Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Visuotinio broliškumo liudytojas

Mindaugas BUIKA

Palaimintasis kunigas Šarlis de Fuko

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi su į beatifikaciją atvykusiais Sacharos tuaregų genties atstovais

Kunigas Šarlis de Fuko visada liudijo asketišką gyvenimo būdą

Palapinė dykumoje, kur naujasis palaimintasis aukodavo šv.Mišias

Kunigas Šarlis de Fuko (kairėje) su jo išpirktais į laisvę vergais

Beni Abė oazė Pietų Alžyre, kur gyveno žymusis misionierius

Palaimintojo kunigo Šarlio de Fuko kapas

Tarp pastarosiomis savaitėmis paskelbtų naujų Bažnyčios palaimintųjų savo gyvenimo dramatiškais pasikeitimais ypač išsiskiria praėjusį sekmadienį, lapkričio 13 dieną, Romoje beatifikuotas Dievo tarnas kunigas Šarlis de Fuko (brolis Jėzaus Karolis) (1858-1916), prancūzų armijos karininkas, po atsivertimo tapęs vienuoliu atsiskyrėliu ir atsidėjęs vargšų ir apleistųjų tarnystei Šiaurės Afrikoje. Gavęs įkvėpimą ir dvasinę stiprybę iš Jėzaus „užslėpto gyvenimo“ Nazarete ir ilgalaikės adoracijos prie Švč. Sakramento, palaimintasis Š.Fuko mokė, kad misionieriai turi skelbti Evangeliją ne tik žodžiais, bet ir džiaugsmingu neturto gyvenimu, dalydamiesi likimu ir rūpesčiais su paprastais aplinkos žmonėmis.

Prieštaringa jaunystė

Šarlis de Fuko gimė 1958 m. rugsėjo 15 d. Prancūzijos mieste Strasbūre, senų tradicijų katalikiškoje aristokratų šeimoje. Jo gyvenimo drama prasidėjo jau ankstyvoje vaikystėje, kai, sulaukęs tik šešerių metų, kartu su trejais metais jaunesne sesute tapo visiškais našlaičiais. Tai buvo tikrai psichologiškai sunki gyvenimo patirtis. Našlaičius priglaudė senelis iš motinos pusės, geraširdis karininkas, bet jis menkai nusimanė apie vaikų auklėjimą ir savo vaikaičiui numatė tik karininko ateitį. Po 1870 metų Prūsijos ir Prancūzijos karo, kai Prancūzija prarado Elzasą ir Lotaringiją (kartu su Strasbūru), šeima persikėlė į šalies gilumą, Nansi miestą. Čia Šarlis mokėsi vidurinėje mokykloje, vėliau tęsė gimnazijos studijas sostinėje Paryžiuje.

Tėvų priežiūros nebuvimas, atitrūkimas nuo savo namų aplinkos sąlygojo tai, kad jau 16-metis jaunuolis Š.Fuko buvo praradęs tikėjimą ir atsidavęs paviršutiniškiems gyvenimo malonumams. Dėl per parengiamuosius kursus atsiskleidusio apsileidimo ir nedrausmingumo jo netgi nenorėta priimti į Sen Syro karo akademiją, kurios kavalerijos fakultetą jis irgi šiaip taip baigė 1879 metais, pagal pažangumą užimdamas paskutinę 87-ą vietą. Maždaug tuo metu mirė jo senelis. Paveldėjęs didelį giminės turtą, Š.Fuko dar labiau paniro į lėbavimą ir linksmybes, taip keldamas savo vadovybei didelį susirūpinimą.

Dar daugiau, tarnaudamas Pont Musono įguloje, kur buvo dislokuotas jo dalinys, Š.Fuko susidėjo su abejotinos reputacijos moterimi Mimi. Gyvenimas su ja be santuokos buvo tikras iššūkis tuomet katalikiškų tradicijų besilaikančioms Prancūzijos karininkų šeimoms. Kai jo pulką išsiuntė į Prancūzijai tuomet priklausantį Alžyrą, į Šiaurės Afriką, kaip savo žmoną Š.Fuko pasiėmė ir Mimi. Komisijos perspėtas, jog taip elgtis negalima, nes su karininkais jų sunkiu likimu turi dalytis tik teisėtos žmonos, Šarlis atsisakė paklusti perspėjimams, atsistatydino iš armijos ir, grįžęs į Prancūziją, kartu su Mimi apsigyveno Eviane.

