|
Dar kartą apie bendruomeninį giedojimą
Parapijų vargonininkams neretai tenka išgirsti replikų: kam reikalingas choras? Užtektų kelių po vargonais giedančių moterėlių, likusieji joms pritartų, ir bendruomenė gieda. Visgi, darant išvadas, reikia pasižiūrėti į netolimą praeitį.
Kiekvienais metais, liepos 2-9 dienomis, į Žemaičių Kalvarijos atlaidus suvažiuoja minios maldininkų. Nuo senų laikų buvo didelė garbė bažnytiniams chorams atlaidų metu pagiedoti bent vieneriose šv. Mišiose. Nežinia, kam pirmam kilo mintis didžiąją atlaidų dieną sujungti keletą chorų ir bendrai pagiedoti per Sumą. Prieškario metais tą dieną kartu giedodavo Žemaičių Kalvarijos, Plungės, Rietavo, Telšių, Alsėdžių ir kiti bažnytiniai chorai. Šv. Mišios su intarpais buvo lotyniškos ir būtinai keturbalsės. Jiems vadovaudavo Telšių Katedros vargonininkas Albinas Jasenauskas. Sovietmečiu tai buvo draudžiama, bet pavieniai chorai rasdavo išeitį, kaip giedojimu papuošti šiuos atlaidus.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, nuo 1992 metų Telšių vyskupijos Šv. Cecilijos draugijos narių pastangomis šis chorinis judėjimas buvo atgaivintas ir giedojimas per didžiosios atlaidų dienos Sumą tapo tradicija. Nuo 1998 metų jungtinio choro branduolį sudaro Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės, Gargždų Šv. arkangelo Mykolo, Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Skuodo Švč. Trejybės ir Telšių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios chorai. Iš pradžių giedodavo lotyniškas keturbalses mišias ir įvairias giesmes, vėliau jas pakeitė Alvydo Remesos sukurtos lietuviškos keturbalsės mišios.
Giedant per šv. Mišias jungtiniam chorui jaučiamas ypatingas pakylėjimas, tačiau, kai skamba lotyniškos arba lietuviškos įmantrios keturbalsių mišių dalys, likusi bendruomenės dalis lieka pasyvia klausytoja ir tik tada, kai pasigirsta tradicinės, žinomos giesmės melodija, bažnyčia tarsi pagyvėja, žmonės nejučiomis pradeda giedoti.
Šių metų pradžioje Šv. Cecilijos draugijos valdybos susirinkimo metu buvo nutarta, skatinant bendruomeninį giedojimą, supaprastinti chorų repertuarą ir paversti jį prieinamą kiekvienam tikinčiajam. Prof. Gediminas Purlys sukūrė vienbalses lietuviškas mišias jungtiniam chorui. Repeticijų metu kildavo įvairių abejonių, bet po pirmojo šio kūrinio atlikimo išsisklaidė skeptikų prognozės, kad jos netinkamos, neprigis, neskambės. Atsižvelgta į tai, kad Žemaitijoje mėgstamos dūdos, tačiau dažnai pasigendama profesionalaus muzikavimo. Šiam naujam kūriniui dinamiškumo ir didingumo suteikė klaipėdiečių pučiamųjų kvintetas, vadovaujamas Vidmanto Budrecko. Konkretūs muzikiniai akcentai paryškino lyrinę Viešpatie, pasigailėk mišių dalį, o Garbės himno ir Šventas veržlus tempas tiesiog įtraukė tikinčiuosius į Eucharistijos šventimo džiaugsmą. Rami ir lyriška Dievo Avinėli melodija tarsi apibendrino maldoje patirtą bendravimo su Viešpačiu malonę.
Kūrinys lankstus, paprastas ir melodingas, gana greitai išmokstamas, o tai suteikia galimybę prie pagrindinio choro prijungti mažesniųjų parapijų chorus, į bendrą giedojimą įsilieti pavieniams giesmininkams. Jeigu būtų galimybė prieš Sumą parepetuoti bažnyčioje išdalijus maldininkams tekstus, bendruomeninis giedojimas taptų beveik šimtaprocentinis.
Rodos, tiek nedaug reikia, kad kiekvienas tikintysis iš pasyvaus klausytojo taptų visapusiu šv. Mišių aukos dalyviu, todėl bažnytinių chorų egzistavimo būtinybės negalima neigti. Liturgijoje yra nemažai momentų, kai be choro arba gerai giedančios žmonių grupės apeigos tampa skurdžios ir monotoniškos. Bažnytinis choras gali vesti bendruomeninį giedojimą, reikiamu momentu suteikti galimybę tikintiesiems pasiklausyti sudėtingo sakralinio kūrinio išskirtinių švenčių metu.
Taigi ar reikalingi bažnytiniai chorai?
Adolfas LUKOŠIUS,
Telšių vyskupijos šv. Cecilijos draugijos
pirmininko pavaduotojas
© 2005 "XXI amžius"
|