Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dvasiniai šventimai nesuderinami su palankumu „gėjų kultūrai“

Mindaugas BUIKA

Vatikane paskelbtas dokumentas, draudžiantis homoseksualams tapti kunigais EPA-ELTA nuotrauka

Bažnyčia rūpinasi kandidatų į kunigystę emocine, intelektualine ir dvasine branda

Didelį visuomenės susidomėjimą ir visuotinį Katalikų Bažnyčios pritarimą sukėlė naujas Vatikano dokumentas, kuriame primenamas krikščioniškas mokymas apie homoseksualumą ir jo keliamus pavojus sielovadinei tarnystei. Katalikiškojo švietimo kongregacijos lapkričio pabaigoje paskelbtoje „Instrukcijoje dėl asmenų su homoseksualiais polinkiais pašaukimo atpažinimo kriterijų svarstant jų priėmimą į seminarijas ir leidimą priimti šventimus“ patvirtinama vyskupų, vienuolijų vyresniųjų, seminarijų rektorių ir dvasios tėvų atsakomybė, šiuo požiūriu vertinant kandidatų brandumą ir tinkamumą kunigystei. Ypač sveikintinas pripažinimas, kad egzistuoja naujas iškrypėliškas reiškinys, vadinamoji gėjų kultūra, kuriam palankumas dokumente įvardijamas kaip nesuderinamas su priklausomybe dvasiniam luomui.

Homoseksualumas absoliučiai prieštarauja žmogaus antropologijai

Pristatydamas naująjį dokumentą, jį rengusios kongregacijos prefektas 66 metų lenkų kardinolas Zenonas Grocholevskis lapkričio 29 dieną duotame interviu Vatikano radijui pastebėjo, kad naujoji instrukcija dėl homoseksualumo ir priėmimo į kunigystę santykio nėra „kažkas nepaprasta“, kaip bando kartais teigti sensacijų išsiilgusi žiniasklaida. Pasaulio kunigų seminarijų veiklą koordinuojanti Katalikiško švietimo kongregacija nuolat rengia ir publikuoja dokumentus, susijusius su kunigų ugdymu, ir nuo II Vatikano Susirinkimo jų buvo paskelbta apie dvi dešimtis, taip pat ir dėl celibato, skaistumo bei kitų moralės klausimų.

Dažnai žiniasklaidoje pastebima, kad naujojo dokumento pasirodymą sąlygojo per pastaruosius kelerius metus iškilę kunigų seksualinio piktnaudžiavimo, pedofilijos ir jaunimo išnaudojimo skandalai Jungtinėse Valstijose bei kitose pasaulio šalyse. Iš dalies tai tiesa, tačiau, kaip pažymėjo kardinolas Ž.Grocholevskis, rengti naują instrukciją pirmiausia paskatino šiandieninėje visuomenėje susiformavusios klaidinančios pažiūros į patį homoseksualizmą ir egzistuojantis pavojus, kad jis gali daryti neigiamą įtaką dvasininkų rengimui bei jų gyvenimui. Kai kas dabar gina poziciją, pagal kurią homoseksualumas yra normali asmens būties padėtis, kažkas panašaus į trečiąją lytį, nors tai absoliučiai prieštarauja žmogaus antropologijai.

Pagal Bažnyčios mokymą homoseksualumas prieštarauja prigimtinei teisei „ir tam, ką Dievas paženklino žmogaus prigimtyje“, aiškino kardinolas. Visgi naujojoje instrukcijoje, pasiremiant Katalikų Bažnyčios katekizmo tvirtinimu, daromas aiškus skirtumas tarp „homoseksualių aktų“ ir „homoseksualių polinkių“. Jau Šventajame Rašte – tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamente – bei visoje Bažnyčios Tradicijoje ir Susirinkimų mokyme patvirtinama, kad homoseksualūs aktai ir jų praktikavimas yra nuodėmė, jie prieštarauja prigimtinei teisei ir „dėl to jie negali būti pateisinami jokiomis aplinkybėmis“.