Islamas pradėjo pasikeitimą

Iš spaudos sužinojęs apie jo dalinio patirtus sunkumus ir netektis kovose su Alžyro maištininkais, Š.Fuko pajuto sąžinės graužimą ir, palikęs sugyventinę, grįžo į karinę tarnybą. Vėlesniais mėnesiais jis pasirodė kaip puikus, drausmingas ir drąsus karininkas, vertinamas tiek vadovybės, tiek jam patikėtų eilinių kareivių. Gyvenant atšiauriomis Sacharos dykumos sąlygomis ir kovojant su vietos arabų sukilėliais, kartu stiprėjo Š.Fuko pagarba priešininkams, jų vargingam gyvenimui, kuris derinosi su nuoširdžiu svetingumu, o kartu ir su tikėjimu – islamu.

„Islamas pradėjo esminį mano pasikeitimą, – vėliau apie šią patirtį rašė naujasis palaimintasis. – Matymas to tikėjimo ir tų žmonių, per jį išgyvenančių nuolatinį Dievo buvimą, manyje įžiebė kažką, kas buvo didingesnis ir realesnis už mūsų pasaulietinius rūpesčius“. Nors Š.Fuko vis dar liko agnostiku, tačiau religiniai jausmai, kurie, kaip jis manė, visam laikui buvo mirę ir palaidoti, pamažu žadino jo sielą.

Tam pasitarnavo Korano ir Biblijos studijos, mokymasis arabų ir hebrajų kalbų. Jausdamas bręstant naująjį pašaukimą, Š.Fuko 1882 metais atsistatydino iš kariuomenės, tačiau liko Šiaurės Afrikoje. Kartu su grupe Rytų Europos ir Artimųjų Rytų žydų jis išsirengė į pažintinę kelionę po Maroką. Tuomet Marokas buvo nežinoma ir nepriklausoma teritorija, kurioje europiečiai buvo nepageidaujami, todėl Š.Fuko keliavo per šalį inkognito, persirengęs bėgančiu nuo persekiojimų Rusijoje žydų rabinu. Netrukus šios nuotykių kupinos ekspedicijos rezultatus jis publikavo moksliniame žurnale ir už tai 1885 metais buvo apdovanotas Prancūzijos geografijos draugijos aukso medaliu.

Po dar vienos kelionės į Šiaurės Afrikos šalis Š.Fuko grįžo į Paryžių ir apsigyveno šalia savo devyneriais metais vyresnės pusseserės Mary de Bendy šeimos. Jos tylus, bet tvirtas tikėjimas toliau darė jam stiprią įtaką, skatindamas religinį atgimimą. Paryžiuje jis skaitė topografijos paskaitas apie Sacharą ir Maroką. Jis dažnai lankydavo bažnyčias, kur, nors dar neturėdamas tikėjimo, puikiai jausdavosi ir nuolat kartodavo maldą: „Dieve, jeigu Tu egzistuoji, leisk, kad Tave pažinčiau“. Lemtinga atsivertimui buvo Š.Fuko pažintis su pusseserės nurodytu jos nuodėmklausiu, populiariu Paryžiaus Šv. Augustino parapijos kunigu Anri Uvelenu.

Kelionės į Šventąją Žemę

Tą įsimintiną 1886 metų spalio vakarą, kunigo A.Uveleno patartas, Š.Fuko atliko viso gyvenimo išpažintį ir priėmė šv. Komuniją.

