Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Laukiant naujos aušros Bažnyčios gyvenime

Mindaugas BUIKA

II Vatikano Susirinkimą 1962 m. spalio 11 d. inauguravęs popiežius Jonas XXIII

II Vatikano Susirinkime dalyvavo rekordinis skaičius – daugiau kaip du tūkstančiai vyskupų iš viso pasaulio

Popiežius iškelia marijinį Susirinkimo aspektą

Vadovaudamas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmių celebravimui, popiežius Benediktas XVI keliomis progomis prisiminė tą dieną prieš 40 metų – 1965-ųjų gruodžio 8 d. – užbaigtą II Vatikano Susirinkimą, kurį apibūdino kaip „didžiausią bažnytinį XX amžiaus įvykį“. Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad visiškai neatsitiktinai Susirinkimo pradžia ir pabaiga buvo susieta su didžiosiomis Dievo Motinos šventėmis: popiežius Jonas XXIII II Vatikano Susirinkimą inauguravo 1962 m. spalio 11 d., kai tuomet liturgijoje buvo celebruojama Švč. Mergelės Marijos dieviškoji Motinystė, o popiežius Paulius VI jį uždarė, kaip minėta, per Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę.

Popiežius Paulius VI taip pat Švč. Mergelės Marijos globai patikėjo Susirinkimo dokumentų įgyvendinimą, kartu suteikdamas jai Bažnyčios Motinos titulą. Benediktas XVI, kuris prieš keturis dešimtmečius tuomet jaunas teologijos profesorius kunigas Jozefas Ratcingeris, dalyvavo rengiant Susirinkimą, dabar prisiminė, kad jam, kaip ir Susirinkimo tėvams, naujojo Švč. Mergelės Marijos titulo įvedimas paliko neišdildomą įspūdį. Išgirdę šią žinią, „Susirinkimo tėvai staiga spontaniškai pakilo iš savo krėslų ir stovėdami plojo, atiduodami pagarbą Dievo Motinai, mūsų Motinai, Bažnyčios Motinai“, – sakė Šventasis Tėvas tikinčiųjų perpildytoje Vatikano bazilikoje. Kartu su juo Nekaltojo Prasidėjimo šv. Mišias koncelebravo keturiasdešimt kardinolų ir 80 vyskupų.

Popiežius Benediktas XVI homilijoje pabrėžė, kad Švč. Mergelės Marijos neįmanoma atskirti nuo Bažnyčios, kaip jos neįmanoma atskirti nuo Kristaus. Marija savo maldingumu, nuolankumu ir ištikimybe Dievo valiai yra tikras Bažnyčios atspindys, kuriame galima matyti Bažnyčios ateitį. Nepaisant visų abejonių ir neaiškumų, kurie kelia rūpestį keliaujančiai ir kenčiančiai Bažnyčiai, – ir kurių kupinas buvo prieštaringasis posusirinkiminis laikotarpis, – Nekaltai Pradėtoji visuomet lieka kelią į išganymą rodanti žvaigždė, kurioje matome tikrą ir neiškreiptą Bažnyčios esmę. Popiežius priminė apaštalo šv. Pauliaus mokymą jo Laiške efeziečiams, kad visi krikščionys yra pašaukti būti „šventi ir nekalti jo (Dievo) akivaizdoje“ (Ef 1,4).

Po šv. Mišių susitikęs su tūkstančiais maldininkų, susirinkusių į Šv. Petro aikštę šventadienio vidurdienio maldos „Viešpaties angelas“, popiežius Benediktas XVI vėl kalbėjo apie II Vatikano Susirinkimo 40-ąsias metines, dėkodamas Švč. Mergelei Marijai, kad ji vėlesniais dešimtmečiais rūpestingai lydėjo bažnytinį gyvenimą, kupiną daugelio permainų. „Ypatingu būdu Marija su motinišku susirūpinimu sekė mano garbingų pirmtakų pontifikatus, kada kiekvienas iš jų vairavo Petro valtį autentiško atsinaujinimo keliu, be perstojo darbuodamiesi dėl II Vatikano Susirinkimo tikroviško interpretavimo ir įgyvendinimo“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Pagaliau tą pačią dieną dar nuvykęs į Romos Ispanijos aikštę tradiciškai pasimelsti prie Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės statulos, Popiežius vėl priminė reikšmingą marijinį II Vatikano Susirinkimo bruožą. Pasak jo, Susirinkimo tėvai, „iškeldami neišardomą ryšį, kuris jungia Palaimintąją Mergelę su Bažnyčia, paskutinį dogminės konstitucijos „Lumen gentium“ skyrių ištisai skyrė jai“. Neslėpdamas savo jausmų dėl pirmojo savo apsilankymo prie garsiojo Dievo Motinos atvaizdo, – čia lankėsi ir daug jo pirmtakų, – ir padėjęs prie jo didelę rožių puokštę, Šventasis Tėvas kalbėjo: „Aš atnešu mūsų laikų žmonijos nerimą ir viltis ir sudedu juos prie dangiškosios Išganytojo Motinos kojų“. Benediktas XVI meldė Švč. Mergelės Marijos, kad jos artumą žmonės jaustų visais ir ypač sunkiaisiais savo gyvenimo momentais.

