| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Zervynų kaime degami Vėlinių laužai Rūta AVERKIENĖ
Zervynose vėlyvas ruduo. Kaip niekur kitur jis gerai jaučiamas stovint ant Zervynų kalnelio, šalia kaimo kapinaičių, ir žvelgiant į sužibusiu pabirusių klevų ir liepų lapų auksu nuklotus zervyniškių kiemus ir pakeles. Tylus Zervynų kaimas rudenį. Zervyniškiai sako, jog tylus todėl, kad senėja kaimas, nyksta. Jame tebegyvena tik 64 gyventojai, beveik visi pensinio amžiaus. Todėl artėjant Vėlinėms ir stovint šalia kaimo kapinaičių atrodo, kad išėję į nebūtį zervyniškiai nuo kalnelio stebi tyliai nykstantį kaimą. Iš tiesų kaimas vėlų rudenį lyg išmiręs. Net palaidi šunys nelaksto gatvelėmis, dzūkų ,,ulyčiomis vadinamomis. Rimties ir susikaupimo metas Ir mirties dvelksmo gamtoje bei žmonių nuotaikose metas Visų Šventųjų diena. Vėlinės Kapinėse spragsi laužas. Antkapiniuose akmenyse atsispindi magiškai šokantys ugnies liežuvėliai. Ir, tartum sudužę į daugybę mažų žiburėlių, pabyra po kapelius. Visi susirinkusieji žiūri į laužo liepsnas tylūs ir susikaupę. Tas laužas tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusiuosius Šitas matytas vaizdas ne iš viduramžių. Visa tai dar galima išvysti senajame šilais apsigaubusiame Zervynų kaime. Tokio unikalaus reginio Lietuvoje nebepamatysi, tik dar viename išnykimo ženklu pažymėtame Margionių kaime galima sutikti per Vėlines ir visą savaitę po jų kapinėse besimeldžiančius žmones. Zervynų kapinaitėse laužas pleška aštuonias dienas, šildydamas ne vien gyvuosius, bet, rodos, ir mirusiuosius. Vėlinių laužus kapinaitėse kūrena ir už mirusiuosius meldžiasi moterys. Galbūt todėl, kad kaime vyrų vos vienas kitas belikęs. Įdienojus jos tylomis, po vieną ateina ir sustoja vienoje vietoje, užkuria laužą, kuriame sudeginami seni, sutrešę kryžiai. Tuomet kaimo siela, kaip ją vadina zervyniškiai, Birutė Tamulevičienė pradeda maldas už mirusius savus ir svetimus kalba rožinį, gieda ,,Viešpaties angelas, Marija, Marija . Moterys neskuba, stovi tylios ir susimąsčiusios, nes gal kitąmet nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomos Iš kur ir kada Zervynose atsirado ši graži tradicija melstis aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą, ir laužais pagerbti išėjusius, dabar niekas tiksliai negalėtų pasakyti. Susirinkusios kapinaitėse moterys ne tik meldžiasi. Po maldų jos atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekviena į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones. Su nostalgija jos mena tuos laikus, kai kaime kiekvienoje troboje buvo po lopšį. Džiugu, kad jos rūpinasi ne tik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų kapeliais: uždega žvakutę ir ant visų užmiršto laukinėmis žolėmis užžėlusio kapelio, šitaip pagerbdamos mirusįjį, o gal suvokdamos, kad tokia jau tikinčiojo priedermė, gal pagalvodamos ir apie save Metraštininkų užrašuose apie ugnies kūrenimą kapinėse žinių beveik nėra išlikę. Galima tik sužinoti, kad šventą ugnį kūrendavo pagonybės laikais alkavietėse, kur pasitaikydavę ir kapinių. Senovėje dzūkai Vėlines vadino Uždūšinėmis, Dziedais, Ilgėmis. O laužai kapinėse Vėlinių dieną ir po to, iš viso aštuonis vakarus neabejotinai krikščioniška tradicija. Mat skaičius ,,aštuoni simbolizuoja bažnyčios globą ir Kristaus prisikėlimą. Gerbdamos senuosius papročius renkasi Zervynų moterys į savo kapines. Šitos kapinės visiems kaimo žmonėms labai dažnai yra tarsi bažnyčia. Zervynos, Varėnos rajonas Autorės nuotrauka
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |