|
Vilkaviškio vyskupijoje Aleksoto dekanate
Pagarba gimtinei ir laisvės kovų aura
Braziūkai. Švč. M.Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje
pulkelis žilagalvių Tauro apygardos Žalgirio rinktinės laisvės
kovotojų ir jų artimųjų dalyvavo šv.Mišiose, aukojamose už visus
žuvusius šios rinktinės partizanus, ryšininkus, rėmėjus. Aplankyti
kapai, sugiedotos giesmės, mirksint žvakelėms pasimelsta, pasakytos
prisiminimo kalbos...
Jau mažesnė grupė aplankė miške pastatytą lauko riedulių piramidę su kryžiumi ir juodo šlifuoto akmens plokšte, kurios užrašas bylojo apie 1949 m. vasario 10 d. rytą įvykusias kautynes su okupanto baudėjais ir kovotojų žūtį Braziūkų miške netoli Garankščių kaimo. Čia žuvo Žalgirio rinktinės 36-os kuopos laisvės kovotojai: Vytautas Naujūnas-Kariūnas iš Paskarlupių k. Kazlų Rūdos vls., Jonas Balsys-Aidas iš Ropydų k. Barzdų vls., Vytautas Žemaitis-Šermukšnis iš Žąsinių k. Barzdų vls., Juozas Liogys-Dragūnas iš Šukėtų kaimo Griškabūdžio vls. ir kuopos vadas Bronius Petrauskas-Šarūnas.
Šarūnas, pagerbime dalyvavęs Stasys Gudaitis-Husaras ir aš, Edmundas Simanaitis, 1946 metais visi trys priklausėme Vytenio būriui, kuris buvo tiesiogiai pavaldus Tauro apygardos štabui. Po išdavystės būrio kovotojus teisė MVD karo tribunolas. Keturi buvo sušaudyti ir pakasti Tuskulėnų parke, Vilniuje, du mirė Gulage, kiti jau sugrįžę į tėvynę.
Broniuką dar visai mažą iš Kauno kūdikių namų parsivežė Bronius ir Teofilė Draugeliai, gyvenę Mozūrų k. Barzdų vls. Savo vaikų įtėviai neturėjo, todėl mažąjį Broniuką labai pamilo, nes jis buvo darbštus ir paklusnus vaikas. Draugeliai jį leido į mokslus. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Šarūnas, mėginant jį suimti, susigrūmė su čekistų kapitonu ir nukovęs pasitraukė. Apygardos štabas patenkino Broniaus prašymą perkelti jį į Žalgirio rinktinę, arčiau jo įtėvių gyvenamos vietos.
Su Šarūnu teko ne kartą drauge vykdyti užduotis. Bronius turėjo įgimtų partizano savybių: buvo santūrus, įžvalgus, ryžtingas, ramaus būdo, apsiskaitęs, šaltakraujiškas. Tai lėmė jo pripažinimą ir po kurio laiko jis buvo paskirtas atskirosios kuopos vadu. Šarūnas artimai bendravo su Drugiu, Skydu, Girėnu, Riešutu, Svajūnu, Šermukšniu ir kitais partizanais. Teko jam darbuotis ir apygardos štabe.
Renginyje dalyvavęs LLKS štabo viršininkas Vytautas Balsys kalbėjo apie partizaninio karo raidą apskritai ir šiame krašte. Čia tą lemtingą vasario rytą žuvo jo bendrapavardis ir giminaitis Aidas. Man teko nušviesti laisvės kovų vertinimą Bažnyčios mokymo, tarptautinės, nacionalinės ir partizanų teisės požiūriu.
Partizanų ryšininkė ir rėmėja Marija Naujokienė, kuri šiais metais peržengė devintojo dešimtmečio slenkstį, pakvietė dalyvius į netoliese esančią savo sodybą. Ji patyrė ne tik laisvės kovų meto nuolatos gresiančius pavojus ir sunkumus. Neretai jai tekdavo per dieną pasiųsti net po tris kariškas uniformas, saugantis neprašytų svečių ir kaimynų. Patyrė ji ir visą Gulago golgotą. Kalėjime pagimdė savo pirmgimį sūnelį Justiną. Žinodama, kad čekistai neleis jai auginti kūdikio, vis tiek atims, sugebėjo pusantro mėnesio teturintį mažylį perduoti savo seseriai. Dabar Justinas darbštus ir vaišingas šios tvarkingos sodybos šeimininkas. Čia susirenka visi šeimos nariai: broliai Justinas, Vytautas, Alvyra, Antanas, dešimt vaikaičių, o ir provaikaičių jau esama. Broliai Justinas ir Antanas juokaudami sako, kad svarbiausia išlaikyti gyvą sodybą. Mane gerokai nustebino toks taiklus ir giliaprasmis derinys gyva sodyba. Bolševikų sukolchozintas ir nualintas lietuviškas kaimas nyksta, o Braziūkuose jauki ramybės sala. Gausi šeima keletą kartų per metus susirenka čion paminėti jau Amžinybėn prieš 12 metų išėjusio tėvelio Tėvo dienos proga ir per kitas šventes. O vaikaičiai kaime kaipmat atsikrato savo slogučių.
Ne per seniausiai susikūręs sambūris Tėvynės žemė ragina visais būdais atgaivinti nykstantį ir naikinamą Lietuvos kaimą. Braziūkų sodyboje yra ne tik gyva senojo lietuviško kaimo dvasia, bet ten, ją supančiuose šiluose, tvyro nuoširdi pagarba gimtinei ir laisvės kovų istorijos aura. Vis rečiau kaime randamas toks derinys, vienodai vertingas doroviniu, pilietiniu ir istoriniu požiūriais. Telaimina Viešpats šį Sūduvos krašto kampelį.
Edmundas SIMANAITIS
© 2005 "XXI amžius"
|