|
Atgijusi šventovė džiugina širdis
Jau senokai ruošiausi pasidalyti mintimis apie mano mylimą Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją, joje dirbančius kunigus, žmones, su kuriais tenka bendrauti.
Parašyti paskatino ir tai, kad laikraštyje XXI amžius vėl pasirodė A.Nistelienės straipsnis Kad paminklas skambėtų: Ramybė jums. Kam ramybė? Prisiminiau prieš pusantrų metų išspausdintą tokį patį piktą, panašaus turinio straipsnį Šventovė vis dar nebaigta, nors stato ją visa tauta (XXI amžius, 2004 m. kovo 12 d.).
Esu aktyvi parapijietė ir man ne tas pats, kas vyksta joje ir kas rašoma apie ją. Ypač skaudina ir žeidžia tai, kai žmogus ateina į bažnyčią ne nuoširdžiai pagarbinti Dievą, paprašyti Jo malonių rasti nusiraminimą, sielos ramybę, o ieško prie ko prisikabinti.
Absoliučiai viskas blogai (daug kur ponia prieštarauja pati sau). Tai nugriauti ir iš naujo statyti? O galbūt geriau savo širdyje pastatyti Dievo šventovę, kuri spinduliuotų, skleistų šilumą ir džiugintų aplinkinius žmones. Patikėkite, į viską pažvelgsite kitomis akimis, gyvenimas nebus toks niūrus ir nebeliks noro išlieti pyktį ir nepasitenkinimą nežinia kam ir nežinia dėl ko.
Grįžkime keletą metų atgal. Atrodo, 1997 metais atstatoma Kristaus Prisikėlimo bažnyčia buvo pašventinta, nes buvo išgriautos cechų pertvaros ir turėjo prasidėti atstatomieji darbai. Tačiau dėl lėšų stygiaus bažnyčios pastatas buvo užkonservuotas ir liūdnai žvelgė į praeivius pro aukštą tvorą, aklinai uždarytus vartus. Niekas varpais neskambino, nešaukė, nerašė. Rodos, nieko nejaudino tai, kad lietuvių tautos svajonė pastatyti didelę, gražią bažnyčią, kaip padėką Dievui už atgautą laisvę, beveik mirusi.
Ir štai 2002 metų balandį Jonavos dekanas kunigas Vytautas Grigaravičius atkeliamas į Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją. Tai nepaprastai įtaigus, komunikabilus, trykštantis jaunatviška energija, iniciatyvus, puikus organizatorius, didelę patirtį turintis atstatant, rekonstruojant bažnyčias, sugebantis derinti administravimą su apaštalavimo darbais, kunigas.
Pagaliau vėl atsivėrė geležiniai vartai, atstatomieji darbai vis spartėjo. Atgijo dvasinis ir parapijos gyvenimas, suaktyvėjo grupių veikla, įkurta Pastoracinė taryba, su kuria klebonas aptaria kiekvieną klausimą, svarsto biudžetą, lėšų skirstymą, renginių organizavimą. Apie parapijoje vykstančius renginius, organizacijų veiklą galima pasiskaityti interneto puslapyje bei parapijos laikraštyje Prisikėlimas (leidžiamas nuo 2002 metų lapkričio). Ypač didelį dėmesį klebonas su parapijoje dirbančiais kunigais skiria žmonių dvasiniam tobulėjimui, liturgijai, bendruomeniniam giedojimui, sekmadieniais prieš šv. Mišias vyksta tikinčiųjų katekizavimas.
Kiekviena Lietuvai reikšminga data (Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Rugsėjo 1-oji ir kt.) minima iškilmingomis pamaldomis, kiekviena bažnytinė šventė iškilmingomis šv. Mišiomis. Advento, Gavėnios metu vyksta rekolekcijos parapijos moksleiviams, tikintiesiems, giedamos Marijos valandos, kalbamas rožinis. Vasario mėnesį vyksta ekumeninės pamaldos, į kurias kviečiami kitų konfesijų dvasininkai.
Ypač įsimintini liko 2003-ųjų Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimai tautos šventovėje, kuri dar skendėjo pastoliuose. Žmonės šildėsi karšta malda, vienas kito širdies šiluma. Ir nesvarbu buvo, kad akustika prasta, kad gale beveik nebuvo girdėti kunigo.
Jaudino ir graudino, džiugino ir teikė vilties tai, kad žmonių vienybė nugalės blogio jėgas, kad Dievas išklausys maldas ir stebuklas įvyks atgis šventovė ir išsipildys lietuvių tautos svajonė.