Kitas dalykas yra iškrypimas, arba stipriai įsišakniję homoseksualūs polinkiai“, kurie Katekizme ir visame Bažnyčios mokyme vertinami kaip „objektyviai netvarkingi“ ir juos turintiems asmenims tampa nelengvu išbandymu. Kardinolas Z.Grocholevskis paaiškino, kad šie polinkiai savaime, jeigu jie netaikomi praktikoje, dar nėra nuodėmė, tačiau „daugiau ar mažiau stipri tendencija į vidinį blogį“, kuri gali paskatinti moralei prieštaraujančią elgseną. Naujajame dokumente pabrėžiama, kad asmenis, turinčius tokių iškrypimų, reikia priimti su pagarba ir supratimu, taktiškai, kad būtų išvengta jų diskriminavimo.

Kunigystė yra Dievo malonės dovana

Visgi ir tiems asmenims, kaip ir visiems kitiems, yra privalu laikytis Dievo apreikštų įsakymų ir dėl to, savo gyvenime įveikiant iškylančius sunkumus, vienytis su Viešpaties kryžiaus auka. Dėl homoseksualių polinkių kenčiantiems asmenims neišvengiamai iškyla didelių kliūčių jų sielovadinėje veikloje, vykdant „dvasinės tėvystės“ paskirtį, su galimomis neigiamomis pasekmėmis visam Bažnyčios gyvenimui. Dėl to Katalikiškojo švietimo kongregacija yra priversta pareikšti, kad asmenų, „turinčių stipriai įsišaknijusių homoseksualių polinkių“, kaip ir praktikuojančių homoseksualizmą bei remiančių gėjų kultūrą, negalima priimti į kunigų seminariją ir teikti dvasinius šventimus.

Kardinolas Z.Grocholevskis pabrėžė, kad tokios nuostatos dėl draudimo negali būti suvoktos kaip diskriminacija, nes kunigystė yra „Dievo malonės dovana“ ir Bažnyčia turi šventą teisę nustatyti bei priimti jai tinkamus asmenis. Juk niekas neprieštarauja ir nelaiko diskriminacija, jeigu yra didelė atranka atrenkant kandidatus kitose specifinėse srityse – rengiant astronautus, medikus ir pan. „Bažnyčia, būdama atsakinga už Kristaus įsteigtų sakramentų gavimo reikalavimus, turi atpažinti trokštančio įstoti į seminariją asmens tinkamumą, lydėti jį ugdymo metais ir, jei bus pripažinta jį turint būtinas savybes, leisti priimti šventimus“, – teigiama naujojoje instrukcijoje.

Toliau aiškindamas dokumentą, kardinolas Z.Grocholevskis atkreipė dėmesį į tai, kad jame nurodomas aiškus skirtumas tarp stipriai įsišaknijusių ir laikinų homoseksualių polinkių, kurie gali būti įveikti ir nebus kliūtis siekiant kunigystės. Tarp tų laikinų polinkių atsiradimo pavyzdžių kardinolas paminėjo „tam tikrą smalsumą paauglystėje; atsitiktines aplinkybes esant girtumo būsenos; ypatingus atvejus, kaip ilgų metų laikotarpį kalėjime“. Galimos ir tokios situacijos, kai homoseksualūs santykiai buvo tapę naudos gavimo būdu patenkinus kieno nors instinktus. Visais šiais ir panašiais atvejais homoseksualių santykių pagrindas yra ne stipriai įsišakniję iškrypimai, bet laikinos aplinkybės, todėl tai nėra kliūtis priimant į seminariją bei dvasiniams šventimams. „Tačiau šiais atvejais tie polinkiai turi būti įveikti likus bent trejiems metams iki diakono šventimų“, – aiškino kardinolas naujos instrukcijos nuostatą.