Atsivertimas į Jėzaus tikėjimą buvo staigus ir negrįžtamas, ir Šarlis iš karto pajuto pašaukimą vienuoliškam gyvenimui. „Netrukus, kai aš įtikėjau, kad Dievas egzistuoja, supratau, jog negalėsiu daryti nieko kita, kaip tik gyventi dėl jo“, – pažymėjo naujasis palaimintasis savo užrašuose. Jis tuoj pat norėjo įstoti į vienuoliją, tačiau jo dvasinis vadovas kunigas A.Uvelenas nurodė išbandymui trejus metus palaukti ir aplankyti Šventąją Žemę. Ši kelionė į Betliejų, Jeruzalę ir ypač Nazaretą paliko Š.Fuko didelį įspūdį ir sukėlė norą sekti Jėzumi, imant pavyzdį iš pirmųjų trisdešimties Jo gyvenimo metų. „Aš netinku imituoti Jo viešąjį gyvenimą ir mokymą, todėl turiu imituoti Jo užslėptą gyvenimą, kai Jis dirbo paprastu ir nuolankiu amatininku Nazarete“, – rašė Š.Fuko.

Grįžęs į Prancūziją, jis 1890 metų sausį įstojo į griežtos regulos Trapistų vienuolijos Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Notre Dame des Neiges) bendruomenę. Po šešių mėnesių jis vėl persikėlė į Artimuosius Rytus, į Sirijoje veikusią vargingiausią trapistų Akbeso Švč. M.Marijos Širdies abatiją. Čia 1892 m. vasario 2 d. davė amžinuosius įžadus. Nors iš pradžių jis manė, kad trapistų vienuolijoje ras savo dvasinio tobulumo tikslą, tačiau netrukus jam kilo abejonės dėl savo pasirinkimo autentiškumo įgyvendinimo tobulai imituoti „užslėptąjį“ Jėzaus gyvenimą Nazarete – ir jis pradėjo svarstyti apie savo naujos vienuoliškos bendruomenės kūrimą.

Š.Fuko įsitikinimu, Nazarete „Jėzus gyveno iš savo rankų darbo“. Jis neieškojo kitų aukų ir dovanų, neturėjo savo nuosavybės, buvo paprastas žmogus tarp vargšų žmonių. Kada jis naujos bendruomenės įstatų projektą nusiuntė peržiūrėti savo dvasiniam vadovui kunigui A.Uvelenui, šis suabejojo dėl perdėto regulos griežtumo ir prašė, kad Š.Fuko pats gyventų taip, kaip nori, tačiau „nenurodinėtų tvarkos kitiems“.

Šis vidinis konfliktas dėl paprasto gyvenimo tobulumo persikėlė į Š.Fuko konfliktą su vienuolijos vyresnybe, kuri 1896 metais jį išsiuntė į Romą tęsti teologijos studijų ir rengtis galimai kunigystei. Jo tuometiniu manymu, tikras vienuolis, norintis imituoti Jėzaus gyvenimą Nazarete, neturėtų būti kunigas, nes tada jis negyvens iš savo rankų darbo ir už jį dirbs kiti. Supratęs, kad su šiomis idėjomis ir troškimais jam darosi sunku gyventi trapistų bendruomenėje, Š.Fuko paprašė atleisti nuo vienuoliškų įžadų, kad galėtų eiti savuoju pašaukimo keliu. Trapistų vyresnysis suteikė jam šią dispensą 1897 metų sausį, ir po mėnesio jis į savo dvasios tėvo kunigo A.Uveleno rankas sudėjo naujuosius skaistumo ir neturto įžadus, vėl išsirengdamas į Šventąją Žemę ieškoti maldos gyvenimo, kuklaus darbo ir „užslėpto“ tobulumo.

Toliau jis trejus metus dirbo paprastu tarnu Nazarete įsikūrusioje vargingųjų klarisių klauzūrinėje bendruomenėje. Gyvendamas prastoje trobelėje sodo gale, jis dirbo paprasčiausius sargo, daržininko, dailidės ir mūrininko darbus, kartu didelę dalį laiko vakarais ir naktimis skirdamas maldai, Šventojo Rašto studijoms ir ilgoms Švč. Sakramento adoracijoms bendruomenės koplyčioje. Pamažu seserims klarisėms ir dvasios vadovui kunigui A.Uvelenui pavyko Š.Fuko įtikinti, kad šiems tobulumo idealams visiškai nekliudo kunigystė, kuri netgi naudinga atliekant misiją. Grįžęs į Prancūziją ir atitinkamai pasirengęs Š.Fuko 1901 m. birželio 9 d., taigi baigdamas savo 43-iuosius gyvenimo metus, buvo įšventintas kunigu.