Aiškių apibrėžimų stygius lemia neapibrėžtumą

Taigi nepasitvirtino kai kurių apžvalgininkų svarstymai, kad gruodžio 8 dienos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI paskelbs kokią nors sensacingą žinią dėl naujo II Vatikano Susirinkimo vertinimo ir interpretavimo. Beje, pastaruoju metu pasirodė naujų Bažnyčios gyvenimo ekspertų publikacijų, kuriose apžvelgiamas Susirinkimo mokymas, iškelta „atsinaujinimo dvasia“ bei vieta kitų devyniolikos Susirinkimų istorijoje, pastoracinė jo reikšmė. Ypatingo dėmesio nusipelno Italijos vyskupų konferencijos leidžiamame dienraštyje „Avvenire“ lapkričio pabaigoje publikuotas Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmininko vokiečio monsinjoro Valterio Brandmiulerio straipsnis.

Jame išryškinami kai kurie specifiniai II Vatikano Susirinkimo bruožai ir jo interpretavimo, būtent remiantis Bažnyčios Tradicija, svarba.

Žymusis istorikas pirmiausia pažymi, kad II Vatikano Susirinkimas (1962-1965) savo apimtimi gerokai pralenkė kitus ekumeninius Susirinkimus, taip pat ir I Vatikano Susirinkimą (1868-1870), nors šio teologinis parengimas ir buvo geresnis. II Vatikano Susirinkime dalyvavo iki tol neregėtai daug vyskupų – 2440 (I Vatikano Susirinkime dirbo 624 tėvai) ir jis buvo geriausiai nušviestas žiniasklaidos (buvo tūkstantis žurnalistų). Visų dvidešimt Susirinkimų dokumentai telpa 1135 puslapiuose, o vien tik II Vatikano Susirinkimo dokumentai turi net 315 puslapių.

Kitas svarbus II Vatikano Susirinkimo bruožas yra tai, kad jis nepaskelbė jokių nuosprendžių, nepriėmė jokių kanoninių įstatymų, neįvedė naujų dogmų. „Jis realiai tapo naujo tipo Susirinkimu – „pastoraciniu“ Susirinkimu, kurio tikslas – suartinti Bibliją su šiuolaikiniu pasauliu“, – rašo monsinjoras V.Brandmiuleris. Jis pastebėjo, jog tai, kad Susirinkime nepaskelbta jokių doktrininių pasmerkimų, atspindėjo Jono XXIII nuostatą, jog Bažnyčia pirmiausia turi ne erezijas smerkti, bet atleisti ir sutaikyti, kas geriau atitinka šiuolaikinės epochos poreikius. Visgi, straipsnio autoriaus nuomone, istoriniu požiūriu būtų buvę išmintingiau sekti popiežiaus Pijaus XII pėdomis ir II Vatikano Susirinkime reikėjo rasti jėgų aiškiai pasmerkti komunizmą dėl totalitarizmo ir Bažnyčios patirtų kančių.

Monsinjoras V.Brandmiuleris taip pat mano, kad „baimė skelbti doktrininius pasmerkimus ir dogminius apibrėžimus sąlygojo nemažus prieštaravimus Susirinkimo parengtuose tekstuose“. Štai dogminės konstitucijos apie Bažnyčią „Lumen gentium“ ir apie Apreiškimą „Dei Verbum“ pagal savo bruožus ir stilių yra doktrininiai dokumentai, tačiau jose nėra konkrečių apibrėžimų. Tą patį galima pasakyti ir apie religinės laisvės deklaraciją „Dignitatis humanae“, kuri neturi aiškios teisinės pozicijos. Toks dokumentų nuostatų neapibrėžtumas sąlygojo ir atitinkamą įpareigojamosios galios lygį, kas irgi yra naujas II Vatikano Susirinkimo bruožas, palyginti jį su kitais Susirinkimais.