Pagaliau jis patvirtino, jog Katalikiškojo švietimo kongregacijos paskelbtos normos dėl „pašaukimų atpažinimo kriterijų“ skirtos būsimiems seminaristams, bet netaikytinos jau šventimus gavusiems homoseksualiems kunigams. Todėl jeigu kas atskleidė savo homoseksualinius polinkius jau po dvasinių šventimų, turi kilniai ir ištikimai atlikti savąją kunigystę, stengdamasis gyventi skaisčiai, kaip to reikalauja celibatas. „Galbūt jam dėl to prireiks didesnės dvasinės paramos nei kitiems, bet, aš manau, jis turi išlaikyti savąją kunigystę kiek įmanydamas geriausiu būdu“, – pažymėjo kardinolas Z.Grocholevskis.

Vyskupo atsakomybė dėl kandidatų tinkamumo pripažinimo

Reikšmingų pastabų dėl Vatikano dokumento apie homoseksualumą ir priėmimą į kunigystę pateikė ir 82 metų šveicarų kardinolas Žoržas Kotjė, kuris iki gruodžio pradžios ėjo Popiežiaus namų teologo pareigas, taigi minėta instrukcija buvo vienas paskutinių dokumentų, kurį jis peržiūrėjo prieš skelbimą ir davė savą teologinį „imprimatur“. Savo komentaruose gruodžio 1 dieną duotame interviu tarptautinei katalikų žinių agentūrai „Zenit“ kardinolas Ž.Kotjė sakė, kad naujajame dokumente pateikta Bažnyčios mokymo sintezė svarstomu klausimu su visu būdingu svarstymo taktiškumu.

„Jokiu būdu negalima sakyti, jog tai išpuolis prieš homoseksualus, – aiškino kardinolas. – Atvirkščiai, tai pastanga ir kvietimas stengtis, kad suprastume jų situaciją bei problemas, dėl kurių šie asmenys dažnai kenčia“. Dokumente aiškiai parodoma, kad yra išganymo kelias homoseksualams, kada jie savo sunkumus išgyvena „susivieniję su Kristaus kančia“. Kitas svarbus aspektas, kad homoseksualiniai polinkiai nesuplakami į vieną bendrą sampratą, bet aiškiai skirstomi į rūšis pagal jų pragaištingumo lygį. Pagaliau pripažįstamas palyginti neseniai susiformavęs gėjų kultūros fenomenas, kuris, deja, bando daryti įtaką ir kunigų rengimo sričiai. (Verta prisiminti, kad pernai, kilus skandalui dėl gėjų kultūros įsivyravimo, teko laikinai uždaryti vieną kunigų seminariją Austrijoje. Dabar dėl šių dalykų apraiškų Vatikano atstovai vizituoja Jungtinių Amerikos Valstijų kunigų seminarijas.)

Dėl to naujoji instrukcija pabrėžtinai nurodo kandidato į kunigus „emocinės brandos“ poreikį, kas yra privalu jo vėlesnės pastoracinės veiklos „dvasinei tėvystei“ ir korektiškai laikysenai tiek vyrų, tiek moterų atžvilgiu. Tenka pripažinti, kad homoseksualumas trukdo emocinei brandai bei tobulam skaistumui, kuriuo turi gyventi celibato apsisprendę laikytis katalikų kunigai. „Apskritai homoseksualumą lydi emocinis nesubrendimas. Šis tvirtinimas gali būti kritikuojamas, tačiau jis grindžiamas patirtimi“, – aiškino kardinolas.

Priminęs ypatingą atsakomybę vyskupo, kuris priima galutinį sprendimą dėl kandidato tinkamumo šventimams, kardinolas Ž.Kotjė kartu nusakė atsakingą uždavinį dvasinio vadovo, kuris dalyvauja kandidato vidiniame dvasiniame pokalbyje ir yra saistomas išlaikyti paslaptį. „Iš dvasinio vadovo reikalaujama padėti kandidatui, kuris turi stipriai įsišaknijusių homoseksualinių polinkių, pačiam tai suprasti ir kartu nuspręsti, kad jis nėra sukurtas kunigystei“, – aiškino žymusis teologas. Taigi šiame nelengvame procese yra svarbus „didelis taktas ir didelė meilė“ jaunam žmogui bei rodoma pagarba jo asmeniui: jaunuolis pats turi suvokti, kad nėra „išmetamas“ ar „atstumiamas“, bet galutinai supranta, jog kunigystė yra ne tas kelias, kurį Viešpats jam skiria.

