|
Šeimos problema globalizmo epochoje
Jonas Kazimieras Burdulis
Šiandien šeima palaipsniui tampa izoliuota, be stipresnio ryšio su visuomene. Daugelyje valstybių pusė santuokų išyra, stiprėja tendencija kurti nesantuokines šeimas. Pati šeimos samprata devalvuojama. Taigi šeima tampa atskira problema, ji ir pati šeimos egzistencija ateities projekcijoje tampa neaiški.
Nebe naujiena reikalavimai įteisinti vienos lyties asmenų santuoką, kas jau padaryta, pavyzdžiui, Ispanijoje, neseniai Didžiojoje Britanijoje. Stiprėja homoseksualistų įtaka vyriausybėse. Europos Parlamente susidariusi homoseksualistų dauguma jau primeta Europos šalių vyriausybėms reikalavimus suteikti išimtinių teisių vadinamosioms seksualinėms mažumoms. Lietuvos Respublikos Vyriausybė jau suteikė milijoninę subsidiją homoseksualistams, kurie jau senokai yra įsteigę pirmąjį savo klubą Vilniaus centre. Nestipri šeima sukuria naujas tautos ir valstybės problemas.
Kalbant apie šeimą ir jos problemą, pirmiausia reikia atsižvelgti į laikotarpį, kuriame gyvename. Būtent laikotarpis ir jame slypinčios problemos mums gali duoti raktą rimtai jų analizei, nes laikotarpio problemos paliečia kiekvieną žmogų.
Kuo būdingas mūsų laikotarpis ir kokia jo įtaka lietuvių tautai? Jį charakterizuoja du pagrindiniai faktoriai: pirma, lietuvių tauta netolimoje praeityje patyrė žiaurų fizinį bei dvasinį genocidą ir, antra, dar nuo jo neatsigavusi, patyrė naują globalizmo invaziją. Greta šių pagrindinių, egzistuoja ir lemia visą mūsų gyvenimo būdą daugybė šalutinių faktorių. Tai vartotojiškos gyvensenos ir masinės kultūros būdas, jį kiekvienam visuomenės nariui (nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus) itin įtaigiai peršanti reklama, raginimas atsisakyti tūkstantmečiais puoselėtų, neva atgyvenusių tradicijų, šeimos, amžinųjų vertybių, mainais siūlant vartojimui visiškai netinkamus surogatus, kurių pagrindą sudaro niekuo neribojama laisvė ir hedonistinių polinkių formavimas, nukreiptas pirmiausia į jauną žmogų, dar vaiką. Greta šių, egzistuoja dar nemažai faktorių, iš kurių ryškiausias vadinamasis kartų konfliktas, naujomis sąlygomis įgyjantis visiškai kitokį pobūdį nei ankstesniais laikais.
Trumpai apžvelkime šiuos faktorius šeimos problemos plotmėje ir pagalvokime, kaip saugoti nuo jų savo vaikus, šeimą, tautą.
Įžymiausias genocido tyrinėtojas, pasiūlęs patį jo apibrėžimą, lenkų mokslininkas Lemkinas rašė, jog okupuotose teritorijose vykdytas genocidas tai savivaldos ir teisinės sistemos sunaikinimas, inteligentijos ir pilietinių bei politinių institucijų sunaikinimas; tautos pajungimas okupanto valiai vykdyti ir jos alkoholizavimas.
Per penkiolika metų pilietinės institucijos Lietuvoje vis dar nėra visiškai atkurtos, tauta nepagydyta nuo masinio alkoholizmo. Dar blogiau, dabar tautos alkoholizavimas tęsiamas dar aršiau, tik jau ne iš ideologinių paskatų, o dėl pelno, ir yra kur kas veiksmingesnis. Daugelyje alkoholikų šeimų vaiko siela žalojama iš mažens, nėra tikimybės, jog jie išaugs visaverčiais piliečiais. Tokių šeimų vaikai neauklėjami, jie yra riboto intelekto, nesiorientuoja tautos ir valstybės problemose, nežino, kas yra tėvynės meilė, dvasinės vertybės. Laisvos rinkos sąlygomis šeima yra likusi be jokios paramos, be dėmesio, Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnis yra tapęs tuščia deklaracija.