Tais metais vasarą, kiekvieną sekmadienį 11 val., čia buvo aukojamos šv. Mišios už gyvus ir mirusius aukotojus. Caritas moterys du kartus per savaitę valė dulkes, grindis, kad būtų jaukiau.
Ir štai, kai bažnyčia pradeda naują gyvenimą, kai sekmadieniais per visas šv. Mišias būna pilnutėlė žmonių (ypač džiugu, kad vis daugėja jaunimo), atsiranda piktas balsas, kuris nežinia kodėl stengiasi įnešti sumaišties, sujaukti darną.
Tarp kitko, ir gerbiamo kanauninko Felikso Kapočiaus gimimo 110-osios ir mirties 34-osios metinės buvo iškilmingai paminėtos su giesmėmis, fleitos garsais, prisiminimais. Pranešimus apie kan. F.Kapočiaus gyvenimą, veiklą, bažnyčios perspektyvą parengė vikaras kun. S.Pavalkis ir Pastoracinės tarybos narys P.Martinaitis. Šv. Mišias aukojo klebonas dekanas kun. V. Grigaravičius.
Manau, didžioji dalis parapijos tikinčiųjų, geros valios žmonių, kartu su manimi džiaugiasi ir didžiuojasi atgimstančia šventove, dėkoja dirbantiems kunigams už jų nuoširdumą, jautrumą, sugebėjimą paguosti ir užjausti. Būkime ir mes kantrūs bei pakantūs vienas kitam, ieškokime gėrio ir grožio, siekime vienybės Kristaus meilėje.
Greitai mūsų padangėje sužibės Betliejaus žvaigždė, kuri primins apie ateinantį Kristų. Ir kuo daugiau žmonių atvers duris ir įsileis Jį į savo širdį, tuo tvirtesne, vieningesne tauta tapsime. Ir laisvė bus ne miražas, o realybė. Linkiu visiems išlaisvinti sielas iš bereikalingų kančios pančių ir džiugia širdimi sulaukti šv. Kalėdų.
Birutė VASYLIENĖ,
Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos parapijietė
Atgijusi šventovė
džiugina širdis
Jau senokai ruošiausi pasidalyti mintimis apie mano mylimą Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją, joje dirbančius kunigus, žmones, su kuriais tenka bendrauti.
Parašyti paskatino ir tai, kad laikraštyje XXI amžius vėl pasirodė A.Nistelienės straipsnis Kad paminklas skambėtų: Ramybė jums. Kam ramybė? Prisiminiau prieš pusantrų metų išspausdintą tokį patį piktą, panašaus turinio straipsnį Šventovė vis dar nebaigta, nors stato ją visa tauta (XXI amžius, 2004 m. kovo 12 d.).
Esu aktyvi parapijietė ir man ne tas pats, kas vyksta joje ir kas rašoma apie ją. Ypač skaudina ir žeidžia tai, kai žmogus ateina į bažnyčią ne nuoširdžiai pagarbinti Dievą, paprašyti Jo malonių rasti nusiraminimą, sielos ramybę, o ieško prie ko prisikabinti.
Absoliučiai viskas blogai (daug kur ponia prieštarauja pati sau). Tai nugriauti ir iš naujo statyti? O galbūt geriau savo širdyje pastatyti Dievo šventovę, kuri spinduliuotų, skleistų šilumą ir džiugintų aplinkinius žmones. Patikėkite, į viską pažvelgsite kitomis akimis, gyvenimas nebus toks niūrus ir nebeliks noro išlieti pyktį ir nepasitenkinimą nežinia kam ir nežinia dėl ko.
Grįžkime keletą metų atgal. Atrodo, 1997 metais atstatoma Kristaus Prisikėlimo bažnyčia buvo pašventinta, nes buvo išgriautos cechų pertvaros ir turėjo prasidėti atstatomieji darbai. Tačiau dėl lėšų stygiaus bažnyčios pastatas buvo užkonservuotas ir liūdnai žvelgė į praeivius pro aukštą tvorą, aklinai uždarytus vartus. Niekas varpais neskambino, nešaukė, nerašė. Rodos, nieko nejaudino tai, kad lietuvių tautos svajonė pastatyti didelę, gražią bažnyčią, kaip padėką Dievui už atgautą laisvę, beveik mirusi.
