| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Mirė Pilviškių klebonas AA g. kan. Antanas Žukauskas (1963 01 261989 05 282005 12 02)
Gruodžio 2 d., eidamas 43-iuosius metus, mirė Pilviškių parapijos klebonas, Vilkaviškio dekanato vicedekanas g. kan. Antanas Žukauskas. Velionis gimė 1963 m. sausio 26 d. Kumelionių kaime, prie Marijampolės. 1981 m. baigė šio miesto 4-ąją vidurinę mokyklą ir, po privalomos karinės tarnybos, 1984 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Ją baigęs, 1989 m. gegužės 28 d. Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje vysk. Juozo Žemaičio, MIC, buvo įšventintas kunigu ir netrukus pradėjo eiti Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos vikaro pareigas. 1992 m. liepos 31 d. paskirtas Pilviškių parapijos klebonu. Įvertinant jo pastangas, organizuojant šios parapijos bažnyčios statybą, 1997 m. rugpjūčio 29 d. paskirtas Vilkaviškio vyskupijos kapitulos garbės kanauninku. Netrukus, 1998 m. vasario 17 d., paskirtas Vilkaviškio dekanato vicedekanu. Gruodžio 5 dieną Pilviškiuose įvyko g. kan. A.Žukausko laidotuvės. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Laidotuvėse taip pat dalyvavo vysk. J.Žemaitis, MIC, ir šimtas kunigų. Jose buvo gausiai susirinkusių parapijiečių bei tikinčiųjų iš kitų parapijų, kurie pažinojo šį kunigą, ir tuo pareiškė jam pagarbą palydėdami malda. Pamokslą pasakė Vilkaviškio vyskupijos Katedros kapitulos pirmininkas mons. kan. Juozas Pečiukonis, kuris prisiminė A.Žukauską kaip uolų šv. Mišių patarnautoją Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo parapijoje, vėliau skubėjusį atlikti privalomą karinę tarnybą, kad kuo greičiau galėtų stoti į kunigų seminariją, neprarasdamas nė vienerių metų. Pamokslininkas atkreipė dėmesį, kad velionis tapo kunigu 1989-aisiais, kurie Lietuvoje buvo paskelbti Eucharistijos metais, o Amžinybėn iškeliavo ką tik pasibaigus Eucharistijos metams visoje Katalikų Bažnyčioje. Tarp šių dviejų Eucharistijos garbei skirtų metų skleidėsi g. kan. A.Žukausko kunigystė, ugdant gyvąją Bažnyčią Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijoje ir Pilviškiuose, kur velionio darbus primins jo rūpesčiu iškilusi parapijos bažnyčia. Su g. kan. A.Žukausku gražiai atsisveikino kurso draugai: per šv. Mišias porą giesmių solo pagiedojo Radviliškio dekanas kun. Gintaras Jonikas, per Komuniją maldos žodžiais už velionio pašaukimą į kunigystę, jo artimuosius, nuveiktus darbus Viešpačiui dėkojo Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Astijus Kungys, OFM, po šv. Mišių velionio darbštumą ir uolumą, bendravimą ne tik seminarijoje, bet ir iki jos, taip pat kartu vykdytą kunigišką tarnystę Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijoje prisiminė KTF VDU dėstytojas kan. Kęstutis Žemaitis. G. kan. A.Žukauskas palaidotas šventoriuje, prie bažnyčios, kurios statyba rūpinosi. Visiems laidotuvių dalyviams nuoširdžiai padėkojo velionio brolis Veisiejų parapijos klebonas kun. Algirdas Žukauskas. Viešpats Jėzus Kristus mūsų Prisikėlimas ir Gyvenimas teapšviečia jį savo spindesiu, kad danguje regėtų amžinąją Dievo veido šviesą... Kun. dr. Arūnas PONIŠKAITIS
Pašaukimas ganyti ir statyti Gruodžio 2 dieną mirė Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčios klebonas, vicedekanas, garbės kanauninkas Antanas Žukauskas. Jo jauną amžių aprėmina dvi datos: 1963 01 26-2005 12 02. Kunigu buvo įšventintas 1989 m. gegužės 28 d., 1992 m. liepos 1 d. jau kaip klebonas atvyko į Pilviškių bažnyčią. Ketveriais metais jaunesnis jo brolis Algirdas irgi kunigas, darbuojasi Veisiejuose. Sakoma, laimingi yra tie tėvai, kurie į gyvenimą išleido net du kunigus. Prieš keletą savaičių šių eilučių autorei kunigas Antanas su nepaprasta pagarba ir meile, susigraudinęs kalbėjo apie savo tėvą, kuris jam buvo žmogiško dorumo, gerumo ir teisingumo pavyzdys. Tuomet kunigas jau žinojo apie savo greitą iškeliavimą Amžinybėn, bet šį faktą apmąstė ir priėmė stoiškai ir net kažkaip šviesiai. Nežemiška