Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Įvertintas garsus rusų disidentas

Sergejui Kovaliovui įteiktas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos atminimo medalis

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir Sergejus Kovaliovas

Kauno arkivyskupijos kurijoje gruodžio 14 dieną gausiai susirinko Kauno inteligentija, buvę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbiai, politiniai kaliniai, tremtiniai pasiklausyti įžymaus Rusijos žmogaus teisių gynėjo, disidento Sergejaus Kovaliovo minčių apie sąžiningumą, žmogiškąjį orumą, pilietinę visuomenę, demokratiją, tarptautinę padėtį ir kt. Susitikimo diena sutapo su karčia data – S.Kovaliovas kaip tik prieš trisdešimt metų, 1975-ųjų gruodį, buvo nuteistas Vilniuje už pagalbą platinant žinias apie tikinčiųjų persekiojimą sovietinėje Lietuvoje.

Kai kurijos salėje pasirodė S.Kovaliovas su žmona Liudmila, lydimas Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, visi buvusieji salėje pagerbė svečią atsistojimu ir plojimais.

S.Kovaliovą pristatęs arkiv. S.Tamkevičius papasakojo, kaip, jau leidžiant pirmuosius „LKB kronikos“ numerius, iškilo klausimas ir didžiausias uždavinys, kaip „Kronikai“ pasiekti Vakarus. Kun. S.Tamkevičius atnaujino ryšį su Maskvoje gyvenusiu S.Kovaliovu, kuris su kitais maskviškiais disidentais persiųsdavo gautą naują „Kronikos“ numerį į Vakarus. „Kartais laukdavome labai ilgai, kol „Laisvės“ ar Vatikano radijas pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas „Kronikos“ numeris. Tada būdavo daug džiaugsmo“, – sakė arkivyskupas. Vėliau buvo nutarta į Maskvą vežti ne vieną, o du egzempliorius: vienas buvo panaudojamas Maskvoje pogrindyje leidžiamai „Einamųjų įvykių kronikai“ aprašyti įvykius Lietuvoje, o kitas egzempliorius tuoj pat būdavo perduodamas Vakarų korespondentams. „Mus visus, labai skirtingų tautybių, religijų, luomų žmones, siejo bendras uždavinys – informuoti pasaulį, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmonių teisės. Buvome įsitikinę, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą vergovę“, – sakė arkivyskupas. .

Keletas faktų apie S.Kovaliovą papasakojo LGGRTC darbuotoja Birutė Burauskaitė. Archyve guli 90 tardymo protokolų, visa byla sudėta 30-yje tomų. S.Kovaliovas buvo suimtas Maskvoje 1974 m. gruodžio 27 d., prieš tai jo bute atlikus kratą. Mat KGB nustatė, kad jis buvo susijęs su „LKB kronikoje“ paskelbtų žinių platinimu (per „Einamųjų įvykių kroniką“) bei talkinimu ją perduodant į užsienį. Maskvoje tuo metu studijavęs lietuvis Arimantas Raškinis „LKB kronikos“ leidėjus supažindino su S. Kovaliovu, kuris savo ruožtu juos supažindino su Maskvos disidentais ir per juos nusitęsė kelias į Vakarus. Norėdama išvengti didelio rezonanso, KGB nutarė S.Kovaliovą teisti Vilniuje. LSSR Aukščiausiasis teismas 1975 m. gruodžio 9-12 d. nagrinėjo S. Kovaliovo bylą. Į teismo salę buvo leidžiamas tik partinis ir tarybinis aktyvas. Dauguma pakviestų liudininkų buvo, be abejo, KGB agentai ar patikėtiniai, o S.Kovaliovą ginantys liudytojai jau antrąją teismo dieną iš salės buvo pašalinti. Nepaisant to, į Vilnių buvo atvykę S.Kovaliovo bendražygiai: akademikas A.Sacharovas, V.Turčinas, J.Orlovas ir kiti. Teismas nuteisė S.Kovaliovą septyneriems metams griežtojo režimo lagerio ir trejiems metams tremties. Taip buvo susidorota ne tik su „LKB kronikos“ talkininku, bet ir vienu žymiausių žmogaus teisių gynėjų Sovietų Sąjungoje.