Apaštalavimas Sacharoje

Gavęs savo vyskupo leidimą, jis vėl išvyksta į Šiaurės Afriką. Jis įsirengė buveinę Beni Abės oazėje, pietinėje Alžyro dalyje, netoli Maroko sienos, ketindamas ten ateityje įsteigti pirmąją savo kongregacijos bendruomenę. Gyvendamas atšiauriomis Sacharos dykumos sąlygomis netoli prancūzų karinio dalinio įgulos, kunigas Š.Fuko rūpinosi karių sielovada, kartu užmezgė ir draugiškus santykius su vietiniais vargingai gyvenančiais arabais ir berberų gentimis, ypač tuaregais. Tuo metu šiame regione vis dar buvo paplitusi prekyba vergais, ir kunigas Š.Fuko, labai išgyvendamas dėl tokio nežmoniško reiškinio, pats bandė išpirkinėti daugelį vergų tuoj pat suteikdamas jiems laisvę bei kėlė šį klausimą Prancūzijos visuomenėje ir spaudoje, kaltindamas šalies vyriausybę abejingumu. „Visi turime mylėti teisingumą ir neapkęsti skriaudos, – rašė misionierius. – Kada vyriausybė nemato didelio neteisingumo, daromo tiems, už kuriuos ji atsakinga, jai reikia apie tai pasakyti“.

Stengdamasis kuo artimiau bendrauti su klajoklėmis dykumos gentimis, dalytis nelengvų jų likimu ir išbandymais, kunigas Š.Fuko pažymėdavo, kad draugiškumas yra svarbi evangelizacijos priemonė, tikrojo apaštalinio dinamizmo pagrindas. Jis išmoko sunkią tuaregų kalbą, sudarė tuaregų ir prancūzų kalbų žodyną, į tuaregų kalbą išvertė katekizmą, buvo pradėjęs versti netgi Šventąjį Raštą, o iš tuaregų kalbos vertė jų poeziją ir patarles. Klajokliai į misionieriaus prieraišumą atsakė tuo pačiu: kada 1908 metais kunigas Š.Fuko buvo sunkiai susirgęs ir vos išvengė mirties, tuaregai jam padėjo kuo galėdami, teikė maistą ir kupranugarės pieną. Gyvendamas tarp musulmonų, dvasininkas nesistengė jų atversti pamokslavimais, – jo įsitikinimu, kalbėti islamo išpažinėjams apie Jėzaus mokslą būtų tas pats, jeigu musulmonų misionieriai bandytų atversti katalikiškąją Prancūziją, – bet norėjo patraukti savo gyvenimo liudijimo pavyzdžiu.

Ir vietiniai žmonės vis labiau gerbė kunigą Š.Fuko už paprastumą, pamaldumą ir svetingumą. Tuaregų žmonės, netgi jų genties vadai, laikė garbe būti misionieriaus draugu ir klausti jo patarimo. Jis pats tarsi tampa tos Sacharos klajoklių bendruomenės nariu, stengiasi jiems kuo įmanydamas padėti, dalijasi viskuo, ką turi. Taip pačiam kunigui Š.Fuko kiek netikėtai keičiasi jo visuomeninis statusas: iš užsidariusio atsiskyrėlio jis pamažu tampa Evangelijos ir Bažnyčios mokymo skelbėju ir ne todėl, jog pats norėtų, bet kad aplinkos žmonių poreikiai reikalauja vaidinti svarbų vaidmenį viešajame gyvenime. „Nustebau pamatęs savo kaitą iš kontempliatyvaus gyvenimo į aktyvų skelbėjo gyvenimą, – rašė kunigas Š.Fuko. – Ir leidau, jog taip įvyktų ne dėl savęs, bet dėl žmonių reikalo“, – teigė kunigas Š.Fuko.

