|
Prel. M.Krupavičiaus gimimo 120-osioms
ir mirties 35-osioms metinėms
Kunigo vaidmuo išeivių tautiniame gyvenime
Į rankas pateko labai reta knyga Lietuviškoji
išeivija, kurią saleziečiai išleido lietuvių kalba Italijoje, Turine,
1959 metais. Po titulinio puslapio esančiame lape užrašyta antraštė
Tau, kryžiuojamoji Lietuvėle, o paskui, be jokių įžangų, 140 puslapių
sudėti šeši prelato Mykolo Krupavičiaus straipsniai: Bendras žvilgsnis
į išeiviją, Politinė išeivija, Išeivijos klystkeliai, Išeivijos
tikslai ir uždaviniai, Išeivija ir tėvynės meilė bei Kunigo
vaidmuo išeivių tautiniame gyvenime. Pastarąjį straipsnį kiek sutrumpintą
ir parengėme spaudai. (Kalba kiek pataisyta.)
Tėvynės meilė yra krikščioniškoji dorybė, tad jos sargyboje turi stovėti kunigas. Mokyti tėvynės meilės, ją stiprinti, kurstyti kaip šventą ugnelę, valyti nuo visokių pelų, kuriais apneša ją gyvenimo vėjai, lietuvio kunigo pareiga dvejopu titulu: kaip lietuvio ir kaip kunigo. Kaip lietuvis, tėvynės meile jis privalo liepsnoti, kaip visomis kitomis dorybėmis galingai, kad jos liepsna šiltų visi kiti, kurie su juo susiduria, kurie pavesti jo globon ir kurie tos dorybės ar visai neturi, ar kurių ji jau gęsta. Jei už nusikaltimus tai dorybei paprastas pasaulietis bus atsakingas ne tik prieš tėvynę, bet ir prieš Dievą, tai nepalyginamai atsakingesnis bus kunigas, nes jam daugiau duota ją pažint, suprasti ir išsiugdyti. Metais jis tokiam darbui buvo rengiamas ir pats rengėsi Dievo malonės stiprinamas.
Dar daugiau saisto ir įpareigoja lietuvį kunigą žmonėms skiepyti ir stiprinti tėvynės meilės dorybę antras titulas kunigystė. Kunigystės sakramentas kunigui įdavė į rankas žmonių sielas. Jis juos turi mokyti, šviesti, įtikinti, paraginti, padrąsinti, patraukti juos sekti ir nuvesti šios tėvynės keliais į amžiną tėvynę pas Dievą. Tas pareigas kunigui niekas prievarta neprimetė. Jis pats jas priėmė savo noru. Pareigos nepaprastai sunkios ir darbas nedėkingas, bet šventas ir išganingas. Pasaulio šviesa turi šviesti, kad tamsybėse nepaklystų vedamieji. Žemės druska turi sūdyti sielos žaizdas. Ji gyvą žaizdą ėda ir degina, bet užkerta kelią puvimui. Dėl to kunigas sūdytojas negali būti žmonių mylimas. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad žmonės kunigą gerbtų ir jo klausytų, kad įsitikintų kunigo meile žmogui ir jo teisingumu, kad pamatytų kunigo asmenyje antrąjį Kristų. Kas ieško žmonių meilės tas jiems nusileidžia. O kas nusileidžia, apkarpo Dievo mokslą, kurio jis atėjo mokyti visą, neapkarpytą, neapleisdamas nei jotos. Dievo reikalai nepakenčia nei nuolaidų, nei kompromisų. Kunigo tikslas ne patikti žmonėms, bet patikti Kristui, nes jis yra Jo gerasis karys (2 Tim 2, 3).
Tėvynės meilės dorybė yra religinis ir moralinis klausimas. Jis sudaro religijos dalį. Tos meilės reikalauja ir prigimties, ir Dievo įstatymas. Pro ją tad praeiti tylomis būtų mažių mažiausia apsileidimo nuodėmė. Suprantama, ji didės, jei jos apleidimas iš savo darbų programos kunigo bus remiamas nepateisinamais argumentais, ypač kad patiktų savo ganomiesiems ir galingiesiems. Tai jau būtų nevalyvas kompromisas Dievo planų ir valios sąskaita. Lietuvoje mes, kunigai, tėvynės meilės dorybei sakykloje neskyrėme pakankamai vietos. Kodėl? Gal manėme, kad lietuvio patriotizmas kaip mūras jokios audros nepajudinamas, gal dėlto jis mums atrodė neaktualus. Ir tai buvo didelė klaida. Tos klaidos pasekmes mes pradėjome pastebėti dar nepriklausomoje Lietuvoje, o ypač ryškiai jos pasireiškė išeivijoje. Lietuvio tėvynės meilė išvykus iš savo tėvynės pasirodė ne mūras, bet siūbuojanti nendrė, dulkė, kuria lengvai nupūtė svetimo krašto vėjelis.