Visgi po abiejų Vatikano Susirinkimų kilusias schizmas, – po pirmojo Susirinkimo 1871 metais atsiradusius „senkatalikius“, kurie protestavo prieš primato ir neklaidingumo definicijas, ir po antrojo 1988 metais atskilusį lefebvristų sąjūdį, – monsinjoro V.Brandmiulerio įsitikinimu, reikia vertinti kaip „atmetimą teisėto Bažnyčios mokymo ir gyvenimo vystymosi – atmetimą, kuris rėmėsi iškreiptu santykiu su istorija“. Šias schizmas jis palygino su religine priešprieša, kilusia po I Nikėjos Susirinkimo (325 m.) doktrinos paskelbimo, kurios įtvirtinimas tapo įmanomas tik po kito – Chalkedono Susirinkimo (451 m.) sušaukimo. Taip pat ir Tridento Susirinkimo (1545-1563) dogminio ir reforminio mokymo pasekmėms pajusti Bažnyčios gyvenime prireikė daugiau kaip šimtmečio; tos pasekmės sudarė sąlygas didžiulei misijinei, religinei ir kultūrinei pažangai.

Atgauti glaudų ryšį su Tradicija

Pagaliau monsinjoras V.Brandmiuleris savo straipsnyje didelį dėmesį skiria II Vatikano Susirinkimo ryšiui su Tradicija, kas yra viso katalikiško, istorinio Susirinkimų proceso esmė. Autorius primena labai aiškią kanoninę II Nikėjos Susirinkimo (787 m.) dogminę nuostatą: „Kiekvienas, kuris atmeta visą bažnytinę Tradiciją, ar ji būtų parašyta, ar ne, turi būti ekskomunikuotas“. Kad ir kokie unikalūs būtų Susirinkimo, tarp jų ir II Vatikano, struktūriniai ir mokymo elementai, jis negali prieštarauti savo pirmtakams, bet turi su jais sietis ir juos toliau vystyti su Šventosios Dvasios įkvėpimu, atsižvelgiant į konkrečios istorinės situacijos poreikius. Būtent todėl II Vatikano Susirinkimo (suprantant jo vietą didžiosios Tradicijos grandinėje) dokumentuose plačiai remiamasi ankstesnių Susirinkimų, daugelio popiežių, Bažnyčios tėvų ir žymiausių teologų mokymu.

Tačiau po Susirinkimo buvo išryškėjusi tam tikra „revoliucinė“ jo mokymo interpretavimo tendencija, teigianti, kad neva po II Vatikano Susirinkimo viskas radikaliai pasikeitė ir tai, kas buvo iki tol Bažnyčios gyvenime, dabar „paseno“ ir niekam nebetinka arba turi būti vertinama tik remiantis nauja teologine samprata. Kai kuriems stebėtojams tai priminė buvusį sovietinį istorijos darkymą, kai buvo teigiama, esą viskas, kas buvo iki 1917 metų bolševikų perversmo Rusijoje, yra atgyvena ir neturi jokios reikšmės, nes buvo tik „gyvenimas kapitalizmo tamsybėse“ ir viską reikia vertinti pagal naująją marksizmo-leninizmo ideologiją.

Monsinjoras V.Brandmiuleris savo straipsnyje pateikė Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto kardinolo Jozefo Ratcingerio (dabartinio popiežiaus Benedikto XVI) mintis, 1988 metais išsakytas pokalbyje su Čilės vyskupais, kai jis stebėjosi: „II Vatikano Susirinkimas priimamas ne kaip didžiosios ir gyvos Bažnyčios Tradicijos dalis, bet kaip visiškai nauja pradžia. Net jeigu jis nepaskelbė nė vienos dogmos ir norėjo būti laikomas kukliu pastoraciniu Susirinkimu, kai kurie jį patį pradėjo laikyti tam tikra superdogma, kuri visa kita daro netinkamą“. Straipsnio autorius netgi pastebi, kad posusirinkiminiu laikotarpiu pasidavę radikalioms naujovėms kunigai pamoksluose evangelinį Dievo nurodymą Abraomui palikti savo šalį dažnai aiškindavo kaip raginimą Bažnyčiai atsisakyti praeities ir tradicijų.

„Priešingai, turi būti aiškiai pabrėžta, kad bandymas interpretuoti II Vatikano Susirinkimą aplenkiant Tradiciją būtų ėjimas prieš tikėjimo esmę, – nurodo monsinjoras. – Būtent Tradicija, o ne laikotarpio dvasia apibrėžia jo interpretavimo ribas. Žinoma, į esamo laikotarpio situaciją būtina atsižvelgti, juk yra dabarties problemų, kurias reikia spręsti. Tačiau sprendimai gali kilti tik iš dieviškojo Apreiškimo, per Bažnyčią. Ši tradicija reprezentuoja tą kriterijų, su kuriuo turi būti suderintas kiekvienas naujas sprendimas, jeigu jis yra tikras ir galiojantis“.