Dokumento veikimas paremtas Popiežiaus autoritetu

Kai kurie Vatikano naujojo dokumento kritikai – tarp tokių yra ne tik psichologijos ekspertų, bet ir Bažnyčios atstovų – tvirtina, kad naująja instrukcija neva norėta homoseksualus kunigus padaryti „atpirkimo ožiais“ už iškilusius pedofilijos nusikaltimus ir kad tarp pedofilijos (seksualinio mažamečių vaikų išnaudojimo) ir homoseksualizmo nėra tiesioginio ryšio. Žinoma, šia tema galima diskutuoti, tačiau, kaip pažymėjo kardinolas Ž.Kotjė, kai kalbama apie JAV ir kitose šalyse iškilusius dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo atvejus, jie buvo sąlygoti pirmiausia vadinamosios efebofilijos („ephebophilia“), tai yra homoseksualams būdingo potraukio į paauglius ir jaunus vaikinus.

Kaip rodo Jungtinių Valstijų šio pobūdžio duomenys, daugiau kaip 90 proc. visų kunigų įvykdytų seksualinio jaunimo išnaudojimo atvejų buvo homoseksualiniai santykiai su 12-18 metų amžiaus jaunuoliais. (Beje, už juos atsakingi ne daugiau nei du procentai visų toje šalyje besidarbuojančių katalikų dvasininkų, tačiau šių nusikaltimų aukų kompensacijoms vietinė Bažnyčia išleido apie vieną milijardą dolerių ir kai kurioms amerikiečių diecezijoms buvo iškeltos bankroto bylos.) Taigi apsivalymas nuo pasitaikančių homoseksualizmo apraiškų dvasininkų luome – tai rodymas pagarbos ministrantais tarnaujantiems jaunuoliams, katalikiškų organizacijų, jaunųjų piligrimysčių grupių, vasaros stovyklų dalyviams ir jų šeimoms.

Paprašytas paaiškinti, kaip jis supranta naujosios instrukcijos teiginį, kad dokumento normų turi būti ištikimai laikomasi „siekiant užtikrinti, kad Bažnyčia visuomet turėtų tinkamų kunigų, kurie būtų tikri ganytojai pagal Kristaus širdį“, kardinolas priminė, kad Bažnyčioje yra tik vienas Ganytojas. „Popiežius, vyskupai ir kunigai yra tiek ganytojai, kiek dalyvauja toje Kristaus prerogatyvoje“. Jie turi gyventi susivieniję su Kristumi, ir jeigu vidiniame gyvenime to pritrūksta, jie negali atlikti patikėtos misijos būti Jo atstovu ir atvaizdu tarp mūsų.

Kardinolas Ž.Kotjė taip pat atkreipė dėmesį į Katalikiškojo švietimo kongregacijos bendradarbiaujant su Dievo kulto ir sakramentų kongregacija parengto dokumento baigiamąją frazę, kad „popiežius Benediktas XVI 2005 m. rugpjūčio 31 d. aprobavo šią instrukciją ir nurodė ją paskelbti“. Ne visi Šventojo Sosto kongregacijų parengti tekstai reikalauja tokio patvirtinimo, ir jeigu šiam dokumentui jis buvo duotas, tai rodo, kad prie jo veikimo prisideda Popiežiaus autoritetas, taip pakeliant jo reikšmę į doktrinos lygį.

Ta proga tarptautinė katalikų žiniasklaida, pasiremdama Vatikano šaltiniais, nurodo, kad dabartinis Šventasis Tėvas – tuomet dar Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris – pirmasis pateikė tokio dokumento rengimo iniciatyvą dar 1996 metais. Pirmasis dokumento projektas parengtas 1998 metais, antrasis – 2002-aisiais, galutinis variantas užbaigtas šiais metais.

© 2005 "XXI amžius"