Ir štai 2002 metų balandį Jonavos dekanas kunigas Vytautas Grigaravičius atkeliamas į Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją. Tai nepaprastai įtaigus, komunikabilus, trykštantis jaunatviška energija, iniciatyvus, puikus organizatorius, didelę patirtį turintis atstatant, rekonstruojant bažnyčias, sugebantis derinti administravimą su apaštalavimo darbais, kunigas.
Pagaliau vėl atsivėrė geležiniai vartai, atstatomieji darbai vis spartėjo. Atgijo dvasinis ir parapijos gyvenimas, suaktyvėjo grupių veikla, įkurta Pastoracinė taryba, su kuria klebonas aptaria kiekvieną klausimą, svarsto biudžetą, lėšų skirstymą, renginių organizavimą. Apie parapijoje vykstančius renginius, organizacijų veiklą galima pasiskaityti interneto puslapyje bei parapijos laikraštyje Prisikėlimas (leidžiamas nuo 2002 metų lapkričio). Ypač didelį dėmesį klebonas su parapijoje dirbančiais kunigais skiria žmonių dvasiniam tobulėjimui, liturgijai, bendruomeniniam giedojimui, sekmadieniais prieš šv. Mišias vyksta tikinčiųjų katekizavimas.
Kiekviena Lietuvai reikšminga data (Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Rugsėjo 1-oji ir kt.) minima iškilmingomis pamaldomis, kiekviena bažnytinė šventė iškilmingomis šv. Mišiomis. Advento, Gavėnios metu vyksta rekolekcijos parapijos moksleiviams, tikintiesiems, giedamos Marijos valandos, kalbamas rožinis. Vasario mėnesį vyksta ekumeninės pamaldos, į kurias kviečiami kitų konfesijų dvasininkai.
Ypač įsimintini liko 2003-ųjų Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimai tautos šventovėje, kuri dar skendėjo pastoliuose. Žmonės šildėsi karšta malda, vienas kito širdies šiluma. Ir nesvarbu buvo, kad akustika prasta, kad gale beveik nebuvo girdėti kunigo.
Jaudino ir graudino, džiugino ir teikė vilties tai, kad žmonių vienybė nugalės blogio jėgas, kad Dievas išklausys maldas ir stebuklas įvyks atgis šventovė ir išsipildys lietuvių tautos svajonė.
Tais metais vasarą, kiekvieną sekmadienį 11 val., čia buvo aukojamos šv. Mišios už gyvus ir mirusius aukotojus. Caritas moterys du kartus per savaitę valė dulkes, grindis, kad būtų jaukiau.
Ir štai, kai bažnyčia pradeda naują gyvenimą, kai sekmadieniais per visas šv. Mišias būna pilnutėlė žmonių (ypač džiugu, kad vis daugėja jaunimo), atsiranda piktas balsas, kuris nežinia kodėl stengiasi įnešti sumaišties, sujaukti darną.
Tarp kitko, ir gerbiamo kanauninko Felikso Kapočiaus gimimo 110-osios ir mirties 34-osios metinės buvo iškilmingai paminėtos su giesmėmis, fleitos garsais, prisiminimais. Pranešimus apie kan. F.Kapočiaus gyvenimą, veiklą, bažnyčios perspektyvą parengė vikaras kun. S.Pavalkis ir Pastoracinės tarybos narys P.Martinaitis. Šv. Mišias aukojo klebonas dekanas kun. V. Grigaravičius.
Manau, didžioji dalis parapijos tikinčiųjų, geros valios žmonių, kartu su manimi džiaugiasi ir didžiuojasi atgimstančia šventove, dėkoja dirbantiems kunigams už jų nuoširdumą, jautrumą, sugebėjimą paguosti ir užjausti. Būkime ir mes kantrūs bei pakantūs vienas kitam, ieškokime gėrio ir grožio, siekime vienybės Kristaus meilėje.
Greitai mūsų padangėje sužibės Betliejaus žvaigždė, kuri primins apie ateinantį Kristų. Ir kuo daugiau žmonių atvers duris ir įsileis Jį į savo širdį, tuo tvirtesne, vieningesne tauta tapsime. Ir laisvė bus ne miražas, o realybė. Linkiu visiems išlaisvinti sielas iš bereikalingų kančios pančių ir džiugia širdimi sulaukti šv. Kalėdų.
Birutė VASYLIENĖ,
Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos parapijietė
© 2005 "XXI amžius"
|