietų, sutinkame lenkų parapijų jaunimą su savo kunigais (net ir be skiriamųjų ženklų kunigą atpažįsti būryje iš kažkokių nenusakomų bendrų bruožų – kaip ir mokytoją, kariškį ar pan.). Matyt, grįžta iš Pasaulio jaunimo dienų Kelne su renginio emblemomis ant kuprinių. Tikintys vaikai visur pasaulyje irgi turi kažką panašaus, išskiriančio juos iš bendraamžių masės; ir šie išsyk primena mūsų bažnytinį jaunimą ar ateitininkų stovyklų dalyvius: vaikinai ir merginos mandagūs, neagresyvūs tarpusavyje, draugiškai žvelgiantys į aplinkinius.

Prasideda ilgas, sekinantis kratymasis pro karo nugalėtojų Lenkijai atiduotos Silezijos raudonų čerpių miestelius. Vytas gina mus nuo kelionės melancholijos anekdotų protrūkiu (kuo panašūs partkomas ir kanibalų salos? – abejuose valdžia tik „šiu-šiu-šiu“ – ir žmogų suvalgo...). Pagaliau Sviecko pasienio punktas, Vokietija! Autobanai, 120 kilometrų per valandą! Lekiame tiesiai į saulėlydį. Berlynas, Magdeburgas, Braunšveigas, Kaselis... Nakvynė mūsų laukia prie Giotingeno, beveik Vokietijos centre, kur gyvena mūsų kolegė Zilke Rode–Luedecke (Liudeke). Prieš keletą metų pagal ES finansuojamą „European Volunteers Service“ (Europos savanorių tarnybos) programą į „Lietuvos Caritas“ kalinių globos veiklą įsitraukusi vokietaitė taip pamilo Litauen, kad neblogai pramoko lietuviškai ir ryžosi tapti etatine „Caritas“ bendradarbe. Vidurnaktį pasiekiame kolegės būstą Bovendene – seną, nuo viduramžių savo metus skaičiuojantį namą su Vokietijai būdingu atraminių sijų ir jų raštu išorinėse sienose.

Saulėtą rugpjūčio 19-osios pradžią panaudojame ekskursijai į netolimą Plesse pilį, metraščiuose minimą jau 1015 metais. Galingas apskritas jos bokštas kyšo iš uolingų miškų masyvo. Nuo pilies jau matosi Harco priekalnės ir plati Leine’s įduba, kuria eina tektoninis lūžis – du žemės plutos sluoksniai užslenka vienas ant kito. Horizonte – priešistoriniais laikais veikusių vulkanų kalvos (jų esama apie 15). Užsukame į Giotingeną, vieną vokiškųjų mokslo centrų. Iš 150 tūkst. miesto gyventojų apie 50 tūkst. – studentai. Tai čia Antrojo pasaulinio karo pabaigoje grupė mokslininkų Hitlerio įsakymu karštligiškai kūrė „Wunderwaffe“ (stebuklingą ginklą) – ir, sakoma, būtų sukūrę, tyrimų kryptis buvo teisinga. Tačiau jiems nebuvo lemta suspėti – įsiveržę amerikiečiai išsivežė mokslininkus su jų atradimu, ir atominė bomba gimė JAV...

Pasistiprinę Zilkės ir Janinos pagaminta lazanja (toks neužmirštamas karštas ir minkštas patiekalas), riedame į vakarus – Kaselio, Dortmundo, Duisburgo kryptimi. Vokietijos-Olandijos sieną težymi kukli lentelė su geltonų žvaigždžių ratu mėlyname fone – ir jokių kontrolių. Važiuojame pro jaukius olandų miestelius (tai lietuviškas įvardijimas, čia jie vadinami kaimais). Tamsių čerpių stogai, tokių pat plytų nameliai, būtinai supami išpuoselėtų sodų, langai pagal čionykštį paprotį be užuolaidų – stilius apskritai primena Vokietiją, tiktai viskas labiau miniatiūriška, o tai lietuvio akiai, ko gero, netgi artimiau. Gatvių asfalte – nė duobelės, šaligatviuose – anei išlinkio, anei šiukšlytės. Visi aštuoni nusprendžiame, kad Olandija dar tvarkingesnė už Vokietiją. Atmintyje liūdnai šmėkšteli kai kurių istorikų nuomonė, kad tokiais darną ir ramybę spinduliuojančiais kaimais-miesteliais nūnai būtų galėjusi puoštis ir Lietuva, jeigu ne 1940-ųjų holokaustas, nutraukęs natūralų krašto vystymąsi...