Kodėl išeivijoje taip greitai nyksta lietuvybė, kodėl tarp senesnių ir naujesnių išeivių yra tokių nesusipratimų ir tarpusavio nepasitikėjimo, kodėl, turėdami tiek lietuvių kunigų ne tik tarp senesnės išeivijos, bet ir dabar naujai atvykusių, niekad neišgirstame sakykloje pamokymo apie tėvynės meilės reikalingumą, apie lietuvybės išlaikymo pareigą ir apie tarpusavio lietuvių santykius? Tokį klausimą kelia šimtai. Klausimas suformuluotas mandagiai, bet jame lietuviškajai kunigijai padarytas skaudus ir, reikia pasakyti, teisingas priekaištas. Kodėl? Kokiais motyvais vaduojasi tie, kurie į lietuviškos bažnyčios lietuviškąją sakyklą ar visai neįsileidžia tos mums šioje būklėje svarbios krikščioniškosios dorybės, o jei kur įsileidžia, tai per kukliai? Bet ar tai mums, kunigams, sudaro rimtą kliūtį eiti savo pareigas? Kovų metu karininkai eina savo dalinių priešakyje, nepaisydami zvimbiančių mirties sėklų. Mes gi esame Kovojančios Bažnyčios karininkai. Kataliko, ypač kunigo, pasiuntinybė nutrūkti niekad negali. Jos nė valandėlei negalime pamiršti. Kur ta pasiuntinybė nutrūksta, ten po metų ar po šimtmečių pasilieka tik tikėjimo griuvėsiai. Kiekviena kova turi galą. Moralinė kova pabaigos neturi. Ji tęsiasi visada ir tęsis, kol pasaulyje gyvens žmogus.
Žinau aš, žino ir daug kas, kad yra daug kunigų lietuvių pirmaeilių patriotų, ne tik iš naujai atvykusių, bet ir iš seniai čia atvykusių ir net išeivijoje gimusių. Žinau, kad jie savo krikščioniškas ir tautines pareigas gerai supranta, jomis gyvena ir pagal turimas galimybes jas vykdo ir kitus traukia į tų pareigų tikslą. Bet ir kita žinau: daugelyje vietų kunigai tokių norų ir galimybių neturi savo pastoracinėje veikloje.
Anais laikais, kai Lietuvos kunigai buvo ne lietuviai, lietuvių kalbai ir kultūrai buvo nusikaltę, tai lietuviškoji kunigija tą savo pirmtakų skriaudą pataisė ir neleido svetimiesiems lietuvių tautos nutautinti. Tą kilnią lietuvių kunigijos patriotizmo tradiciją išlaikė garbingai ir senesnioji Amerikos kunigų karta. Deja, ne viena lietuviškoji parapija, kaip tyro patriotizmo šaltinis, jau yra apgesusi. Dabar turime išeivijoje lietuviškų parapijų, kurios paskubina išeivijos nutautinimą. Išlaikyti lengviau, negu atgauti, kas yra prarasta. Reikia planingo, pasišventusio, apgalvoto darbo. Mes, kunigai, stovime šiurpios tikrovės akivaizdoje. Matome griūvančius tuos mūsų tautinius rūmus, kurie buvo kuriami tautybei išlaikyti. Seniai jau išmušė laikas stvertis visu pasišventimu ir visa energija dirvonų plėšimo ir gaivinimo to, kas dar nėra miręs, bet tik sunkios nutautimo ligos kankinamas. To nori Dievas ir tėvynė. Tai ne mūsų geras noras, bet didžioji pareiga. Nemanau, kad mums būtų vis tiek, kokią ištarmę apie mus paskelbs istorija ateities amžiams.
Kai paskutinysis karas daug tautų įtrenkė į Maskvos glėbį, nustojusius savo tėvynių išblaškė po visą laisvąjį pasaulį, popiežius Pijus XII paskelbė konstituciją Exul familia, kuria sudarė visų tautybių išeiviams palankesnių sąlygų išlikti tokiems, kokie jie apleido savo tėvynes, ir išlaikyti išsivežtus iš savo kraštų tautinius lobius kalbą, papročius, tradicijas, dorą ir tikėjimą. Naujieji išeiviai gerai žino tokią bažnytinę tvarką, nes ją matė Vokietijoje.
Ten, tęsia Pijus XII, kur valstybės stengiasi išeivius asimiliuoti, nutautinti, kunigas pasirūpins, kad tokia krašto valdžios politika nepažeistų prigimtosios teisės ir nepadarytų skriaudos išeivių tikėjimui ir dorai, kurios yra glaudžiai sutapusios su jų tėvynės tradicijomis. Kunigas taip pat budės, kad išeivis nebūtų darbdavio išnaudojamas ir jį lenks laikytis tuo reikalu krašto įstatymų nustatytos tvarkos. Kunigas privalo stengtis savo ganytojiškame darbe tarp išeivių nesumaišyti dviejų sąvokų altruistinio globėjo su kunigo apaštalo. Kunigai turi jausti pareigą išlikti rinktine mažuma, sugebančia išlaikyti švento tikėjimo palikimą ir savo gerus papročius, kuriuos atsivežėte iš tėvynės. Tėvynės meilės dorybės ugdymas ir palaikymas, tautinių papročių ir tradicijų saugojimas, tėvynės rėmimas ir gynimas ištikus reikalui net ligi mirties yra kiekvieno krikščionio pareiga, o kunigo ypatingu būdu. Tėvynė ir tėvynės meilė yra religinis ir moralinis, liečiąs altorių, klausimas. O kai dėl altoriaus, ten turi būti ir altoriaus budįs sargas kunigas su visais ginklais ir priemonėmis, kuriuos gavo iš Bažnyčios kunigystės sakramento priėmimo dieną.
Parengė Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2005 "XXI amžius"
|