Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dirbkite pagal savo pašaukimą

Rytų katalikų vyskupas, Galickio ir Lvovo metropolitas tėvas Andrejus Šeptickis

Šeptickių giminė – viena seniausių Ukrainoje, jos istorija siekia daugiau nei 700 metų. Yra žinoma, kad dar kunigaikštis Levas 1284 metais suteikė Šeptickiui bajorų titulą. Nuo to laiko iki XIX a. pabaigos senovinė ukrainiečių Šeptickių giminė davė pasauliui daug žinomų veikėjų, tarp jų – du Kijevo ir visos Rusios metropolitus – Atanasiją (1729-1746) ir Levą (1776-1779). Bet tuo metu, kai jaunas austrų karininkas grafas Romanas Oleksanderis Marija Šeptickis atsisakė karininko karjeros ir pasirinko tikėjimo kelią, jo senovinė rusių (ruskij, bet ne rusų, vadinasi, ukrainiečių) giminė jau seniai vadinosi lenkų. Jo veiklos tyrinėtojai iki šiol nesugebėjo vienareikšmiai atsakyti į klausimą, kodėl jaunajam katalikui tarsi pabudo ukrainiečių protėvių balsas, kai jo lenkiškoje aplinkoje net patys prisiminimai apie jį laikyti nepadoriais. Kodėl jis nepasirinko katalikų misionieriaus kelio, o paliko lenkų tradicijas ir jam nuo pat vaikystės pažįstamas katalikų apeigas ir ėjo neprestižinio tais laikais ukrainizmo ir jo neperspektyvios Graikų Katalikų Bažnyčios, kuri išgyveno sunkius laikus, link?

Būsimasis metropolitas (jau trečias metropolitas Šeptickių giminėje) gimė prieš 140 metų, 1865 m. liepos 29 d., Prilbičio kaime (Lvovo sr.), grafo Ivano Kantijaus Religijaus Šeptickio, kuris buvo Maltos ordino garbės narys, giminėje. Motina grafienė Sofija buvo žinomo lenkų rašytojo Oleksandro Fredro dukra. Šeimoje buvo kalbama prancūzų, anglų, vokiečių, ukrainiečių ir lenkų kalbomis.

Romanas turėjo geriausius mokytojus ir nuostabias perspektyvas, bet, jau būdamas aštuonerių metų berniukas, nustebino giminaičius prisipažinęs, kad nori tapti dvasininku. Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo jo tikslas, svajonė sujungti katalikiškus Vakarus ir stačiatikiškus Rytus. Būsimo metropolito šeima išgyveno tikrą šoką. Tėvas ilgai kovojo su sūnaus pasirinkimu: privertė jį baigti Jogailos universitetą, įgyti teisės daktaro laipsnį, keliauti į Kijevą, Maskvą ir Romą. Bet galų gale privalėjo nusileisti sūnaus užsispyrimui.

Būdamas 22-ejų, grafas R.Šeptickis įžengė į Vasilijansko vienuolyną Dobromylije ir priėmė įžadus pasirinkęs Andrejaus vardą (taip pasivadino Rusios-Ukrainos apaštalo ir globėjo garbei). 1892 metų rugpjūtį Andrejų įšventino į kunigus. 1896-aisiais jis tapo Lvovo, o vėliau Krustinopilskio vienuolynų igumenu, 1899 metais – Stanislavivskių vyskupu (dabar Ivano Frankivsk) ir jau 1901-aisiais A.Šeptickis užėmė Galickio ir Lvovo metropolito pareigas ir iki pat mirties vadovavo ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčiai.

Jis įsteigė ukrainiečių mokyklas Halyčinoje. Galyckio provinciniame parlamente ir austrų-vengrų vyriausybėje gynė ukrainiečių teises, skatino ukrainiečių mokyklų ir universiteto steigimą, saugojo Rytų Bažnyčių tradicijas. Todėl, kai tik 1914 metais rusų kariuomenė užėmė Lvovo miestą, Šeptickį areštavo kaip eretiką ir antivalstybinį nusikaltėlį ir laikė iki 1917 metų Kursko, vėliau Suzdalės vienuolynuose, pačiuose griežčiausiuose tais laikais rusų kalėjimuose.

Sugrįžęs į Ukrainą, A.Šeptickis, kaip Ukrainos Nacionalinės Tarybos narys, kovojo už Vakarų Ukrainos Nacionalinės Respublikos paskelbimą ir jos pripažinimą. Už veiklą prieš lenkus jį suėmė lenkų policija ir jis grįžo į Lvovą tik 1924 metų sausį.

