|
Kas liko nepasakyta prie kunigo kapo
Minint kun. Jono Morkūno pirmąsias mirties metines, noriu pareikšti čia, jo tėviškėje, nuoširdų dzūkišką varėniškių ačiū Subačiaus krašto žemei, išauginusiai šį garbų, drąsų patriotą, tautos sūnų, vėliau tapusį sielų ganytoju. Varėniškiai taip pat yra dėkingi Vilniaus vyskupijai, kuri šį taurų žmogų paskyrė dirbti į Varėnos parapiją.
Likimas taip lėmė, kad Varėnos parapija buvo nuolat okupantų skriaudžiama: carinės Rusijos žiaurios priespaudos, draudimas kalbėti lietuviškai. Lenkų okupantai taip pat draudė kalbėti gimtąja kalba. Nacių ir sovietų okupacijų metais Varėnos parapijiečiai irgi negalėjo gyventi laisvai. Kunigo J.Morkūno atvykimas dirbti į Varėną sudarė galimybę, net ir esant sovietinės okupacijos gniaužtuose, bažnyčioje pamaldų metu pasijusti lyg mažoje laisvės salelėje. Jau pirmaisiais kun. J.Morkūno veiklos metais varėniškiai galėjo melstis, eiti išpažinties, klausyti šv. Mišių gimtąja kalba, o lietuviškai pasakyti pirmieji pamokslai iki ašarų sujaudino ne vieną parapijietį. Klebonas rengė vaikus pirmajai išpažinčiai, Pirmajai Komunijai irgi gimtąja kalba. Kun. J.Morkūnas dirbo pirmaisiais pokario metais, siaučiant sovietinės valdžios savivalei. Tai buvo sunkūs laikai ne tik ekonominiu požiūriu, bet dar sunkesni dėl peršamos sovietinės ideologijos. Lietuvoje vyko kovos su sovietiniais okupantais, jų talkininkais stribais. Ne išimtis buvo ir Varėnos kraštas. Iš aplinkinių kaimų į Varėną sugužėjo šeimos, lojalios sovietinei valdžiai. Jie persekiojo kunigus, tikinčiuosius, jų šeimas mokyklose tikinčiųjų vaikus.
Žinoma, tokiomis sąlygomis kun. J.Morkūnui vykdyti ganytojišką misiją kaskart darėsi vis sunkiau. Tačiau, būdamas atkaklaus būdo, drąsus ganytojas stengėsi ugdyti parapijiečius tikra krikščioniškas dvasia, juos guosti ir stiprinti jų tikėjimą ne tik Dievu, bet ir laisva Lietuvos ateitimi.
Ne mažiau kun. J.Morkūnas rūpinosi bažnyčios įrengimu. Jis mėgo elektrotechnikos darbus, todėl greitai klebonijoje įrengė mažytę elektros stotelę, kurios dėka buvo elektrifikuota bažnyčia, altoriuje sušvito daugybė elektros lempučių, elektros valdomi, suskambo bažnyčios varpai. Įsigyta nauja fisharmonija per šv. Mišias jam talkino vargonininkas.
Kunigas Jonas buvo griežtas, bet teisingas. Jis reikalavo, kad patarnautojai per šv. Mišias būtų atidūs ir tvarkingi. Kun. J.Morkūnas nebuvo vienišas. Jis visuomet parapijiečių buvo laukiamas, o kalėdojant vaikai iš jo sulaukdavo nors kuklių, bet labai mielų dovanėlių.
Mano senelis Petras Miliauskas bendravo su kun. K.Čibiru, kartu su kun. Mykolu Rudžiu statė Kalesninkų bažnyčią, vėliau tapusią lietuvių tautinio atgimimo židiniu lenkų okupuotame krašte. Mirus seneliui, jį iškilmingai palaidojo Kalesninkų bažnyčioje vikaru dirbęs kun. Kazimieras Vasiliauskas. Vėliau, kunigaudamas Varėnoje, kun. K.Vasiliauskas tęsė pažintį su Elenos Miliauskaitės-Žilinskienės šeima.
Atvykus kun. J.Morkūnui, patarnaudamas jam šv. Mišių metu, patyriau daug gražių akimirkų, kurios ilgam pasiliko mano atmintyje. Galėjau stebėti, kaip buvo elektrifikuojamas altorius, kartu su kunigu klebonijoje klausėmės šv. Mišių iš Vatikano, jis leido skaityti Lietuvoje išleistas retas knygas, ne vieną man padovanojo.
Kunigas Jonas buvo visada laukiamas mano tėvų namuose. Šeima gausi be pirties neapsieisi (tuo labiau kad Varėnoje jos iš viso nebuvo), todėl pirtyje pasigarinti mielai ateidavo ir kunigas Jonas. Po pirties, vakarieniaujant, jis mėgdavo padainuoti savo krašto dainą Išaugs, išaugs grūdas ant lauko.
Greitai prabėgo nuostabaus bendravimo su kun. J.Morkūnu metai. Sužinojome, kad tenka išsiskirti: jis išvyksta į Vilnių dirbti Šv. Onos bažnyčioje. Varėniškiai sunkiai priėmė šią žinią, dar labiau nuliūdome, kai sužinojome, kad sovietinė valdžia jį suėmė ir ištrėmė į Karagandos šachtas sunkiems darbams. Ir tremtyje būta varėniškių, kurie palaikė su juo ryšius, teikė materialinę pagalbą. Ne viena varėniškių šeima pagal išgales taip pat siuntė jam siuntinius.
Paleistas iš lagerių, kun. J.Morkūnas vėl dirbo Varėnos bažnyčioje, vėliau Vilniuje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mano brolis lakūnas Antanas Žilinskas, atskraidinęs iš už Atlanto Boinger, kreipėsi ne į ką kitą, o į jau gerai pažįstamą ir mielą kunigą Joną, kad pašventintų šį oro lainerį.
Gaila, kad šio doro žmogaus, taip mylimo ir gerbiamo savo parapijiečių, išauginto Subačiaus krašto žemės, jau nebėra tarp mūsų, liko tik gražūs prisiminimai. Mano atvežta Varėnos bažnyčios šventoriaus žemės saujelė tegu primins, kad ir po daugelio metų varėniškiai prisimena ir meldžiasi už iškilųjį dzūkų ganytoją.
Stasys ŽILINSKAS
Varėna
© 2005 "XXI amžius"
|