Antra vertus, po dvasinio genocido mūsų inteligentija dar yra neatsigavusi, dar nesugeba tvirtai pareikalauti, kad būtų gerbiamos žmogaus ir piliečio teisės, tautos savasties teisė ir teisė į egzistenciją, nesugeba deramai atstovauti ir ginti savo tautos interesų.
Reklama, pagrindine vertybe paskelbusi jūsų teisę rinktis, mums piršdama netgi akivaizdžiai kenksmingus dalykus, teisę nutraukti nėštumą, teisę pasirinkti seksualinę orientaciją, tariamą būtinumą legalizuoti lengvuosius narkotikus ir prostituciją, jauno žmogaus sąmonėje iškreipia realaus pasaulio vaizdą. Išradingai, labai įtaigiai, rafinuotomis formomis (neretai pasislėpusi už tariamų diskusijų) ir brutaliai braudamasi į mūsų pasaulėžiūrą, ji prieš mūsų valią formuoja iškreiptą mūsų pasaulėjautą. O tai jau yra mūsų teisės nebūti prievartaujamiems pažeidimas. Deja, valdžios institucijoms tai nerūpi, o mūsų nevyriausybinės organizacijos dažniausiai dar nėra pajėgios suvokti problemos sudėtingumo.
Kai man kalbama apie tariamai pažeistas seksualinių mažumų teises, aš privalau suvokti, jog tie kalbėtojai atstovauja tarptautinės sekso industrijos ir narkomafijos ryklių interesams. Tik vieno Londono linksmybių Soho kvartalo metinė apyvarta sudaro 400 milijonų dolerių. Kiek iš šios sumos sudaro pajamos už narkotikus, nėra nustatyta, bet kad ji yra labai didelė, galime neabejoti. Iš šios pusės puolimas prieš tautas yra didžiulis ir jis niekada nesusilpnės, nes jo resursai yra nekontroliuojami ir praktiškai neišsemiami.
Jauno žmogaus nuo pirmųjų savarankiškų žingsnių tyko dideli pavojai. Dar tik mokydamasis eiti į gyvenimą, jaunuolis susiduria su jam sumaniai primetamomis tariamomis galimybėmis, kurias priimdamas, jis pavirsta nuo svetimos valios priklausomu vergu, kitų asmenų neteisėtų pajamų šaltiniu.
Invazija į šeimos santykius yra sunkiausias nusikaltimas, pati efektyviausia priemonė, kokią tik būtų galima sugalvoti, norint sunaikinti tautą ir jos moralę. Lietuvoje, apie vaikų auklėjimo problemas viešų pokalbių per radiją ar televiziją apskritai pasigendama. Kas geriau mokyti vaiką draudžiant, kad jis nedarytų blogų poelgių, ar jį ugdyti skatinant elgtis gerai, teigiamu savo pavyzdžiu, viešai nėra nagrinėjamas, niekam tarsi nerūpi, kuris klausimo sprendimas duotų geresnių vaisių, ir kokie jie galėtų būti. Tėvai nežino, kaip elgtis, kai vaikai nustoja klausyti. Dažniausiai tokiais atvejais kyla tik pyktis ir barniai, nesutarimai sprendžiami, remiantis tėviškos jėgos resursu.