1930 metais metropolitas A.Šeptickis per Vatikaną pasmerkė „pacifikacijos“ politiką, o iš tikrųjų – lenkų policijos žiaurias represijas prieš „kitaip mąstančius“ ukrainiečius. Jis protestavo prieš „labiausiai katalikiškų“ krikščionių – lenkų – savavaliavimą, kurie Volynėje, Pidliašėje ir Holmščinoje naikino stačiatikių šventyklas. Jis taip pat pasmerkė Ukrainos pogrindžio teroro aktus, nors jie buvo išprovokuoti lenkų šovinistų terorų. Kreipdamasis į tikinčiuosius, jis pasmerkė Maskvos tironus, kurie 1932-1933 metais sukėlė Ukrainoje badą, per nepilnus metus badu ir represijomis sunaikino daugiau nei 7,5 mln. kaimiečių ir inteligentijos – Ukrainos tautos genofondą. Kaip dvasinis ganytojas, liko neabejingas visiems socialiniams ir politiniams įvykiams.

Visą savo gyvenimą kovojo už gimtosios liaudies laisvę. 1939 metų kovo mėnesį sveikino Karpatų Ukrainos nepriklausomybės pripažinimą. 1941 m. birželio 30 d., kaip Ukrainos nacionalinės tarybos garbės pirmininkas, pašventino Ukrainos valstybinę administraciją. Tada ir kreipėsi į vokiečių okupacinius organus, tikėdamasis, kad jie, siekdami nugalėti bolševikus, skatins Ukrainos nepriklausomos valstybės vystymąsi. Tuo pačiu tikslu pašventino geros valios divizijos „Halyčina“ įkūrimą, kuri turėjo tapti būsimos Ukrainos armijos branduoliu.

Pastarąjį faktą ypač mėgo naudoti sovietinė propaganda, inkriminuodama ukrainiečių armijai visus galimus ir negalimus nusikaltimus. Reikia suprasti, kad ukrainiečių tautos išsilaisvinimo kovoje atėjo laikotarpis, kai ji skatino valstybės, paskelbtos 1918 metais, atgimimą. Ar galima tai padaryti be armijos? Ar žinote bent vieną istorijos pavyzdį, kai valdančioji tauta pati duotų ginklus ir padėtų pavaldžiai tautai sukurti ginkluotąsias pajėgas? Todėl reikėjo imtis gudrybių, kurių rezultatas buvo tai, jog maždaug po metų visi vokiečių-ukrainiečių poskyriai turėjo pereiti į Riaušių armijos pusę, kuri vienintelė kovojo prieš visus okupantus už Ukrainos valstybės nepriklausomybę.

Labai greitai tapo aišku, kad vokiečių armija atnešė Ukrainai ne išsilaisvinimą, o naujus vargus ir kančias, negirdėtą genocidą. Metropolitas A.Šeptickis rašo Popiežiui laišką: „Dabar visa šalis suprato, kad vokiečių režimas, turbūt netgi daugiau negu bolševikų, yra blogis, tikras velnio blogis. Nepraeina nė dienos be baisių nusikaltimų. Žydai – pirmosios aukos. Tarsi bepročių arba pasiutusių vilkų gauja užpuolė šią vargšę tautą“. 1942 metais A.Šeptickis rašo žinomą ganytojo laišką „Tu neturi žudyti“, kuriame smerkia visas prievartos formas ir kviečia ukrainiečius nedalyvauti nacių nusikaltimuose prieš žydus.

Metropolitas A.Šeptickis, vienintelis iš Bažnyčios vadovų pasaulyje, nusiuntė Hitleriui protesto laišką, kuriame smerkė žydų genocidą ir pripažino nacius atsakingus už tai, kad jie versdavo ukrainiečius dalyvauti žudynėse. Už tai Hitleris įsakė suimti A.Šeptickį, bet Otui Frankui ir Karlui Liašui, kurie tais laikais vadovavo Halyčinai, pavyko atkalbėti reichsfiurerį nuo neapdairaus žingsnio, kuris galėjo sukelti dideles riaušes, o jos, atsižvelgiant į tuometinę fronto būklę, buvo labai nereikalingos. Taigi susidorojimas buvo atidėtas vėlesniam laikui.

Pats A.Šeptickis gelbėjo žydus ir jų gimines, o Vasilijanskio vienuolynų igumenai, rizikuodami gyvybe, paslėpė ir išgelbėjo gyvenimą daugiau nei 400 žydų. Pagal Lvovo leidinio „Savaitė“ informaciją, 1973 metais dėkingi Izraelio gyventojai pastatė Tel Avive žydų gelbėtojui metropolitui A.Šeptickiui paminklą.