Sekuliarizuotame pasaulyje reikia apaštalinio ryžto

Šią apžvalgą norisi baigti žymaus Jungtinių Amerikos Valstijų Katalikų Bažnyčios hierarcho Denverio (Kolorado valstija) arkivyskupo Čarlzo Čapato neseniai išsakytomis pastabomis apie II Vatikano Susirinkimo istorinį vertinimą. Pažymėjęs, kad „istorija yra didžioji mokytoja“, jis pirmiausia pripažįsta, kad visi Bažnyčios Susirinkimai buvo svarbūs krikščionių gyvenimui, tačiau juose iškelti tikslai ne visi sėkmingai įgyvendinti. Štai XV amžiuje vykusio Florencijos Susirinkimo tikslas – atkurti krikščionių vienybę – patyrė nesėkmę, nes Stačiatikių Bažnyčia atsisakė priimti vadinamosios Florencijos unijos sąlygas, o pati Vakarų Bažnyčia buvo stipriai pasidalijusi dėl iškilusių vidaus nesitarimų. Taip pat ir XVI amžiuje sušauktas Laterano Susirinkimas nebesugebėjo užkirsti kelio procesui, kuris atvedė į protestantiškąją Reformaciją.

„Mums reikia šiuo atveju klausti savęs, atsižvelgiant į tikslus, kuriuos iškėlė II Vatikano Susirinkimas: ar istorija patvirtins jų įgyvendinimo sėkmę ar nesėkmę?“ – svarstė arkivyskupas Č.Čapatas. Jis priminė, jog, pradėdamas II Vatikano Susirinkimą, popiežius Jonas XXIII kalbėjo, kad jis paskatins krikščioniškojo gyvenimo augimą ir taps tarsi „aušra, nešančia spindinčią šviesą“ Bažnyčiai. Popiežius Jonas Paulius II, kuris Susirinkime dalyvavo kaip vyskupas, taip pat daugelį kartų yra kalbėjęs apie „žengimą per vilties slenkstį“ ir krikščioniškojo tikėjimo atgimimą naujajame tūkstantmetyje. Tačiau kol kas bent jau „krikščioniškoje Europoje“ džiaugsmui ir optimizmui nematyti pagrindo. Toliau plinta sekuliarizmas, įgydamas ir nesveikų radikalių išraiškų, tuo tarpu religinė praktika (išskyrus islamą), kaip ir gimstamumas, ypač sumenko. Dabar kas trečias naujagimis Vakarų Europos šalyse yra musulmonas.

Europiečiai, užsidarę savosios gerovės ir savanaudiškumo kiaute, atsisako turėti vaikų ir, stebint tokią situaciją, susidaro įspūdis, kad ši civilizacija renkasi mirtį. Panaši ir Europos krikščionybės gyvenimo padėtis. Praėjusią vasarą kalbėdamas Italijos kunigams, popiežius Benediktas XVI šį reiškinį įvertino kaip „įspūdį, jog vadinamosios tradicinės Bažnyčios pamažu išmiršta“. Tačiau dabartinis Šventasis Tėvas su tuo nesitaiksto ir kviečia imtis evangelizacinio ryžto, kuris būtų paremtas krikščionišku ryžtingumu ir drausmingumu. Rugsėjo mėnesį susitikęs su grupe naujų vyskupų, popiežius Benediktas XVI ragino juos „nuolankiai pasitikėti Dievu ir rodyti tikėjimo gimstančią apaštalinę drąsą“, taip reikalingą Bažnyčiai šiais nelengvais išbandymų laikais.

„Ar istorija įvertins II Vatikano Susirinkimą kaip sėkmę ar kaip nesėkmę, galutinai priklauso nuo visų mūsų, – vyskupų, kunigų, vienuolių, taip pat ir pasauliečių, – kiek karštai mes gyvensime savo tikėjimu; kiek tvirtai mes tikėsime; kokį didelį apaštalinį ryžtą rodysime netikinčiam pasauliui, kad jam neatidėliotinai reikalingas Jėzus Kristus, – baigia savo komentarą arkivyskupas Č.Čapatas, kuris yra pirmasis vietinės indėnų kilmės diecezijos ganytojas JAV Katalikų Bažnyčioje. – Jeigu vyskupai ir jų ganomi tikintieji pasirinko gyventi tokiu apaštaliniu ryžtu – čia ir dabar, tai pildysis Jono XXIII viltys dėl Susirinkimo, kaip naujos aušros krikščionių gyvenime, kuri stiprės Bažnyčioje kaip šviesa tautoms“.

© 2005 "XXI amžius"