S.Kovaliovas susitikimo dalyviams kukliai pasakė, kad gal jam nereikia kartoti istorinių faktų, o verčiau pereiti prie klausimų ir atsakymų. Anot jo, disidentai nebuvo politinė opozicija. Tačiau, kalbėjo svečias, „kaip sakoma, idealus kurmis istoriją rausia nepastebimai“. Buvęs disidentas sakė, kad Rusija grįžta į „modernizuotą“ Sovietų Sąjungą, grįžo ir cenzūra, tik ji dar blogesnė, nes pradėjo veikti žurnalistų vidinis cenzorius: žurnalistai bijo prarasti didelius honorarus „žaliaisiais“ banknotais. Šiuo metu Rusijos valdžia – gerų KGB dirbusių draugų komanda. Ši įstaiga buvo galinga, turėjo stiprius skyrius ne vien sovietinėse respublikose, bet ir visoje socialistinėje sistemoje. Pasak S.Kovaliovo, žlugus Sovietų Sąjungai saugumiečiai neišsiskirstė, nepamiršo vienas kito, bet palaiko ryšius. Todėl nestebina tai, kad vienu metu prasidėjo puolimas prieš nevyriausybines organizacijas Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje (o dabar – ir Lietuvoje). Jei Rusija nesupras savo blogos padėties, pati sau išsikas duobę, teigė garbusis svečias.

Po įkalinimo ir tremties grįžęs į Maskvą, S.Kovaliovas aktyviai įsitraukė į politinę veiklą. 1990-1993 metais buvo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatas, 1993 ir 1995 metais buvo išrinktas į Rusijos Valstybės Dūmą. S.Kovaliovas buvo Žmogaus teisių komisijos prie Rusijos prezidento B.Jelcino pirmininkas, 1994 metais išrinktas žmogaus teisių įgaliotiniu, bet už veiklą Čečėnijos klausimu iš komisijos pašalintas 1995 metais. Reikia pridurti, jog S.Kovaliovas – daugelio universitetų garbės mokslų daktaras, įvairių premijų laureatas, keletą kartų buvo nominuotas Nobelio taikos premijai gauti.

Prakalbus apie Čečėniją, svečias sakė, kad Rusijos vyriausybė pateko į visišką aklavietę. Atsakydamas į klausimą apie KGB archyvų padėtį, S.Kovaliovas sakė, jog griūvant Sovietų Sąjungai jie buvo slapta naikinami: tą jis pats akivaizdžiai matė dar B.Jelcino laikais. Susitikime S.Kovaliovas stebėjosi, kad Rusijoje KGB archyvų išslaptinimui priešinosi Užsienio reikalų ministerija. Į klausimą, kodėl pradėjo disidentinę veiklą, žmogaus teisių gynėjas atsakė trumpai ir aiškiai: „Rusijoje daug kas prarado gėdos jausmą. Man buvo gėda, kad Rusijos piliečiams buvo ištisai meluojama ir nesakoma tiesa“.

Po dvi valandas trukusio susitikimo arkiv. S.Tamkevičius perskaitė dekretą, kuriame sakoma: „Už pagalbą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai jos persekiojimo metu, laisvės idealų puoselėjimą ir paliudytą ištikimybę tikėjimui Sergejus Adamovičius Kovaliovas apdovanojamas Kauno arkivyskupijos garbės žymeniu – Šiluvos Švč. Mergelės Marijos atminimo medaliu“, ir įteikė garbiam svečiui šį apdovanojimą. Atminimo dovana įteikta ir jo žmonai Liudmilai.

Susirinkusieji puolė prašyti svečio autografų, spaudos ir televizijos žurnalistai – interviu. Ačiū brangiam Lietuvos bičiuliui, padėjusiam jai tuo sunkmečiu mūsų šaliai ir skleidusiam tiesos žodį.

Autoriaus nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"