Esu stebėjęs šeimos santykius Olandijoje. Olandų šeimose nėra santykių tipo stipresnis-silpnesnis, protingesnis-kvailesnis. Jeigu mūsų šeimose dažnai į vaiką žiūrima kaip į nevisavertį žmogų (tai itin būdinga mažesnio išsilavinimo šeimose), tai olandų šeimoje vaikas auklėjamas taip, kad iš mažens įprastų būti visiškai lygiavertis su suaugusiaisiais. Taip išauklėtas žmogus bus ir išprusęs, ir pilietis, ir tolerantiškas. Mažam ar jaunam žmogui, kuris meilės savo artimui negavo kartu su motinos pienu, kalbėti apie tolerantiškumą yra tuščias reikalas. O turint omenyje, kad tariamą tolerantiškumą mums mėgina įbrukti neaiškius tikslus turintys ir neaiškiems interesams atstovaujantys asmenys, tai nieko gera iš to nesulauksime, tariamas tolerantiškumas ne tik nieko gera neduoda, bet yra mums primetamas darant didžiausių nuostolių mūsų tautiškumui.
Kai kalbu su nedrausmingų vaikų tėvais ir jiems pasakau, jog vaikai gali neklausyti tėvų, visada matau didžiausią jų nuostabą. Ir tik kai jiems išaiškinu, jog jaunas žmogus, tėvams demonstruodamas savo nepaklusnumą, taip reiškia savo pretenzijas į savarankišką poziciją gyvenime, jog tėvai tokią vaikų poziciją privalo priimti kaip natūralią ir savaime suprantamą, jog jie turi pasinaudoti pasitaikiusia proga, vaikams taktiškai padėti ir tą jų nepaklusnumą labai subtiliai nukreipti tinkama linkme, tėvai pradeda suprasti, kad jų vaikams atėjo laikas mokytis pradėti savarankišką gyvenimą. Žinoma, jog pirmasis konfliktas visada atsiliepia skaudžiu išgyvenimu ir vaikų, ir tėvų širdyse. Itin svarbu, kad savarankiško gyvenimo pradmenų būtų gauta šeimoje, o ne gatvėje.
Svarbūs yra demografijos procesai. Sovietų Sąjungoje maždaug 1965 metais mirtingumas viršijo gimstamumą ir didėjo iki šių dienų. Nepamirškime, jog Lietuva taip pat paliesta to reiškinio. Problemą dar labiau komplikuoja emigracija. Nors tai nėra šeimos problemos sudėtinė dalis, vis dėlto šeima nuo to taip pat labai kenčia.
Apžvelgėme problemas, kurios dažnoje šeimoje sukelia daug konfliktų ir rūpesčių tėvams bei vaikams. Deja, tai ne visos problemos. Moralinis klimatas retai kada yra vaikams palankus tėvai arba neturi laiko vaikų auklėjimui, arba duoda jiems visą valią. Negaliu užmiršti atvejo, kai maždaug 10 metų ypač išpuošta mergaitė su draugėmis, atėjusi į Širvintų parduotuvę, iš savo vaikiškos piniginės sumokėjo už Barbę per 20 litų, o jos piniginėje matėsi dar kelios 50-ies litų kupiūros.
Išvengti negeistinos išorinio pasaulio invazijos į šeimos gyvenimą, į vaikų auklėjimą arba sušvelninti jos poveikį krikščioniška šeima turi daugiau galimybių negu ta, kurioje amžinosioms vertybėms skiriama mažai dėmesio arba visai neskiriama.
Kartais tenka išgirsti posakį, jog nėra blogų poelgių, yra tik blogos mintys. Jame yra nemaža tiesos. Kiekvienas noras ne šiaip sau atsiranda, jis gimsta iš minties, iš poreikio, iš stimulo, iš išorės. Kiekvienam poelgiui reikia subręsti tiek geram, tiek blogam ir jį priimti į savo vidinį pasaulį. Žmogus niekada nedaro nusikaltimo nei iš šio, nei iš to. Vagiama ne dėl to, kad mirštama badu, o dėl to, kad nebuvo deramo auklėjimo, kad neįprasta gerbti savo tėvą ir motiną, savo ir kito žmogaus rankų darbą, to darbo vaisius. Tik sužalota siela duoda blogų vaisių. Šeimoje, kur vaikų auklėjimas remiasi į amžinąsias vertybes, iš mažens skiepijamas tikėjimas, visada bus mažesnis pavojus, kad prigis blogi polinkiai, atsiras aplinkos reakcijoms neadekvatus agresyvumas.