Vakarėjant pasiekiame tarpinį mūsų kelionės tikslą – Nijmegeno (olandai taria „Nejmehen“) miestą, kur įsikūręs „Communicantes“ šalpos fondo centras. Prie Švč. Sakramento vyrų vienuolyno (Congregatie van het Heilig Sacrament), maloniai sutikusio dalytis pastoge ir duona mūsų viešnagės Olandijoje metu, jau laukia namų vyresnysis, kukliai besišypsantis kun. Henk Kuijs ir mūsų bičiulis P.Wennekes. Kareivinių stiliaus keturaukštis vienuolyno pastatas sujungtas su tokia pat paprasta, moderniai stilizuotais religiniais simboliais minimaliai beišsiskiriančia koplyčia ir bažnyčia. Vienuolyno namuose, pasakoja tėvas Henkas, šiuo metu belikę keliolika vyresnio amžiaus brolių. Vienuolynas dar turi centrų Vokietijoje ir misiją Mozambike. Apie ją iškalbingai bylojo koridoriuje sukabinėti afrikiečių drožiniai – tokios raguotos ir dantingos kaukės, kad Saulius net suabejoja, ar dera jas šalia kryžiaus laikyti... Gyvendami šiame vienuolyne darsyk įsitikiname, koks ankštas ir susijęs mūsų pasaulis: vieną rytą mums prisistato vienuolijos provincijolas tėvas Harrie C. Verhoeven; sakosi buvęs Olandijos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi ir maloniai prisimenąs mūsų tautietį mons. A.J. Bačkį, tuomet ėjusį apaštalinio nuncijaus pareigas Olandijoje. Tėvas Verhoeven papasakoja, kaip anuomet olandų katalikai palaikė ryšius su tikėjimo broliais Čekoslovakijoje, kaip buvo sekami ir kratomi komunistinės ČSSR saugumo...

Su P.Wennekes aplankome „Communicantes“ biurą čia pat už vienuolyno kampo. Vienaaukštis pastatas nustebina paprastumu ir kuklumu – sunku patikėti, kad tik iš poros mažų kabinetų koordinuojama įvairiašakė parama bažnytinėms ir humanitarinėms organizacijoms daugelyje Rytų Europos šalių. Vokietijoje esame prisižiūrėję, kaip tokio lygio šalpos struktūros užima daugiaaukščius korpusus, prilygstančius mūsų ministerijoms.

...Pirmoji rami, gaivi naktis Olandijoje – gyvename po vieną asketiškuose, bet itin praktiškuose vienuolyno svečių kambariuose.

Kodėl olandų katalikai Napoleoną laiko geru vyru

Rugpjūčio 20-osios ankstų rytą meldžiamės šv. Mišiose su broliais sakramentiečiais vienuolyno koplyčioje, dydžiu prilygstančioje dažnai mūsų bažnytkaimių, o tai ir miestų bažnytėlei. Mūsiškiams pasauliečiams šiek tiek neįprasta, kai olandų kunigai prieš Pakylėjimą visus pakviečia sustoti ratu aplink altorių, duoda kiekvienam į rankas šv. Komunijos duoną ir Švč. Kraujo taurę... Dar prieš mūsų kelionę P.Wennekes buvo pusiau rimtai įspėjęs: „Nusiteikite Olandijos Bažnyčioje ir visuomenėje patirti daug šokiruojančių netikėtumų...“

Pagal suplanuotą dienotvarkę važiuojame į Hertogenboscho miestą, kur numatyti pokalbiai su būriu sielovadinės ir socialinės pagalbos įstaigų. Automagistralės – „tobulos“, daug kilometrų važiuoji be krestelėjimo. Pakeliui Paulius pasakoja apie Olandiją. Išgirstame daug naujų dalykų, kurių viduriniajai lietuvių kartai, daugiausia mokytai TSRS tautų istorijos ir geografijos, nebuvo progų sužinoti... Pasirodo, Olandijos katalikai taip pat yra patyrę keletą šimtmečių trukusius persekiojimus. Įsigalėjus protestantizmui, nuo pat Olandijos revoliucijos XVI amžiuje iki XIX a. pabaigos bet kokia katalikų veikla buvo varžoma, bažnyčios uždarytos, jie laikyti antrarūšiais piliečiais. Tik Napoleono užkariavimų laikais Romai ištikimi olandų krikščionys lengviau atsikvėpė, mat, įvedus Napoleono kodeksą, buvo sulygintos visų piliečių teisės. Todėl, sako Paulius, Olandijos katalikai Napoleoną laiką „geru vyru“...