šviesa jį lydėjo jau kelerius paskutinius metus, tarsi liga būtų padėjusi jam įminti paslaptį, kuri neprieinama mums, paskendusiems kasdieniuose rūpesčiuose ir varguose. Dabar, kai jis jau peržengė Amžinybės slenkstį, galima apmąstyti jo, kaip ganytojo ir statytojo, paskirtį. Atvykęs į Pilviškius prieš trylika metų, jaunas kunigas prabilo apie būtinybę statyti gyvąją Bažnyčią, kurios labai reikėjo tuo metu apmirusiai parapijai. Daug kas nesuprato jo žodžių, laukė, kad jis imsis atstatyti karo metais apgriautą senąją Pilviškių bažnyčią, kurios romantiškai atrodantys griuvėsiai šventoriuje riogsojo daugiau kaip 50 metų. Jis padarė ir tą darbą, taip palikdamas sau paminklą parapijiečių atmintyje, bet svarbiau buvo gyvosios Bažnyčios statyba. Mat šią statybą pašaukimo kupinas kunigas pradeda vos palikęs seminarijos sienas ir baigia užmerkdamas akis ant Amžinybės slenksčio. Ne apeigų konservatyvumas ar modernumas lemia gyvosios Bažnyčios sėkmę, o kunigo sugebėjimas sustoti ties kiekvienu ir įžvelgti jo sielos paslaptis, pasilenkti ties vargstančiu ir jį paguosti, nuraminti kenčiantį ir kentėjimų pasaulyje įžiebti meilės, vilties ir džiaugsmo kibirkštis. Kunigas Antanas pats daug kentėjo, bet mokėjo sėti džiaugsmo ir ramybės sėklas ir jos dygo taip, lyg Suvalkijos žemė būtų itin derlinga. Ji iš tikrųjų derlinga, bet dvasinėms sėkloms ne visuomet. Jau pirmųjų pamokslų Pilviškiuose metu kunigas Antanas paskelbė, kad bus atstatoma karo pabaigoje sugriautoji bažnyčia. Ją su dideliu užmoju Pilviškiuose buvo suprojektavęs žymus prieškario Lietuvos, o vėliau Amerikos lietuvių bažnyčių statytojas Stasys Kudokas. Tai buvo viena iš nedaugelio pirmųjų moderno stiliaus bažnyčių Lietuvoje, išsiskirianti paprasta, bet didinga ir jaukia vidaus erdve. Karo pabaigoje kritusios bombos sprogimo banga nuvertė vieną jos kampą, o šiaurinė siena keistai pasviro ir taip pasvirusi išstovėjo 50 metų. Niekas nesitikėjo, kad bažnyčią galima atitiesti ir užbaigti. Ir štai kunigas Antanas paskelbė, kad bus talkos, kurios ir prasidėjo 1993 metų pavasarį. Buvo nugriauti apardyti mūrai, išvežtos plytų ir žemių krūvos, atitiesinta pasvirusi siena. Surasti architekto S. Kudoko brėžiniai ir pagal juos projektą parengė architektas Povilas Adomaitis. Susibūrė vietinių statybininkų brigada. Parapija staiga atgijo, žmones suvienijo bažnyčios statyba ir klebono entuziazmas, tikėjimas, kad galima padaryti viską, apie ką svajoji. Statybai reikėjo milžiniškų pinigų, o juos surasti milžiniškų pastangų. Tos pastangos galbūt ir be laiko pakirto jaunojo klebono sveikatą. Bet žmonės jau patikėjo, kad viskas galima, aplink kunigą Antaną rinkosi vis didesnis jo ganomųjų būrys jaunos šeimos ir moksleiviai, močiutės ir pagyvenę vyriškiai. Ir įvyko tai, apie ką tik Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis slapčia pasvajodavo 1997 m. rugpjūčio 31 d. atstatyta bažnyčia buvo pašventinta. Virš miestelio iškilo balta dvibokštė šventovė, į kurios šventinimo iškilmes suplūdo apie dešimt tūkstančių žmonių. Toks įvykis žmogaus gyvenime būna turbūt tik vieną kartą gyvenime, nes tik savos bažnyčios konsekracija gali suteikti ypač pakilų emocinį išgyvenimą. Daug buvo rėmėjų ir dosnių mecenatų, Vilkaviškio Katedros klebonas dekanas prelatas Vytautas Gustaitis dovanojo kryžiaus kelio stotis, atkeliavusias iš Pitsburgo (JAV). Bet, anot kunigo Antano, nuoširdžiausi ir didžiausi statybos rėmėjai buvo patys parapijiečiai. Statydami bažnyčią savo gimtoje žemėje, jie pastatė dvasinę bažnyčią savo širdyse. Tai yra neįkainojamas kun. A.Žukausko palikimas mums. Mes jį prisiminsime kaip svajonės, kurią galima paversti tikrove, pranašą, kaip ganytoją ir statytoją, kurį Dievas pasiskyrė vienu iš savo išrinktųjų. Išrinktieji patiria skaudžiai prasmingą laimę. Ir jiems šviečia per amžius nežemiška šviesa, kurios atšvaitai krenta ant jų veidų dar tuomet, kai jie vaikšto tarp mūsų. Aldona ŽEMAITYTĖ-PETRAUSKIENĖ
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |