|
Kryžius palaimą neša
Sovietmečiu kiek mūsų krašte kryžių išnaikinta, kiek šventų paveikslų nuo sienų nukabinta. Ar jie tai santvarkai trukdė? Patys žmonės tai padarė savo rankomis, aptemus protui. Ar jie, tai padarę, jautėsi laimingi? Pats gyvenimas parodė to elgesio pasekmes. Kiek jaunuolių, dar pilnametystės nesulaukusių, girtuokliauti pradėjo, ėmė narkotikus vartoti. O kokios dabartinės šeimos nespėję metus kitus pagyventi, jau skiriasi. Daug kur vaikai likimo valiai paliekami.
Neseniai mirė toks dar senatvės nesulaukęs vyras. Jo sūnus, pilstuke paskendęs, į tėvo laidotuves neatėjo. Ne vienas, pilstuko apakintas, į namus grįžęs langus daužo, žmoną su vaikais iš namų veja. Ar čia ne pasekmė kryžių naikinimo, ar ne atsakas į nedorą elgesį kai buvo prie šventorių stovėta ir į juodą knygą surašyti tie, kurie į bažnyčią eina? Bet tais laikais daug kas ir naktimis vaikus krikštijo, tuokėsi, nors po to ne vienas kentėjo.
Nepriklausomybę atkūrus, daugelis tikinčiųjų suprato tų klaidų pasekmes. Rokiškio dekanato Obelių, Aleksandravėlės, Kriaunų parapijos klebonas kun. Juozapas Kuodis padėjo atstatyti daug kryžių, pastatyti naujų. Kur tik kryžių šventina, ten šv. Mišias aukoja. Tuo labai patenkinti senesni žmonės. Neseniai Antanašės gyvenvietės žmonės susirinko pagerbti prieš dešimt metų pastatyto kryžiaus. Šv. Onos bažnyčios klebonas kun. J.Kuodis aukojo šv. Mišias. Po to tikintieji meldėsi, giedojo. Per šį laikotarpį Kazliškio parapijos tikintieji šventoriuje pastatė kryžių ir dar kitą nuvežė ant Kryžių kalno. Tikinčiųjų dėka Rumpiškėnų, Latvelių, Degenių kaimuose irgi pastatyti kryžiai. Juos pašventino Kazliškio ir Žiobiškio parapijų klebonas kun. Povilas Juozėnas. Visada prie jų žydi gėlės ir dažnai meldžiasi žmonės. Žmonės prie namų irgi kryžius statosi. Vytauto Dabužinsko, Petro Čiučelio, Povilo Kabutavičiaus kiemus puošia kryžiai. Klebonui kun. P.Juozėnui juos šventinant, atėjo artimi kaimynai. Visi kartu pasimeldė, paprašė Dievo pagalbos namams, šeimoms ir tėvynei. Kryžius nuo žilos senovės neišnyko net pakelėse, kiemuose, nei kapinėse. Daug kas seniau statė akmeninius, geležinius kryžius ar iš tvirtų ąžuolų. Jie per amžius mūsų kraštui daug laimės, džiaugsmo valandų atnešė. Kiek karų praėjo, priespaudų, o žmonės viską iškentė jų dėka. Bažnyčių bokštuose iškelti kryžiai tarytum šaukia: Kristus už visą žmoniją kentėjo, mes nors už savo kaltes. Mūsų gyvenimas kupinas įvairiausių sunkumų, daug kryžkelių sutinkame, bet su Dievo pagalba viską iškenčiame, juk mūsų širdys nėra akmeninės, viską jaučia. Kada tūkstančiai žmonių gyvuliniuose vagonuose į Sibiro platybes buvo vežami, ne vienas menką kryželį pasiėmęs vežėsi. Tenai dažnai suvargęs, pusalkanis, nuo šalčio drebėdamas atsiklaupęs prieš kryželį meldėsi. Daugelis grįžę ir čia namuose ant sienos tą kryželį pasikabino. Jis daug kam padėjo ir padeda. Šeimose, kur vyrai, vaikai, girtuokliauja, žmonos motinos dažnai klaupiasi prieš kryželį ir meldžiasi. Ilgainiui kai kurie geriantieji net nustoja vartoti alkoholį. Gal ateis laikas, kada mūsų žemė bus ištisai kryžiais nustatyta ir prie jų besimeldžiančiųjų žmonių maldos ne vieno širdį paveiks. Grįš senesni laikai, kada, kaimynui atėjus, ant stalo statė ne butelį, o beržo, klevo sulos ąsotį. O dabar sovietmečio tradicijos dar nepamirštos, ir dažnai per laidotuves ant stalų pilna degtinės butelių. Ne vienas, mirusįjį paminėjęs, grįžta namo svirduliuodamas. Alkoholis didžiausias priešas, bet dar daug kas neturi tvirtos valios. Kuo daugiau kryžių statysime, tuo daugiau šviesesnių dienų matysime. Per metus degtinę gerdamas, žmogus kiek pinigų išleidžia geriau gražų kryžių už juos pastatytų. Kryžius ne tik tikinčiųjų viltis, jis ir aplinką puošia.
Jonas TALUTIS
Rokiškio rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|