A.Šeptickis buvo ne tik ganytojas, ne tik misionierius, bet ir mokslininkas enciklopedininkas, istorikas, filosofas, socialinių mokslų žinovas, kiekvienoje iš minėtų sričių palikęs svarbių mokslinių darbų. Be to, A.Šeptickis buvo mecenatas. Jis įkūrė bažnyčios muziejų, kuris tapo Nacionaliniu, padėdavo Oleksos Novakivskio dailės mokyklai, bendrovėms „Prosvita“, „Gimtoji mokykla“, liaudies ir vidurinėms mokykloms, jaunimo kolektyvui „Plast“, našlaičiams, kolektyvinėms bendrijoms, bendrabučiams, internatams, „Narodna ličnica“ ir daugeliui kitų. Būtent metropolitas nupirko ir padovanojo jau minėtam dailininkui O.Novakivskiui namą, kur vėliau įsikūrė talentingo jaunimo dailės akademija. A.Šeptickis sumokėjo už dailininko Diaginiuko mokslą Italijoje, kuris grįžęs į tėvynę atidarė Lvove ikonų piešimo mokyklą. Metropolitas rūpinosi ne tik jaunimo mokslu, bet ir padėdavo organizuoti smulkias bendroves, kolektyvines bendrijas, stebėjo jų vystymąsi, ėmėsi, kaip mes dabar pasakytume, vidutinio verslo.

Reikia pažymėti, kad A.Šeptickis nuo jaunystės buvo silpnos sveikatos, sunki sąnarių liga persekiojo jį visą gyvenimą, jis turėjo vaikščioti su ramentais, o paskutiniais gyvenimo metais buvo prikaustytas prie lovos. Bet, būdamas fiziškai silpnas, turėjo nepaprastą protą, degė didele krikščionio meile artimiesiems, buvo atrama visiems, kuriems reikėjo globos.

Likimo smūgis neaplenkė Šeptickių giminės. 1939 metų „auksinis rugsėjis“ atnešė nelaimę – NKVD žvėriškai nukankino metropolito brolio Levo artimuosius. Nuo gestapo kulkų žuvo jo kitas brolis Oleksandras ir jau po tėvo Andrejaus mirties Vladimirskio kalėjime buvo nukankintas dar vienas jo brolis – Univskio vienuolyno vyresnysis Klimentijus. Patį metropolitą nuo „tautų tėvo“ susidorojimo išlaisvino mirtis. 1944 m. lapkričio 1 d. jo širdis sustojo.

Didžiojo metropolito biografijos faktai tapo daugelio enciklopedijų turtu, bet argi įmanoma enciklopedijose užfiksuoti pagrindinį metropolito pašaukimą, kuriam jis atidavė visą savo gyvenimą – visų ukrainiečių Bažnyčių sujungimą. Objektyvios istorinės priežastys neleido jam įgyvendinti savo svajonių. Bet sunkiai sergantis, prikaustytas prie lovos tėvas Andrejus daug dirbo ir sakė mums: „…Dirbkite pagal savo pašaukimą – ir daugiau nieko: tuo paveiksite visas valstybes…“. Šis šūkis galėjo tapti bet kurios tautos, partijos, visuomeninės organizacijos, ginančios demokratiją, šūkiu.

Metropolito A.Šeptickio autoritetas ir pasiekimai buvo tokie reikšmingi, jog dar 1935 metais ukrainiečiai Lvove pastatė paminklą (pagal skulptorių Oleksandro Archipenko ir Sergij Litvinenko projektą). Šis paminklas buvo likviduotas atėjus vadinamiesiems antriems sovietams į Halyčiną. Likviduotas, bet nesunaikintas, nes jam ištikimi žmonės vis dėlto išsaugojo jį, ir dabar jis stovi Lvovo nacionaliniame muziejuje.

1958 metų gruodį Katalikų Bažnyčia pradėjo beatifikacijos procesą, kuris kol kas nesibaigė. Bažnyčios istorijoje žinomi faktai, kai toks procesas vyko ir ilgiau. O Izraelio gyventojai, mano žiniomis, paskelbė metropolitą A.Šeptickį pasaulio teisuoliu.

Jurij PANKIV,
Lietuvos radijo ukrainiečių laidos
„Kolynovi hrona“ redaktorius

© 2005 "XXI amžius"