Olandija arba, oficialiai pasakius, Nyderlandų karalystė (Koninkrijk der Nederlanden) – tai pusė Lietuvos ploto su 16 mln. gyventojų; iš jų apie 5 mln. – katalikų, 3 mln. – protestantų, keli šimtai tūkstančių musulmonų, indusų ir likusi pusė – nepriskiriančių savęs jokiai religijai (!). Apie 1 mln. – imigrantų. Praeityje Olandija – pasaulinė jūrų galybė, įgijusi tą galią apsukrios prekybos dėka (kolonijos Indonezijoje, Suriname).

XVII amžiuje mažos Olandijos laivynas buvo du kartus didesnis už Anglijos ir Prancūzijos, drauge paimtų. Džakarta, Keiptaunas, Naujasis Amsterdamas, vėliau tapęs Niujorku, – tai vis olandų kolonistų įkurti miestai. Sudėtingi santykiai su vokiečiais: „Kaip jaunesniojo ir vyresniojo broliukų, kurie visada pešasi ir ginčijasi“. Per Antrąjį pasaulinį karą Hitleris gyrėsi okupuosiąs Olandiją per vieną dieną – iš tikrųjų tai pavyko jam per keturias dienas; karalienė su vyriausybe pasitraukė į Angliją. Dėl ryžtingos olandų monarchės laikysenos tuomet pagarsėjo sparnuota Čerčilio frazė: „Karalienė Vilhelmina yra vienintelis vyras Olandijos vyriausybėje“. Naciams subombardavus Roterdamą ir pažadėjus sistemingai bombarduoti visus Olandijos miestus, vyriausybė kapituliavo. Karo pabaigoje vokiečiai išvežė iš Olandijos visą maistą savo poreikiams – prasidėjo badas, mirė apie 15 tūkst. žmonių. Vakarų sąjungininkų lėktuvai tada mėtė virš Olandijos duoną... Nijmegenas, kuriame gyvename, – seniausias Olandijos miestas, įkurtas dar romėnų, greitai švęs įkūrimo 2000 metų jubiliejų. Karo pabaigoje JAV per klaidą šį gražų viduramžių kolorito miestą smarkiai subombardavo – Vokietijos pasienyje esantį miestą palaikė jau priešo teritorija.

...Pirmasis mūsų susitikimas – Hertogenboscho Šv.Luko parapijoje, kur katalikės moterys ir seserys vienuolės globoja apie 50 imigrančių moterų. Tai vienintelė regiono katalikų parapija, surizikavusi imtis nelengvos užsieniečių integravimo į olandiškąją visuomenę veiklos, vedina krikščioniškos socialinės atsakomybės. Šio darbo entuziastės ponia Dini ir sesuo Rosa pakviečia mus už kuklių vaišių stalo drauge su parapijos globotinėmis iš Turkijos, Ganos, Liberijos. Džiaugsmingu temperamentu trykštančios afrikietės ir santūrios, kiek įsitempusios musulmonės pasakoja, kad parapijoje jos svetingai priimamos, vaišinamos, gali išsikalbėti apie savo problemas, viena kitai padeda, drauge gamina maistą, mokosi siūti ir t.t. Olandės katalikės laiko dideliu laimėjimu, kad imigrantės, paprastai uždarytos savo namuose, apskritai gali kažkur išeiti, pabendrauti su likimo draugėmis, išmokti praktiškų dalykų. Griežtesnioji islamo doktrina draudžia musulmonėms be savo vyrų (brolių, tėvų) likti vienoms aplinkoje, kur yra svetimų vyrų. Šv. Luko parapijietės sakė, kad iš pradžių sutuoktiniai ateidavo patikrinti, ar tikrai užimtumo centre, į kurį išleisdavo žmonas, nėra vyriškosios lyties atstovų. Kadangi centre su imigrantėmis dirbo tik moterys, islamo išpažinėjai nusiramino, atsirado tarpusavio pasitikėjimas ir dabar jau be problemų leidžia savo antrosioms pusėms lankytis katalikų parapijoje. Visa ši veikla laikosi savanorių darbu ir parapijos rėmėjų aukomis. Atsisveikiname, Janina įkvėptai dėkoja Šv.Luko bendruomenei už „viltingą liudijimą, kad toks pagarbus tarpreliginis ir tarpkultūrinis žmonių dialogas yra galimas“...

(Bus daugiau)

© 2005 "XXI amžius"