Vaisingą apaštalinę jo veiklą ir planų dėl vienuoliškos bendruomenės įkūrimo realizavimą sutrikdė 1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, sukėlęs ir genčių tarpusavio kovų protrūkį Maroko, Alžyro ir Libijos trikampyje. Stiprėjo nepakantumas ir prancūzų okupacinėms pajėgoms. Kunigas Š.Fuko buvo jų sielovadininkas, todėl kai kurių kovojančių jėgų pradėtas laikyti „prancūzu šnipu“. Per vieną plėšikų išpuolį 1916 m. gruodžio 1 d. misionierius buvo nužudytas, o jo kūnas ilgai nelaukiant sudegintas. Žūties metu kunigas Š.Fuko buvo visiškai vienas, tačiau vėlesniais dešimtmečiais jo gyvenimo ir darbų aprašymas pradėjo plisti Prancūzijos ir tarptautinėje katalikiškoje visuomenėje, ir jo mokymas įkvėpė daugelį dvasininkų ir pasauliečių sekti tuo maldos, Eucharistijos adoracijos bei paprasto gyvenimo tarp vargšų keliu.

Vertingas dvasinis paveldas

Sekant naujojo palaimintojo nurodymais, 1933 ir 1939 metais Alžyre susibūrė jaunų krikščionių grupės, pasivadinusios Jėzaus mažaisiais broliais ir Jėzaus mažosiomis seserimis. Šių grupių nariai ir narės nutarė gyventi labiausiai vargingose vietose tarp nuskurdusių žmonių, susibūrę į mažas bendruomenes, kurios buvo pavadintos brolijomis. Šie misionieriai, kaip ir apylinkių gyventojai, gyveno iš to paties darbo ir nesistengė tiesiogiai jų atversti, o tik paprasčiausiai gyveno kaip krikščionys, pavyzdingai išlaikydami tikėjimo praktiką. Mažieji broliai ir seserys kalbėjo, kad Kristus atėjo į žemę pirmiausia ne mokyti, – tuo metu jau buvo mokytojų, – bet dalytis žmogiškais vargais.

Norėdami radikaliai parodyti Kristaus meilę šios žemės nelaimingiesiems, jie dalijosi visais gyvenamos aplinkos sunkumais, kartais net paaukodami gyvybę. Pavyzdžiui, jeigu vienas iš brolių susirgdavo ir jį būtų buvę įmanoma pagydyti europinės medicinos galimybėmis, jis vis tiek negrįždavo į Europą, nes žinodavo, jog vietiniai gyventojai tokių galimybių tikrai neturės. Todėl brolis likdavo savo bendruomenėje ir gydydavosi pagal vietos galimybes, nors suprasdavo, kad taip jis ilgai neišgyvens, dažniausiai taip ir atsitikdavo. „Mūsų pačių mirtis yra galingiausia priemonė, kuria mes galime save suvienyti su Jėzumi ir daryti tai, kas gera žmonių sieloms“, – rašė palaimintasis Š.Fuko savo pusseserei M. de Bondy savo žūties dieną, 1916 m. gruodžio 1-ąją.

Šiandien kunigo Š. De Fuko mokymu grindžiama „dvasinė šeima“ apima kelias įvairiose pasaulio vietose veikiančias pasauliečių tikinčiųjų, vienuolių ir kunigų asociacijas, kurios dalijasi žmogiškojo gyvenimo sunkumais ir artimo meile su vargstančiaisiais. Lapkričio 13 dieną, po beatifikacijos šv. Mišių, kurioms Vatikano bazilikoje vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Žozė Saraiva Martinsas, atėjęs pagerbti naujojo palaimintojo relikvijų, popiežius Benediktas XVI taip dėkojo Dievui už kunigo Š.Fuko liudijimą.

„Per savo kontempliatyvų ir užslėptą gyvenimą Nazarete jis atrado tikrąjį Jėzaus žmogiškumą, kviesdamas mus apmąstyti įsikūnijimo slėpinį“. Šventasis Tėvas sakė, jog palaimintasis „atrado, kad Jėzus, kuris atėjo susivienyti su mūsų žmogiškumu, kviečia mus visuotiniam broliškumui, kurį (Š. de Fuko) išgyveno Sacharoje, meilei, kurią Kristus davė mums kaip pavyzdį“. Ypač svarbus yra kunigiškas naujojo palaimintojo liudijimas, kad „Eucharistija ir Evangelija yra jo egzistencijos centras“.

© 2005 "XXI amžius"