|
Šviesų ežeras Vėlinių naktį kapinėse
Garliava. Lapkričio 1 dieną po Sumos iš Švč. Trejybės
bažnyčios žmonių procesija su kryžiumi ir bažnytinėmis vėliavomis,
vadovaujami vikaro kun. Mindaugo Martinaičio, plentu patraukė Jonučių
gyvenvietės link. Gatvės, keliukai užtvinę žmonėmis, automobiliais,
prekybininkais gėlėmis, žvakėmis. Visi veržėsi kapinių vartų link,
bet procesijai pirmenybė (kelią išlaisvinti padeda ir policija).
Procesija stabteli prie rezistencijos paminklo kapinių centre
prisimenami žuvę partizanai, tremtiniai, politiniai kaliniai.
Giesmės sklinda po senąsias ir naująsias Garliavos kapines, jos apima kiekvieną kapelį, ir labai puošnų, ir menkai tepažymėtą. Labai retas tematyti be gėlytės, be žvakės. Toks tepasitaiko tik senosiose kapinėse, matyt, jau ir giminės išmirę. Naujosiose kapinėse vietomis kapai net per daug puošnūs, pompastiški, kiti tinkamai sutvarkyti žadina rimtį, susimąstymą.
Visi čia atėjusieji tylūs, susimąstę, susitelkę, tarsi susitikę su savaisiais mirusiais. Štai prie seno medžio kaip statula prie kapo stovi vyras, išbalęs, sujaudintas, kažką lyg prikelti norėtų. O ten, krašte, jaunutė mergaitė priblokšta sielvarto. Ji nieko nenori, tik vienų viena pabūti prie mirusios mamos kapo. Dar toliau, tarp kryžių, blaškosi, ieško ir neranda savųjų kapo berniukas, jis labai jaudinasi, nes sutemos arti. Melskis už mirusio dūšią, - ant tako atsiklaupęs šnabžda elgeta.
Kapinėse išraiškingiausias vaizdas Vėlinių vakarą, vėlai naktį, kai jos, šviesų šviesos nužertos, šviečia, mirga. Žvakės pila ant kapų kauburių atšvaitus. Liepsnelės tįsta, tai didėja, tai mąžta. Kapinės it ežeras, šviesom išsiliejęs, tyvuliuoja, tūno tyloje.
Viešpatie, priglausk mirusiųjų vėles, tegu jos būna ramios.
Jonas KIRLYS
© 2005 "XXI amžius"
|