|
Amžinai šiuolaikiška krikščionybė
Šiandien mes save laikome modernios visuomenės nariais. Tačiau po modernumo skraiste pastebimi ir destruktyvūs reiškiniai. Pirmiausia tai krikščioniškųjų vertybių laikymas trukdžiu kelyje į pažangą. Visur stengiamasi pabrėžti, kad Bažnyčia pagal įstatymą atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Argi Bažnyčios nariai nėra savo valstybės piliečiai? Bažnyčia yra tiesiog tikinčiųjų piliečių bendruomenė ir jos nariai turi visas teises ir pareigas dalyvauti savo valstybės gyvenime ir valdyme, remdamiesi savo pasaulėžiūra. Paplitusi nuomonė, kad tikėjimas yra tik privatus reikalas ir juo tegalima remtis uždarame asmeniniame gyvenime. Tik sąlyginai mes visus reikalus skirstome į privačius ir viešus. Iš tikrųjų gyvenimas yra vientisas. Žmogus negali vienais įsitikinimais vadovautis namuose, kitais viešumoje. Uždarius namų duris pasaulėžiūra nesikeičia.
Svarbu, kad ir tikinčiųjų piliečių balso būtų įsiklausoma priimant svarbiausius įstatymus, kad religija ir tikėjimas nebūtų laikomi atgyvena, nebetinkančia šiuolaikiniam žmogui. Jeigu Europa iki šių dienų išgyveno ir suklestėjo daugiau ar mažiau atsižvelgdama į krikščionišką pasaulėžiūrą, tai reiškia, kad Kristaus mokymas yra pozityvus. Panagrinėję Naująjį Testamentą nerasime nieko, kas trukdytų ar stabdytų žmonijos vystymąsi. Priešingai krikščionybė tiesiog skatina žmogų dirbti, ieškoti naujovių, tobulinti tarpusavio santykius. Žinau, kad dabar daug kas primins istoriją viduramžius, inkviziciją, kryžiaus karus ir kt. Atsakymas būtų toks: inkvizitoriai ir buvo būtent tie žmonės, kurie nesilaikė Kristaus priesako: Neteiskite ir nebūsite teisiami. Jų bėda ta, kad jie prisiėmė teisėjų vaidmenį, vadinasi, elgėsi nekrikščioniškai.
Naująjį Testamentą galima pavadinti knygų knyga. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo trumpas kažkokių senų istorijėlių rinkinys. Neapsirikime.Ten yra atsakymai į esminius gyvenimo klausimus. Tik Naująjį Testamentą reikia priimti kaip vientisą mokymą. Negalima vienus teiginius priimti kaip patinkančius, kitus atmesti kaip netikusius. Šis mokymas negali būti skaidomas gabalais.
Dažnai krikščionybei prikaišiojama, esą ji senamadiška, trukdo mokslui. Gal ir trukdė tie, kurie, prisidengdami religija, prikūrė savo dogmų. Naujajame Testamente pasakyta: Ieškokite ir rasite (Lk 11,9). Būtent ieškokite. Ir savyje, ir išorėje. Nesnauskite, nelaukite, bet dirbkite ir ieškokite. Gyvenimas duotas tam, kad ieškotume. Šis posakis tinka visiems laikams, visoms sritims. Tiek žmogaus sielos tobulėjimui, tiek išoriniam pasauliui tyrinėti. Kiek išplėsime vidinį žinojimą, tiek išsiplės ir išorinis. Pradžios knygoje pasakyta: Pripildykite žemę ir valdykite ją. Čia vėl matomas skatinimas judėti, veikti, tyrinėti, nagrinėti mūsų pasaulį ir jo dėsnius panaudoti žmonijos gerovei. Krikščionių religija netoleruoja sąstingio. Mato evangelijoje skaitome, kad iš kelių tarnų šeimininkas nubaudė būtent tą, kuris tik išsaugojo jam patikėtą pinigų sumą. O paskatinti buvo tie, kurie ne tik išsaugojo, bet ir padaugino (plg. Mt.14-30). Argi tai nerodo, kokia veržli ir aktyvi yra krikščionybė? Evangelijos nėra išgalvotos. Jose surašyti amžinieji gyvybės dėsniai. Ne veltui tai vadinama Gerąja Naujiena. Nė viena Naujojo Testamento eilutė nėra pasenusi. Geresnio mokymo Europa nėra turėjusi. Prieš jį nublanksta visos filosofinės sistemos. Išskirtinis krikščionybės bruožas tai gyvybingumo stiprinimas. Visi evangelijos tekstai tiesiog spinduliuoja gyvybe. Būtų didelė klaida atmesti, nustumti į šoną tokį šviesų dalyką ir nesiremti juo leidžiant įstatymus, lyg religija būtų kažkoks antraeilis dalykas, atskirtas nuo mūsų. Tikėjimas gyvas tik tada, kai jis įsilieja į kasdienybę. Krikščionybė ne varžtus priveržia, o išlaisvina žmogų, kad jo gyvenimas įgautų naują kokybę. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų (Jn 10,10). Mes turime ne tik išsaugoti tai, ką gavome gimdami, bet ir padauginti, išplėsti savo suvokimą, pojūčius, t. y. visą gyvybinę erdvę.Tai daryti žmogų moko Geroji Naujiena. Kristaus mokymas visada naujas ir amžinai šiuolaikiškas. Visai nesvarbu, ar mes važinėjame arklio traukiamu vežimu, ar blizgančiu automobiliu, skalbiame drabužius rankomis ar automatinėmis mašinomis, rašome laiškus ant popieriaus ar siuntinėjame SMS, mūsų tarpusavio santykiai neturi nuo to keistis. Mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau. Argi šie Kristaus žodžiai gali kada nors pasenti?
Zinaida KONČAITIENĖ
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|