Reikia manyti, jog daugelio problemų sprendimas įmanomas tik išryškinus problemą aukščiausiu valstybiniu lygiu Seime ir Vyriausybėje ir imantis konkrečių pastangų aktualiems klausimams spręsti. Būtina sugrąžinti moralę į politiką, tautiškumą į šeimą ir pilietiškumą į tautą. Būtina išreikalauti, jog asmenys, pretenduojantys atstovauti tautai Seime ir savivaldybėse, deklaruotų savo seksualinę orientaciją, kad būtų išvengta seksualinės mažumos diktato tautos moralei, kaip tai atsitiko Europos Parlamente.
Negaliu teikti receptų, pretenduojančių į problemų sprendimą. Galiu tik pasidalyti kai kuriomis mintimis. Kiekviena krikščioniška šeima turi tėvus, žinančius savo pareigą vaikams, tautai ir Dievui arba privalančius ją žinoti. Mes, būdami Kristaus Bažnyčios nariai, galime ir turime priminti tą pareigą apsileidusiems savo broliams, nes tik šeima gali pareigos jausmą ir jos supratimą perduoti palikuonims tyrą ir nesuterštą. Tik tuomet atsiras prielaida, jog tautos moralė bus išsaugota, jog mūsų vaikai išsaugos ir lietuvių tautą, ir Lietuvos valstybę. Deja, dar daug yra šeimų, tos pareigos nesuprantančių.
Gyvenimas su visomis neteisybėmis ir iškrypimais žaloja žmogų, žaloja ir visą tautą. Kasdienėje kovoje su pasauliu žmogus nuvargsta, susidėvi jo kūnas, sunyksta siela, žmogus pamiršta, jog jo siela yra dieviškos kilmės. Sielos nuovargį galima gydyti tik malda. Jokie autotreningai nepadės, jeigu iš mažens neįdiegta pagarba kitam žmogui, jeigu nesuprasta Dievo valia. Malda sugrąžina mintis prie Dievo, apgina nuo piktavalio pasikėsinimo, primena, jog mes nesame savo paties viešpačiai, jog Dievas yra tikrasis mūsų Viešpats, o mes esame jo globoje. Nutolę nuo Dievo, netenkame jo paramos ir globos, pasirenkame kitus globėjus, kurie Jo ne tik neatstos, bet tik pražudys mūsų sielas.
Nedaug yra šeimų, kuriose tėvas, susikvietęs vaikus ir senelius, skaito vakaro maldą. Dar mažoka yra šeimų, kuriose visi kartu sekmadieniais eina į bažnyčią klausyti šv. Mišių. Taip yra todėl, kad pamirštama pareiga šeimai, tautai, Dievui. Šiandien, mums gyvenant suverslėjusiame pasaulyje ir nepaliaujamai jaučiant jo negeistiną invaziją į mūsų asmeninį gyvenimą, atėjo laikas kovoti už savo teisę tikėti Dievą ir už kitų savo tikėjimo brolių šią teisę. Nepasidrovėkime, sekmadienį eidami į bažnyčią, pasikviesti kartu ir savo giminių, draugų, kaimynų šeimų. Nepasidrovėkime paraginti savo artimųjų pasirūpinti savo sielos reikalais. Darykime tai taktiškai, neįkyrėdami, gerbdami kito apsisprendimą. Tuo mes tikrai niekam nepakenksime. Nesidrovėkime būti atviri ir neslėpkime nuo aplinkinių, jog mes vadovaujamės Dekalogu ir teikiame pirmenybę amžinosioms vertybėms, o ne beverčiams reklamos blizgučiams. Tauta be Dievo neturi ateities.
© 2005 "XXI amžius"
|